Neoficialus vertimas  
EUROPOS TARYBA  
EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS  
TREČIASIS SKYRIUS  
BYLA GRAUSLYS PRIEŠ LIETUVĄ  
(Pareiškimo Nr. 36743/97)  
SPRENDIMAS  
STRASBŪRAS  
2000 m. spalio 10 d.  
Byloje Grauslys prieš Lietuvą  
Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudaryta iš:  
pirmininko J.–P. COSTA,  
teisėjų L. LOUCAIDES,  
P. KŪRIO;  
F. TULKENS;  
K. JUNGWIERT,  
sero NICOLAS BRATZA,  
H. S. GREVE  
ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,  
po svarstymo uţdaruose posėdţiuose 1999 m. rugsėjo 14 dieną ir 2000 m. rugsėjo 19 dieną  
skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas pastarąją dieną:  
PROCESAS  
1.  
Byla buvo pradėta Lietuvos Respublikos piliečiui Algiui Grausliui (“pareiškėjui”)  
1997 m. balandţio 2 dieną pateikus pareiškimą (Nr. 36743/97) Europos Ţmogaus Teisių Komisijai  
(“Komisijai”) prieš Lietuvos Respubliką pagal ankstesnį Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių  
apsaugos konvencijos (“Konvencijos”) 25 straipsnį.  
2.  
Vyriausybei (“Vyriausybei”) atstovavo jos atstovas, teisingumo viceministras G. Švedas.  
3. Konkrečiai pareiškėjas teigė, kad buvo padaryti Konvencijos 5 straipsnio 1, 3 ir 4 dalių  
bei 6 straipsnio 1 dalies paţeidimai, kadangi jo kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo neteisėtas,  
Pareiškėjui atstovavo K. Stungys, Vilniuje praktikuojantis advokatas. Lietuvos  
jis nebuvo skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, jis negalėjo kreiptis į teismą savo  
suėmimo teisėtumui ginčyti ir baudţiamasis procesas prieš jį truko per ilgai.  
4. 1998 m. lapkričio 1 dieną pareiškimas buvo perduotas Teismui, kai įsigaliojo Konvencijos  
vienuoliktasis protokolas (vienuoliktojo protokolo 5 straipsnio 2 dalis).  
5. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52 straipsnio 1  
dalis). Šiame skyriuje, kaip numato Teismo reglamento 26 straipsnio 1 dalis, buvo sudaryta kolegija,  
nagrinėsianti bylą (Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis).  
6. 1999 m. rugsėjo 14 dienos sprendimu kolegija paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.  
7. Pareiškėjas ir Vyriausybė pateikė savo nuomones dėl bylos esmės (Reglamento 59 straipsnio  
1 dalis).  
FAKTAI  
I.  
BYLOS APLINKYBĖS  
8. Pareiškėjas, privačios įmonės (“įmonės”) komercijos direktorius, buvo įtartas sukčiavimu.  
1995 m. spalio 4 dieną jam buvo iškelta baudţiamoji byla.  
9. 1996 m. kovo 25 dieną pareiškėjas buvo sulaikytas. 1996 m. kovo 26 dieną prokuroras  
sankcionavo jo kardomąjį kalinimą (suėmimą).  
10. 1996 m. balandţio 1 dieną pareiškėjui buvo pateikti kaltinimai dėl dokumentų slėpimo. 1996  
m. geguţės 16 dieną pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl neteisėto svetimos nuosavybės  
įgijimo.  
11. 1996 m. geguţės 24 dieną, sankcionavus generalinio prokuroro pavaduotojui, pareiškėjo  
kardomojo kalinimo (suėmimo) terminas buvo pratęstas iki 1996 m. liepos 30 dienos.  
12. Klaipėdos apylinkės teismas pratęsė pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą du  
kartus: 1996 m. liepos 24 dieną iki 1996 m. rugpjūčio 25 dienos ir 1996 m. rugpjūčio 19 dieną iki  
1996 m. rugsėjo 25 dienos. 1996 m. rugsėjo 23 dieną Klaipėdos apygardos teismas pratęsė  
pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą iki 1996 m. spalio 9 dienos.  
13. Bylos parengtinis tyrimas buvo uţbaigtas 1996 m. rugsėjo 27 dieną. Pareiškėjo  
susipaţinimas su byla vyko nuo 1996 m. spalio 3 iki 31 dienos, o kitiems trims kaltinamiesiems  
susipaţinti su byla buvo leista nuo 1996 m. rugsėjo 27 dienos iki lapkričio 7 dienos.  
14. 1996 m. rugsėjo 27 dienos pranešimu prokuratūra informavo kalėjimo administraciją, kad  
parengtinis tyrimas buvo uţbaigtas ir prasidėjo susipaţinimas su bylos medţiaga.  
15. 1996 m. spalio 30 dieną pareiškėjas kreipėsi į prokuratūrą dėl paleidimo uţ uţstatą,  
ginčydamas jo suėmimo po 1996 m. spalio 9 dienos teisėtumą. 1996 m. lapkričio 8 dieną prokuroras  
informavo pareiškėją, kad nėra prieţasčių pakeisti kardomąją priemonę. Prokuroras, inter alia,  
pareiškė, kad “kaltinamųjų ir jų gynėjų susipaţinimas su byla buvo baigtas 1996 m. lapkričio 7  
dieną. 1996 m. lapkričio 8 dieną baudţiamoji byla buvo perduota kaltinamajai išvadai patvirtinti.  
