Neoficialus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

TREČIASIS SKYRIUS

BYLA BIRUTIS IR KITI PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimų Nr. 47698/99 ir 48115/99)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2002 m. kovo 28 d.

Byloje Birutis ir kiti prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), posėdţiaudamas kolegija, sudaryta iš:

pirmininko G. RESS,

teisėjų L. CAFLISCH,

P. KŪRIO,

R. TÜRMEN,

J. HEDIGAN,

M. TSATSA-NIKOLOVSKA,

H. S. GREVE

ir skyriaus kanclerio V. BERGER,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2002 m. kovo 7 dieną

skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas tą dieną:

PROCESAS

1. Byla buvo pradėta trims Lietuvos Respublikos piliečiams – Kęstučiui Biručiui ir Vidmantui Bylai

bei Vidmantui Bylai („pareiškėjams“) – atitinkamai 1999 m. sausio 11 ir 15 dieną pateikus pareiškimus (Nr.

47698/99 ir 48115/99) Europos Ţmogaus Teisių Teismui („Teismui“) prieš Lietuvos Respubliką pagal

Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos („Konvencijos“) 34 straipsnį. Teisme jiems

atstovavo J. Jasiulevičius, Vilniuje praktikuojantis advokatas.

2. Lietuvos Vyriausybei („Vyriausybei“) atstovavo jos atstovas, teisingumo viceministras G. Švedas.

3. Konkrečiai pareiškėjai teigė, kad jiems nebuvo uţtikrintas teisingas procesas ir kad buvo paţeistos

jų gynybos teisės, kadangi jie buvo nuteisti anoniminių parodymų pagrindu.

4. Pareiškimai buvo paskirti Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52 straipsnio 1 dalis).

Šiame skyriuje, kaip numato Teismo reglamento 26 straipsnio 1 dalis, buvo sudaryta kolegija bylai nagrinėti

(Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis).

5. Kolegija nusprendė sujungti procesą dėl abiejų pareiškimų (Teismo reglamento 43 straipsnio 1

dalis).

6. 2000 m. sausio 24 dieną pareiškėjams pagal Teismo teisinės pagalbos sistemą buvo suteikta teisinė

pagalba.

7. 2000 m. spalio 6 dienos sprendimu kolegija paskelbė pareiškimus iš dalies priimtinais.

8. 2000 m. lapkričio 13 dieną pareiškėjų buvo paprašyta iki 2001 m. sausio 10 dienos suformuluoti

pasiūlymus dėl taikaus susitarimo (Konvencijos 38 straipsnis) ir reikalavimus dėl teisingo atlyginimo

(Konvencijos 41 straipsnis). 2001 m. sausio 12 dieną šis terminas buvo pratęstas iki 2001 m. vasario 8 dienos,

bet pareiškėjai nepateikė nei tokių pasiūlymų, nei reikalavimų.

9. 2001 m. lapkričio 1 dieną Teismas pakeitė savo skyrių sudėtį (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis). Ši

byla buvo paskirta naujai sudarytam Trečiajam skyriui (Reglamento 52 straipsnio 1 dalis).

FAKTAI

10. Pirmasis pareiškėjas, Kęstutis Birutis, yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1974 m. Antrasis

pareiškėjas, Vidmantas Byla, yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1968 m. Trečiasis pareiškėjas,

Laimonas Janutėnas, yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1976 m. Šiuo metu pirmasis ir antrasis

pareiškėjai yra kalinami Lukiškių kalėjime, Vilniuje. Trečiasis pareiškėjas šiuo metu kalinamas Pravieniškių

kolonijoje, Kauno rajone.

I. BYLOS APLINKYBĖS

11. Atlikdami jiems paskirtas bausmes Pravieniškių kolonijoje, pareiškėjai buvo įtarti dalyvavę

riaušėse, įvykusiose kolonijoje 1997 m. sausio 15 dieną. 21 kalinamasis (tarp jų ir pareiškėjai) buvo apkaltinti

sukėlę riaušes ar jose dalyvavę.

12. Trečiasis pareiškėjas, atlikęs pradinę bausmę, 1997 m. vasario 14 dieną buvo paleistas iš kolonijos.

1997 m. birţelio 25 dieną jis buvo sulaikytas dėl riaušių bylos. Viso šios bylos proceso metu pirmasis ir

antrasis pareiškėjai vis dar buvo beatlieką pradines bausmes.

13. Parengtinio tyrimo metu buvo apklausti du trečiojo pareiškėjo liudytojai. Teisminio nagrinėjimo

metu Kauno apygardos teismas iškvietė vieną trečiojo pareiškėjo liudytoją. Pirmasis ir antrasis pareiškėjai

liudytojų nekvietė.