Pareiškėjo suėmimo termino teisėtumas nebuvo paţeistas.” Nebuvo priimtas joks sprendimas dėl  
kardomosios priemonės.  
16. 1996 m. lapkričio 12 dieną prokuroras informavo kalėjimo administraciją, kad susipaţinimas  
su bylos medţiaga buvo baigtas 1996 m. lapkričio 7 dieną ir kad byla buvo perduota Klaipėdos  
apygardos vyriausiajam prokurorui kaltinamajai išvadai patvirtinti. Tą pačią dieną prokuroras  
informavo kalėjimo administraciją, kad kaltinamoji išvada buvo patvirtinta ir kad byla buvo  
perduota Klaipėdos apygardos teismui. Nebuvo priimtas joks sprendimas dėl kardomosios  
priemonės.  
17. 1996 m. lapkričio 19 dieną Klaipėdos apygardos teismas persiuntė bylą Kretingos apylinkės  
teismui. Nebuvo priimtas joks formalus sprendimas dėl pareiškėjo suėmimo. Tą pačią dieną  
pareiškėjas kreipėsi į teisingumo ministrą, teigdamas, kad jo suėmimas buvo neteisėtas nuo 1996 m.  
spalio 9 dienos.  
18. 1996 m. gruodţio 4 dieną pareiškėjas kreipėsi į Kretingos apylinkės teismą dėl paleidimo uţ  
uţstatą. 1996 m. gruodţio 5 dieną Klaipėdos apylinkės teismo teisėjas atidavė pareiškėją teismui.  
Savo sprendimu teisėjas taip pat nusprendė, kad pareiškėjo “kardomoji priemonė paliekama  
nepakeista”. Sprendime nebuvo nurodyti kiti pareiškėjo suėmimo teisėtumo aspektai. Teisėjas taip  
pat nustatė, kad bylos teisminis nagrinėjimas prasidės 1997 m. sausio 13 dieną.  
19. 1997 m. sausio 13 dieną įvyko teismo posėdis. Tą pačią dieną pareiškėjas vėl kreipėsi dėl  
paleidimo uţ uţstatą.  
20. 1997 m. sausio 15 dieną Kretingos apylinkės teismo teisėjas, dalyvaujant pareiškėjo  
advokatui, nurodė grąţinti bylą tyrimui papildyti. Teisėjas, inter alia, paţymėjo, kad prokurorai  
teigė, jog pareiškėjai ir kiti kaltinamieji padarė finansinę ţalą įmonei ir jos akcininkams. Tačiau  
nukentėjusieji nebuvo nustatyti ir apklausti. Be to, nebuvo tinkamai atliktas įmonės auditas. Teisėjas  
nusprendė, kad teisminis bylos nagrinėjimas negali tęstis, kol nebus patenkinti šie procesiniai  
reikalavimai.  
21. Tuo pačiu sprendimu teisėjas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą dėl paleidimo uţ uţstatą ir  
pratęsė jo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą trims mėnesiams. Kaip šio sprendimo pagrindai  
buvo nurodyti pavojai, kad pareiškėjas gali slėptis ir “trukdyti nustatyti tiesą” byloje. Teisėjas  
nepaminėjo pareiškėjo teiginių dėl jo suėmimo nuo 1996 m. spalio 9 dienos neteisėtumo.  
22. Tą pačią dieną pareiškėjas padavė skundą Klaipėdos apygardos teismui, nurodydamas, kad  
po 1996 m. spalio 9 dienos jis buvo laikomas suimtas neteisėtai. 1997 m. sausio 20 dieną padavė  
Klaipėdos apygardos teismui dar vieną skundą dėl Kretingos apylinkės teismo 1996 m. gruodţio 5  
dienos ir 1997 m. sausio 15 dienos sprendimų. Jis, inter alia, nurodė, kad jo atţvilgiu buvo paţeistas  
Konvencijos 5 straipsnis.  
23. 1997 m. sausio 28 dieną pareiškėjas padavė skundą Seimo kontrolieriui, nurodydamas, kad  
jo suėmimo terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9 dieną ir kad po to kalėjimo administracija laikė jį  
suimtą neteisėtai.  
24. 1997 m. vasario 17 dieną Klaipėdos apygardos teismas surengė apeliacinį posėdį,  
dalyvaujant pareiškėjo gynėjui. Apygardos teismas pagal tuo metu galiojusią Baudţiamojo proceso  
kodekso 372 straipsnio 4 dalį atmetė skundą, kiek jis buvo susijęs su “Kretingos apylinkės teismo  
1997 m. sausio 15 dienos nutarties esme”. Apeliacinės instancijos sprendime nebuvo paminėti jokie  
nurodomo pareiškėjo suėmimo neteisėtumo aspektai. Vis dėlto apygardos teismas, nenurodydamas  
prieţasčių, nusprendė paleisti pareiškėją uţ uţstatą. Jis buvo nedelsiant paleistas iš kalėjimo.  
25. 1997 m. vasario 20 dieną Seimo kontrolierius atkreipė vidaus reikalų ministro ir kalėjimų  
valdţios institucijų dėmesį į tai, kad nuo 1996 m. lapkričio 7 dienos iki gruodţio 5 dienos  
pareiškėjui kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo taikomas paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnio 1  
dalies c punktą.  
26. 1997 m. birţelio 23 dieną buvo baigtas papildomas tyrimas. 1997 m. liepos 17 dieną byla vėl  
buvo perduota Kretingos apylinkės teismui. 1997 m. liepos 21 dieną Kretingos apylinkės teismas  
atidavė pareiškėją teismui.  
27. 1997 m. spalio 6 dieną teisėjas vėl nusprendė grąţinti bylą tyrimui papildyti. Jis paţymėjo,  
kad tyrimą atlikusios institucijos, atlikdamos parengtinį tyrimą ir rinkdamos papildomus įrodymus,  
paţeidė vidaus baudţiamąjį procesą. Teisėjas, inter alia, nusprendė, kad įmonės auditas buvo  
atliktas ydingai ir kad prokurorai nenustatė bei neapklausė nukentėjusiųjų dėl įmonės patirtos ţalos.  
28. Prokurorams padavus skundą dėl šio sprendimo, 1997 m. lapkričio 17 dieną Klaipėdos  
apygardos teismas panaikino 1997m. spalio 6 dienos nutartį. Apygardos teismas nusprendė, kad  
apylinkės teismas konkrečiai nenurodė jokių vidaus baudţiamojo proceso paţeidimų, dėl kurių  
reikėtų rinkti papildomus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, inter alia, paţymėjo, kad  
apylinkės teismas gali pats nustatyti ir šaukti į teismą nukentėjusiuosius ryšium su įmonės  
nuostoliais, negrąţindamas bylos prokurorams tyrimui papildyti.  
29. 1997 m. gruodţio 17 dieną Kretingos apylinkės teismo teisėjas sujungė pareiškėjo ir kitų  
trijų kaltinamųjų bylą su kito teisiamojo byla. Teisėjas nusišalino nuo bylos, inter alia, tuo pagrindu,  
kad 1996 m. gruodţio 5 dieną ir 1997 m. sausio 15 dieną jis priėmė sprendimus dėl pareiškėjo  
suėmimo.  
30. Nenustatytą dieną bylos teismingumas buvo perduotas iš Kretingos apylinkės teismo į  
Skuodo apylinkės teismą. 1998 m. balandţio 2 dieną Skuodo apylinkės teismo teisėjas atidavė  
pareiškėją teismui. 1998 m. birţelio 12 dieną teisėjas atidėjo bylos nagrinėjimą iki 1998 m. rugsėjo  
12 dienos ir grąţino bylą tyrimui papildyti konkrečiai tuo pagrindu, kad įmonės auditas buvo atliktas  
ydingai. Šiuo atţvilgiu teismas paprašė Finansų ministerijos atlikti naują auditą.  
31. Nenustatytą dieną pareiškėjo bylos teisminis nagrinėjimas buvo atnaujintas. Iki šios dienos  
nėra paskelbtas pirmosios instancijos nuosprendis.  
II.  
BYLAI REIKŠMINGOS VIDAUS TEISĖS NUOSTATOS  
32. Bylai reikšmingos Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos:  
20 straipsnio 3 dalis:  
“Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam  
dalyvaujant sprendţiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti,  
sulaikytasis tuojau pat paleidţiamas.”  
30 straipsnio 1 dalis:  
“Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi teisę kreiptis į teismą.”  
33.  
Bylai reikšmingos Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos:  
10 straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birţelio 21 dienos):  
“Niekas negali būti suimamas kitaip, kaip tik remiantis teismo sprendimu, teisėjo nutarimu arba  
prokuroro sankcija … .”  
Nuo 1996 m. birţelio 21 dienos suėmimą gali paskirti tik teismas ar teisėjas.  
104 straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birţelio 21 dienos, 1994 m. liepos 19 dienos įstatymo Nr.  
I-551 redakcija):  
“Suėmimas kaip kardomoji priemonė taikomas tik teismo nutartimi, teisėjo nutarimu arba prokuroro  
sankcija bylose dėl nusikaltimų, uţ kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip  
vieneriems metams … .  
Bylose dėl nusikaltimų, numatytų … Baudţiamojo kodekso … 105 [nuţudymas sunkinančiomis  
aplinkybėmis] … straipsniuose … suėmimas kaip kardomoji priemonė gali būti skiriamas vien tik  
dėl nusikaltimų pavojingumo … .  
Spręsdamas suėmimo sankcionavimo klausimą, prokuroras privalo … reikiamais atvejais pats  
apklausti įtariamąjį ar kaltinamąjį … .”  
104¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birţelio 21 dienos iki 1998 m. birţelio 24 dienos):  
“...suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas... pristato teisėjui... . Teisėjas privalo... asmenį  
apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Suimtojo asmens apklausoje gali dalyvauti prokuroras ir gynėjas.  