14. 1997 m. lapkričio 3 dieną Kauno apygardos teismas nuteisė visus bylos teisiamuosius, tarp jų ir

pareiškėjus. Teismas pripaţino, kad pirmasis ir antrasis pareiškėjai organizavo riaušes bei padarė

chuliganizmą. Jie buvo nuteisti laisvės atėmimu dešimčiai metų. Trečiasis pareiškėjas buvo pripaţintas kaltas

aktyviai dalyvavęs riaušėse ir nuteistas laisvės atėmimu šešeriems metams.

15. Nustatydamas pirmojo pareiškėjo kaltę teismas rėmėsi septyniolikos įslaptintų liudytojų, iš kurių

dauguma buvo kiti kalinamieji, parodymais. Šiuos parodymus parengtinio tyrimo metu uţrašė prokurorai.

Įslaptinti liudytojai paliudijo, kad pirmasis pareiškėjas organizavo riaušes. Teismas taip pat rėmėsi

parengtinio tyrimo metu kitų trijų kaltinamųjų – J., S., ir T. – duotais parodymais, patvirtinančiais pirmojo

pareiškėjo kaltę. Apygardos teismas paţymėjo, kad J., S. ir T. po to pakeitė parodymus nurodydami, inter

alia, kad prokurorai juos vertė apkaltinti pirmąjį pareiškėją. Tačiau teismas laikė, kad pradiniai J., S. ir T.

parodymai buvo pagrįsti ir kad jie pakeitė savo parodymus tik gąsdinami kitų kaltinamųjų. Teismas taip pat

atsiţvelgė į nukentėjusiojo, „ţemesniajai kalinių kastai“ priklausančio kalinamojo, teisminio nagrinėjimo

metu duotus parodymus. Pastarasis paliudijo, kad pirmasis pareiškėjas jį uţpuolė 1997 m. sausio 15 dieną.

Teismas taip pat atkreipė dėmesį į teisminio nagrinėjimo metu penkių kolonijos personalo narių duotus

parodymus, kad pirmasis pareiškėjas organizavo riaušes. Apygardos teismas pripaţino, kad riaušių dieną

pirmasis pareiškėjas buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Darydamas išvadą, kad pirmasis pareiškėjas buvo kaltas

dėl riaušių ir chuliganizmo, teismas taip pat paminėjo netiesioginius įrodymus: įvykio vietos apţiūros

protokolą, daiktinius įrodymus ir ekspertizių išvadas.

16. Pripaţindamas antrąjį pareiškėją kaltu apygardos teismas rėmėsi devyniolikos įslaptintų liudytojų

parodymais, prokurorų uţrašytais parengtinio tyrimo metu. Įslaptinti liudytojai paliudijo, kad antrasis

pareiškėjas taip pat buvo riaušių organizatorius. Kaip ir pirmojo pareiškėjo atveju, teismas atmetė vėlesnius

J., S. ir T. parodymus, pripaţindamas, kad jų pradiniai, parengtinio tyrimo metu duoti parodymai sudarė

pakankamą pagrindą antrojo pareiškėjo kaltei nustatyti. Teismas taip pat atsiţvelgė į dviejų nukentėjusiųjų –

kalinamųjų, priklausančių „ţemesniajai kalinių kastai,“ – parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu.

Pastarieji nurodė, kad 1997 m. sausio 15 dieną pareiškėjas mušė kitus kalinamuosius, puolė kolonijos

personalo narius ir barikadavo koloniją. Panašius parodymus davė šeši kolonijos personalo nariai, iškviesti į

teisminį bylos nagrinėjimą. Apygardos teismas pripaţino, kad riaušių metu antrasis pareiškėjas buvo

apsvaigęs nuo alkoholio. Teismas taip pat paţymėjo, kad antrojo pareiškėjo kaltumą riaušių ir chuliganizmo

padarymu netiesiogiai įrodė įvykio vietos apţiūros protokolas, daiktiniai įrodymai ir ekspertizių išvados.

17. Trečiojo pareiškėjo kaltei pagrįsti apygardos teismas rėmėsi tik šešių įslaptintų liudytojų

parodymais, parengtinio tyrimo metu uţrašytais prokurorų.

18. Apygardos teismas padarė išvadą, kad pirmasis ir antrasis pareiškėjai buvo aiškūs 1997 m. sausio

15 dienos riaušių organizatoriai, jie buvo girti ir „kurstė ţemesniųjų kastų kalinamuosius dalyvauti darant

nusikaltimą“. Teismas taip pat nutarė, kad trečiojo pareiškėjo „dalyvavimo darant nusikaltimą laipsnis buvo

maţesnis“.