Apklausęs suimtąjį asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti  
toliau, nustatydamas konkretų suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją priemonę. ...  
Perdavus bylą į teismą, paskirti, pakeisti ar panaikinti kardomąjį kalinimą (suėmimą) gali teismas...”  
Pakeistas 104¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birţelio 24 dieną) numato, kad prokuroras ir  
gynėjas privalo dalyvauti pirmoje teisminėje sulaikyto asmens apklausoje, jeigu teisėjas  
nenusprendţia kitaip. Pakeistoji nuostata taip pat leidţia teismui pratęsti kardomojo kalinimo  
(suėmimo) terminą prieš jam pasibaigiant.  
106 straipsnio 3 dalis (galiojusi nuo 1996 m. birţelio 21 dienos iki 1998 m. birţelio 24  
dienos):  
“Kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo klausimui spręsti [parengtinio tyrimo  
stadijoje]… teisėjas privalo surengti posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas bei prokuroras, o esant  
būtinumui,- ir suimtasis.”  
Pagal 1998 m. birţelio 24 dieną įsigaliojusią kodekso redakciją suimto asmens dalyvavimas  
posėdţiuose dėl kardomosios priemonės yra privalomas.  
109¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birţelio 21 dienos iki 1998 m. birţelio 24 dienos):  
“Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo  
(suėmimo) paskyrimo [apeliacinės instancijos teismui] ... . Skundui nagrinėti gali būti surengtas  
posėdis, į kurį šaukiami suimtasis su gynėju ar vien tik gynėjas. Prokuroro dalyvavimas tokiame  
posėdyje yra būtinas.  
Apeliacinės instancijos teismo teisėjo priimtas sprendimas yra galutinis ir kasacine tvarka  
neskundţiamas.  
Pakartotinis skundas išsprendţiamas nagrinėjant kardomojo kalinimo (suėmimo) terminų pratęsimą.”  
Dabartinis 109¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birţelio 24 dieną) numato galimybę skųstis  
aukštesniam teismui bei suimtojo ir jo gynėjo arba tik gynėjo dalyvavimą posėdyje.  
226 straipsnio 6 dalis (galiojusi iki 1998 m. birţelio 24 dienos):  
“Kaltinamojo ir jo gynėjo susipaţinimo su baudţiamosios bylos medţiaga laikas neįeina į  
parengtinio tardymo ir suėmimo trukmės terminus. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji, į parengtinio  
tardymo ir suėmimo trukmės terminus neįeina laikas, per kurį susipaţino su bylos medţiaga visi  
kaltinamieji ir jų gynėjai.”  
Nuo 1998 m. birţelio 24 dienos šis laikas nebeturi reikšmės sprendimams dėl kardomosios  
priemonės.  
372 straipsnio 4 dalis (galiojusi iki 1999 m. sausio 1 dienos):  
“Negali būti skundţiamos teismų priimtos … nutartys dėl … kardomosios priemonės paskyrimo,  
pakeitimo ar panaikinimo…”  
34.  
Kitos bylai reikšmingos dabartinio Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos:  
52 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktai bei 58 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktai atitinkamai  
numato, kad kaltinamieji ir jų gynėjai turi teisę “pareikšti prašymus” ir “apskųsti kvotėjo,  
tardytojo, prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus.”  
249 straipsnio 1 dalis:  
“Teisėjui vienasmeniškai arba teismui tvarkomajame posėdyje sprendţiant kiekvieno kaltinamojo  
atidavimo teismui klausimą, turi būti išaiškinamos šios aplinkybės:...  
11) ar tinkamai parinkta… kardomoji priemonė...”  
250 straipsnio 1 dalis:  
“Pripaţinęs, kad yra pakankamas pagrindas kaltinamajam atiduoti teismui, teisėjas vienasmeniškai ar  
teismas tvarkomajame posėdyje turi išspręsti šiuos klausimus...  
2) dėl kardomosios priemonės kaltinamajam...”  
267 straipsnio 1 dalis:  
“Teisiamasis turi teisę:...  
3) pareikšti prašymus;...  
11) apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.”  
277 straipsnis:  
“Teismas turi teisę teisminio nagrinėjimo metu savo nutartimi parinkti, pakeisti ar panaikinti  
teisiamajam kardomąją priemonę.”  
35.  
1996 m. birţelio 21 dienos Baudţiamojo proceso kodekso pakeitimų ir papildymų  
įstatymas nustatė, kad suėmimą, prokuroro sankcionuotą iki 1996 m. birţelio 21 dienos, vėliau  
pratęsti gali teismas pagal naują procedūrą, reglamentuojančią kardomąjį kalinimą (suėmimą).  
III.  
LIETUVOS IŠLYGA  
36.  
Lietuvos išlyga Konvencijos 5 straipsnio 3 daliai galiojo iki 1996 m. birţelio 21 dienos  
ir numatė:  
[Vertimas]  
“Konvencijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatos neturi įtakos Lietuvos Respublikos baudţiamojo proceso  
kodekso 104 straipsnio (pakeisto 1994 m. liepos 19 dienos įstatymu Nr. I-551), numatančio, kad  
sprendimas suimti asmenis, įtariamus padarius nusikaltimą, gali būti taip suimama ir prokuroro sprendimu  
(a decision to detain in custody any persons suspected of having committed a crime may also, by a  
decision of a prosecutor, be so detained), veikimui. Ši išlyga galioja vienerius metus po Konvencijos  
įsigaliojimo Lietuvos Respublikai.”  
TEISĖ  
I.  
DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO  
1. Kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki 1996 m. gruodžio 5  
dienos  
37.  
Pareiškėjas skundėsi, kad nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki 1996 m. gruodţio 5 dienos  
nebuvo galiojančio sprendimo pagal vidaus teisę ar kitokio teisėto pagrindo jo kardomajam  
kalinimui (suėmimui) pateisinti, tuo paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnį, kurio šiuo poţiūriu  
reikšminga dalis numato:  
“1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais  
atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka: …  
c) kai jis teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai,  
pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog neleisti padaryti nusikaltimo,  
arba manoma, jog jis, tokį nusikaltimą padaręs, gali pabėgti; … .”  
38. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) šiuo laikotarpiu buvo  
pateisinamas įtarimu, kad pareiškėjas padarė nusikaltimą, pareiškėjo ir kitų kaltinamųjų  
susipaţinimu su bylos medţiaga pagal ankstesnę Baudţiamojo proceso kodekso 226 straipsnio 6  
dalį ir tuo faktu, kad byla buvo perduota Klaipėdos apygardos teismui.  
39. Teismas kartoja, kad pasakymai “teisėtai” ir “įstatymo nustatyta tvarka” Konvencijos 5  
straipsnio 1 dalyje iš esmės nukreipia atgal į nacionalinę teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos  
materialinių ir procesinių normų. Tačiau suėmimo “teisėtumas” pagal vidaus teisę ne visada yra  
lemiamas elementas. Teismas papildomai turi įsitikinti, kad nagrinėjamu laikotarpiu suėmimas  
buvo suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies tikslu, t.y. uţkirsti kelią savavališkam  
asmenų laisvės atėmimui. Be to, Teismas turi įsitikinti, ar pati vidaus teisė atitinka Konvenciją,  
įskaitant joje išreikštus ar implikuotus bendruosius principus (ţr. Jėčius v. Lithuania, no. 34578/97,  
2000-07-31, § 56).  
Minėtoje Jėčiaus byloje Teismas nustatė, kad susipaţinimas su bylos medţiaga pagal ankstesnę  
Baudţiamojo proceso kodekso 226 straipsnio 6 dalį arba tas faktas, kad byla buvo perduota  
teismui, Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme nesudarė “teisėto” pagrindo kardomajam  
kalinimui (suėmimui) ir kad jie negalėjo pratęsti ar pakeisti galiojančios suėmimo nutarties, kurios  
reikalauja vidaus teisė (loc. cit., §§ 57-64).  
40. Teismas pastebi, kad nuo 1996 spalio 9 dienos iki gruodţio 5 dienos teisėjas nepriėmė jokios  
nutarties, sankcionuojančios pareiškėjo suėmimą pagal Baudţiamojo proceso kodekso 10 ir 104-1  
straipsnius; nebuvo ir jokio kito “teisėto” pagrindo pareiškėjo kardomajam kalinimui (suėmimui)  
pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (ţr., mutatis mutandis, ibid.).  
41. Taigi šio laikotarpio atţvilgiu buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.  
2. Kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1996 m. gruodžio 5 dienos  
42. Pareiškėjas teigia, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis, nes Kretingos  
apylinkės teismas 1996 m. gruodţio 5 dieną padarė klaidą vidaus teisės prasme, kai nusprendė, kad  
jo “kardomoji priemonė paliekama nepakeista”. Pareiškėjo nuomone, jo kardomojo kalinimo  
(suėmimo) terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9 dieną, o apylinkės teismas nepaskyrė naujos  
kardomosios priemonės ir nenurodė, kokios rūšies kardomąją priemonę jis siekė sankcionuoti.  
43. Vyriausybė teigė, kad 1996 m. gruodţio 5 dienos nutartimi apylinkės teismas sankcionavo  
pareiškėjo kardomąjį kalinimą (suėmimą) pagal vidaus teisės reikalavimus.  
44. Teismas primena, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis reikalauja, inter alia, kad suėmimas  
būtų suderinamas su vidaus teise. Nors paprastai aiškinti ir taikyti vidaus teisę pirmiausia turi  
vidaus teismai, tačiau kitaip yra tais atvejais, kai, kaip pagal 5 straipsnio 1 dalį, tos teisės  
nesilaikymas sukelia Konvencijos paţeidimą. Tokiais atvejais Teismas gali ir turi turėti tam tikrą  
galią perţiūrėti, ar buvo laikomasi nacionalinės teisės.  
Suėmimo laikotarpis iš principo yra “teisėtas” 5 straipsnio 1 dalies prasme, jeigu jis grindţiamas  
teismo sprendimu. Netgi sprendimo dėl suėmimo defektai nebūtinai padaro juo [sprendimu]  
grindţiamą suėmimo laikotarpį neteisėtą (ţr. cituotą Jėčiaus bylą, § 68).  
45.  
Teismas pastebi, kad pareiškėjas neginčijo, jog 1996 m. gruodţio 5 dieną apylinkės  
teismas veikė pagal savo kompetenciją, kadangi, pagal Baudţiamojo proceso kodekso 10, 104¹  
straipsnius, 249 straipsnio 1 dalį ir 250 straipsnio 1 dalį, jis galėjo priimti tinkamą nutartį dėl  
pareiškėjo suėmimo. Taip pat pastebima, kad vidaus teisė (Kodekso 249 straipsnio 1 dalis ir 250  
straipsnio 1 dalis) paliko apylinkės teismo diskrecijai nuspręsti, ar reikia surengti tvarkomąjį  
posėdį, inter alia, klausimui dėl kardomosios priemonės pareiškėjui išspręsti.  
Apylinkės teismas, pasinaudodamas savo įstatymine diskrecija, priėmė nutartį dėl kardomosios  
priemonės pareiškėjui nepaţeisdamas vidaus teisės. Savo sprendime apylinkės teismas iš tikrųjų  
nepasakė, kad jis “paskiria” naują kardomąją priemonę ir nenurodė, kokios rūšies kardomoji  
priemonė “paliekama nepakeista”, nors pareiškėjo suėmimo terminas pasibaigė 1996 m. spalio 9  
dieną. Tačiau, atsiţvelgiant į kontekstą, teismo sprendimo reikšmė – t.y., kad pareiškėjas turi likti  
suimtas, – pareiškėjui turėjo būti aiški.  
Teismas neranda, kad valstybės vidaus teismas būtų veikęs nesąţiningai arba kad jis būtų  
neteisingai pritaikęs bylai reikšmingus vidaus įstatymus.  
Todėl nebuvo nustatyta, kad 1996 m. gruodţio 5 dienos sprendimas dėl suėmimo buvo  
negaliojantis pagal vidaus teisę arba kad po to sekęs suėmimas buvo neteisėtas 5 straipsnio 1 dalies  
prasme (ţr., mutatis mutandis, ibid., § 69).  
46.  
Todėl pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. gruodţio 5 dienos  
atţvilgiu nebuvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.  
II.  
DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 3 DALIES PAŢEIDIMO  
47.  
Be to, pareiškėjas skundėsi, kad per visą jo suėmimo laikotarpį, nuo 1996 m. kovo 25  
dienos iki 1997 m. vasario 17 dienos, jis nebuvo pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, tuo  
paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, kuri numato:  
“Kiekvienas sulaikytasis arba suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas turi būti  
skubiai pristatytas teisėjui ar kitam pareigūnui, kuriam įstatymas yra suteikęs teisę vykdyti teismines  
funkcijas, ir turi teisę į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas  
proceso metu. Paleidimas gali būti sąlygojamas garantijų, kad jis atvyks į teismą.”  
48. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas neturėjo teisės būti skubiai pristatytas tinkamam  
pareigūnui, kol buvo taikoma Lietuvos išlyga 5 straipsnio 3 daliai, ir kad jis neįgijo tokios teisės  
nustojus šiai išlygai galioti 1996 m. birţelio 21 dieną.  
49.  
Remdamasis minėta Jėčiaus byla (§§ 77-87) Teismas daro išvadą, kad per pradinį  
pareiškėjo suėmimo laikotarpį, nuo 1996 m. kovo 25 dienos iki 1996 m. birţelio 21 dienos, dėl  
savo išlygos 5 straipsnio 3 daliai (ţr. § 36 tekste) Lietuva neturėjo pareigos skubiai pristatyti  
pareiškėją tinkamam pareigūnui ir kad po to sekusiu pareiškėjo suėmimo laikotarpiu valstybei  
neatsirado jokių naujų pareigų minėtos Konvencijos nuostatos atţvilgiu.  
50. Todėl Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis nebuvo paţeista.  
III.  
DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 4 DALIES PAŢEIDIMO  
51. Pareiškėjas skundėsi, kad įstatyminis draudimas skųsti sprendimus, sankcionuojančius  
suėmimą, įtvirtintas ankstesnėje Baudţiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje, atėmė iš jo  
teisę ginčyti jo suėmimo nuo 1996 m. spalio 9 dienos teisėtumą. Šiuo poţiūriu jis teigė, kad buvo  
paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis, kuri skelbia:  
“Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis  
greitai priimtų sprendimą dėl kalinimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį  
paleisti.”  
52. Vyriausybė teigė, kad, priimdami 1996 m. gruodţio 5 dienos, 1997 m. sausio 15 dienos ir  
vasario 17 dienos sprendimus, nacionaliniai teismai tinkamai perţiūrėjo pareiškėjo suėmimo  
teisėtumą, kaip reikalauja 5 straipsnio 4 dalis.  
53. Teismas primena, kad Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis suteikia sulaikytiems ar suimtiems  
asmenims teisę į procesinių ir materialinių sąlygų, kurios yra esminės jų laisvės atėmimo  
“teisėtumui” Konvencijos prasme, perţiūrėjimą. Tai reiškia, kad kompetentingas teismas turi  
išnagrinėti ne tik ar buvo laikomasi vidaus teisės procesinių normų, bet ir įtarimo, kuriuo  
grindţiamas sulaikymas, pagrįstumą bei tikslo, kurio siekiama sulaikymu ir po jo sekančiu  
suėmimu, teisėtumą.  
5 straipsnio 4 dalis neuţtikrina teisės skųsti sprendimus, kuriais skiriamas ar pratęsiamas  
suėmimas, bet teisminio organo įsikišimas bent vienoje instancijoje turi atitikti 5 straipsnio 4 dalies  
garantijas (ţr. minėtą Jėčiaus bylą, § 100).  
54. Vertindamas šios bylos faktus, Teismas pastebi, kad Vyriausybės minėtuose nacionalinių  
teismų sprendimuose nebuvo daroma nuoroda į gausius pareiškėjo nusiskundimus dėl jo suėmimo  
neteisėtumo nuo 1996 m. spalio 9 dienos (ţr. §§ 18 ir 21-24 tekste). Net savo sprendime paleisti  
pareiškėją apygardos teismas, remdamasis draudimu, įtvirtintu tuometinėje Baudţiamojo proceso  
kodekso 372 straipsnio 4 dalyje, atsisakė nagrinėti pareiškėjo teiginius, kad buvo paţeista vidaus  
teisė ir Konvencija, ir nenurodė pareiškėjo paleidimo prieţasčių (ţr. § 24 tekste). Taigi sprendimas  
paleisti gali būti interpretuojamas kaip pripaţinimas, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo  
(suėmimo) teisėtumo klausimas buvo atviras, bet tai nebuvo tinkama teisminė reakcija 5 straipsnio  
4 dalies prasme (ţr., mutatis mutandis, ibid., § 101).  
55. Iš to seka, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.  
IV.  
DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO  
56. Be to, pareiškėjas skundėsi, kad jo baudţiamosios bylos trukmė paţeidė Konvencijos 6  
straipsnio 1 dalį, kurios šiuo poţiūriu reikšminga dalis skelbia:  
“Kai yra sprendţiamas… jam pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo  
turi teisę, kad… bylą per įmanomai trumpiausią laiką … išnagrinėtų… teismas.”  
57. Vyriausybė teigė, kad sukčiavimo byla buvo itin sudėtinga, konkrečiai dėl to fakto, kad  
bylos medţiagą sudarė penkiolika tomų. Šioje byloje buvo pateikti keturi kaltinimai keturiems  
kaltinamiesiems dėl įvairių nusikalstamų veikų, padarytų nuo 1993 m. iki 1995 m. Tiriant bylą  
buvo atlikta dvylika ekspertizių ir apklausti 67 liudytojai. Vyriausybė teigė, kad valdţios  
institucijoms negali būti priskirtas joks delsimas ir kad byla atitiko 6 straipsnio 1 dalies “įmanomai  
trumpiausio laiko” reikalavimą.  
A.  
Laikotarpis, kuris turi būti įvertintas  
58. Laikotarpis, kuris turi būti įvertintas, prasidėjo 1995 m. spalio 4 dieną, kai pareiškėjui buvo  
iškelta baudţiamoji byla.  
Iki šios dienos nėra priimtas joks pirmosios instancijos teismo nuosprendis.  
59. Iš to seka, kad iki šios dienos procesas truko penkerius metus.  
B.  
Proceso trukmės priimtinumas  
60. Pagal Teismo praktiką, proceso trukmės priimtinumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į  
konkrečias bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, konkrečiai į bylos  
sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdţios institucijų elgesį tiriant bylą (ţr., kaip naują šaltinį, Starace  
v. Italy, no. 34081/96, 2000-04-27, § 24).  
61. Grįţtant prie šios bylos faktų, Teismas mano, kad sukčiavimo byla gali būti vertinama kaip  
sudėtinga dėl, inter alia, finansinio pareiškėjui ir kitiems kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų  
pobūdţio. Tačiau Teismas paţymi, kad nacionalinės valdţios institucijos šios bylos tyrimo neatliko  
nei stropiai, nei kruopščiai: iki 1998 m. birţelio 12 dienos teisminis nagrinėjimas buvo atidėtas ar  
nutrauktas tris kartus, nes kompetentingos valdţios institucijos neatliko tinkamo įmonės audito ir  
nenustatė bei neapklausė nukentėjusiųjų nuo inkriminuojamų veikų (ţr. §§ 20, 27, 28 ir 30 tekste).  
Be to, Vyriausybė nepaaiškino, kokių procesinių veiksmų buvo imtasi nuo 1998 m. liepos 12  
dienos, kurie galėtų pateisinti tai, kad teisminis nagrinėjimas tęsėsi dar dvejus metus.  
Atsiţvelgiant į šias aplinkybes, net jei pareiškėją galima laikyti atsakingu uţ tam tikrą delsimą,  
tai negali pateisinti laiko, sugaišto dėl pasikartojančio nesugebėjimo atlikti tinkamą auditą ir  
nustatyti bei apklausti nukentėjusiuosius; tai nepateisina ir visos šio vis dar besitęsiančio proceso  
pirmosios instancijos teisme trukmės (ţr., mutatis mutandis, ibid., §§ 25-27). Esant šioms  
aplinkybėms, Teismas nustato, kad procesas iki šios dienos truko per ilgai ir neatitinka “įmanomai  
trumpiausio laiko” reikalavimo.  
62. Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.  
V.  
KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS  
Konvencijos 41 straipsnis numato:  
63.  
“Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios  
Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali  
priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.”  
A.  
Turtinė žala  
64. Pareiškėjas siekė gauti 20 350 litų (LTL) kompensaciją uţ dėl kalinimo ir dėl proceso prieš jį  
trukmės prarastus uţdarbį ir galimybes. Taip pat jis reikalavo kalėjime būnant išleistų 16 00 LTL  
papildomam maistui ir 2000 LTL, sumokėtų uţ papildomus medikamentus ir vitaminus.  
65. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.  
66. Teismas laikosi nuomonės, kad nėra prieţastinio ryšio tarp nustatytų paţeidimų ir  
nurodomos turtinės ţalos (ţr., mutatis mutandis, minėtas Jėčiaus bylą, § 106, ir Starace bylą, § 31).  
Todėl jis nemato prieţasčių priteisti kokią nors sumą pareiškėjui pagal šį punktą.  
B.  
Neturtinė žala  
67. Be to, pareiškėjas prašė Teismo priteisti jam atlyginimą uţ kalėjime ir dėl per ilgos  
baudţiamojo proceso prieš jį trukmės patirtas moralines ir fizines kančias. Nustatyti šio atlyginimo  
dydį pareiškėjas paliko Teismui.  
68. Vyriausybė pareiškėjo reikalavimą laikė nepagrįstu.  
69. Teismas pripaţįsta, kad pareiškėjas iš tikrųjų patyrė neturtinę ţalą, kurią nepakankamai  
atlygina paţeidimo pripaţinimas (ţr., mutatis mutandis, minėtą Jėčiaus bylą, § 109; Dewicka v.  
Poland, no. 38670/97, 2000-04-04, § 32). Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas pagal šį  
punktą priteisia pareiškėjui 40 000 LTL.  
C.  
Kaštai ir išlaidos  
70. Be to, pareiškėjas reikalavo 72 600 LTL bylinėjimosi išlaidoms vidaus procese ir  
Konvencijos organuose padengti bei 4 000 LTL jo kelionės išlaidoms vidaus proceso metu padengti.  
71. Vyriausybė laikė, kad minėti reikalavimai yra per dideli.  
72. Teismas primena, kad kaštai įtraukiami į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą sumą tik  
jeigu yra nustatyta, kad jie buvo būtini, realiai patirti ir protingo dydţio (ţr. minėtą Jėčiaus bylą, §  
112).  
73. Teismas mano, kad pareiškėjo kelionės išlaidos vidaus proceso metu nebuvo patirtos ryšium  
su jo reikalavimais pagal Konvenciją. Todėl Teismas atsisako priteisti kokią nors sumą šioms  
išlaidoms padengti.  
74. Dėl nurodomo uţmokesčio advokatui Teismas paţymi, kad didelė šio uţmokesčio dalis buvo  
susijusi su pareiškėjo gynyba vidaus valdţios institucijose nuo jam pareikštų kaltinimų ir su jo  
skundu dėl suėmimo trukmės, kurį Teismas paskelbė nepriimtinu. Šis uţmokestis nebuvo būtinos  
išlaidos, patirtos siekiant atitaisyti Konvencijos paţeidimus, kuriuos Teismas pripaţino pagal  
Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalis bei 6 straipsnio 1 dalį (ţr., mutatis mutandis, ibid., § 114).  
Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia pareiškėjui 20 000 litų bylinėjimosi kaštams  
padengti, taip pat bet kokį pridėtinės vertės mokestį, kuris gali būti taikomas.  
D.  
Palūkanos įpareigojimų nevykdymo atveju  
75. Pagal Teismo turimą informaciją, įstatymų nustatyta metinė palūkanų norma, taikoma  
Lietuvoje šio sprendimo priėmimo dieną, yra 9,5 %.  
DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI  
1. Nustato, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. spalio 9 dienos iki  
1996 m. gruodţio 5 dienos atţvilgiu buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis;  
2. Nustato, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. gruodţio 5 dienos  
atţvilgiu nebuvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis;  
3. Nustato, kad tariamai skubiai nepristačius pareiškėjo teisėjui ar kitam pareigūnui nebuvo  
paţeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis;  
4. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis;  
5. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;  
6. Nustato,  
(a) kad Valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius nuo tos dienos, kai  
sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, tokias sumas:  
(i) 40 000 (keturiasdešimt tūkstančių) LTL neturtinei ţalai atlyginti;  
(ii) 20 000 (dvidešimt tūkstančių) LTL bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti bei bet  
kokį pridėtinės vertės mokestį, kuris gali būti taikomas;  
(b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti  
mokamos paprastosios 9,5 % metinės palūkanos;  
7. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.  
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2000 m. spalio 10 dieną, remiantis Teismo reglamento 77  
straipsnio 2 ir 3 dalimis.  
S. DOLLÉ  
J.–P. COSTA  
Kanclerė  
Pirmininkas