19. Pareiškėjai padavė skundus, kuriuose nurodė, kad jie nepadarė inkriminuotų nusikaltimų, įslaptintų

liudytojų parodymai buvo nepagrįsti, jų nuodugniai neištyrė nei teisiamieji, nei teismas, o Kauno apygardos

teismas ignoravo tam tikrus parengtinio tyrimo metu kitų kalinamųjų duotus parodymus. Jų nuomone,

1997 m. sausio 15 dienos įvykiuose dalyvavo beveik 300 kalinių. Pareiškėjai teigė, kad kolonijos

administracija juos viktimizavo: skatino kitus kalinamuosius duoti anoniminius parodymus, ţadėdama su jais

[kalinamaisiais] palankiai elgtis. Be to, „įslaptinti liudytojai“ patys, kaip teigiama, dalyvavo riaušėse ir

bendradarbiavo su pareigūnais siekdami išvengti baudţiamojo persekiojimo. Prokurorai taip pat apskundė

pirmosios instancijos nuosprendį, prašydami skirti grieţtesnes bausmes.

20. 1998 m. balandţio 29 dieną Apeliacinis teismas atmetė skundus, pripaţindamas, kad apygardos

teismas tinkamai nustatė pareiškėjų kaltę ir paskyrė teisingas bausmes. Jis nustatė, kad valstybės vidaus

baudţiamasis procesas leidţia pirmosios instancijos teismui atsiţvelgti į parengtinio tyrimo metu įslaptintų

liudytojų duotus parodymus, nekviečiant tų liudytojų į teismą.

21. Pareiškėjai padavė kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui, skųsdamiesi, inter alia, kad

ţemesnieji teismai nepašalino nurodomų prieštaravimų tarp įslaptintų liudytojų parodymų.

22. 1998 m. spalio 20 dieną Aukščiausiasis Teismas atmetė skundus, pripaţindamas, kad ţemesnieji

teismai tinkamai išsprendė bylą. Jis paţymėjo, kad pirmasis ir antrasis pareiškėjai buvo nuteisti ne vien tik

anoniminių parodymų pagrindu, bet taip pat remiantis nukentėjusiųjų ir kolonijos personalo parodymais.

Aukščiausiasis Teismas pripaţino, kad trečiasis pareiškėjas buvo nuteistas iš esmės remiantis įslaptintų

liudytojų parodymais. Tačiau, kasacinės instancijos teismo nuomone, šie parodymai buvo nuoseklūs ir

papildė kitus jo kaltę patvirtinančius įrodymus. Nebuvo rasta jokių proceso paţeidimų, padarytų teismams

atsisakant apklausti įslaptintus liudytojus.

II. BYLAI REIKŠMINGOS VIDAUS TEISĖS NUOSTATOS IR PRAKTIKA

23. Pagal Baudţiamojo proceso kodekso 156¹ straipsnio 1 dalį, prokuroras ar tardytojas sunkių

nusikaltimų bylose turi teisę įslaptinti liudytojo tapatybę, norėdami uţtikrinti to asmens saugumą. Pagal šio

straipsnio 2 dalį, parengtinio tyrimo metu niekas, išskyrus prokurorą ar tardytoją, neturi teisės suţinoti

įslaptinto liudytojo asmens tapatybę nustatančių duomenų. 3 dalis numato, kad duomenys apie įslaptintus

liudytojus yra valstybinė paslaptis. Teisę susipaţinti su to asmens tapatybę nustatančiais duomenimis turi tik

prokurorai, tardytojai ir teisėjai.

Šio Kodekso 118¹ straipsnio 1 dalis numato, kad įslaptintas liudytojas įvardijamas slapyvardţiu.

Liudytojo asmens duomenys laikomi specialiame tardymo veiksmo protokolo priede, atskirai nuo bylos

medţiagos.

Pagal Kodekso 317¹ straipsnio 1 dalį, jeigu liudytojo tapatybė įslaptinta, teismas gali neapklausti tokio

asmens teismo posėdyje, o jo anoniminius parodymus balsu perskaityti teismo posėdyje. 2 ir 3 dalys numato

teismui galimybę savo iniciatyva apklausti įslaptintą liudytoją nedalyvaujant teisminio nagrinėjimo

dalyviams. Šio straipsnio 4 dalis skelbia, kad teismas taip pat gali apklausti liudytoją neviešame posėdyje

dalyvaujant šalims. Tokiu atveju teismas turi sudaryti akustines ir vizualines kliūtis, kad kiti proceso dalyviai

nenustatytų įslaptinto liudytojo tapatybės.

Kodekso 265 straipsnis numato, kad teisiamasis teisminiame nagrinėjime turi lygias teises teikti ir

ginčyti įrodymus ir teisminis nagrinėjimas vyksta rungtyniškai. 267 straipsnio 5 punktas patikslina, kad

teisiamasis turi teisę dalyvauti tiriant visus įrodymus ir uţduoti klausimus liudytojams, ekspertams ir kitiems

asmenims, kad teisminio nagrinėjimo metu išdėstytų savo argumentus dėl bylos, išskyrus 317¹ straipsnyje

numatytus atvejus.

24. Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja teisę į teisingą procesą ir išvardina konkrečias gynybos teises.

2000 m. rugsėjo 19 dieną Konstitucinis Teismas nutarė, kad Baudţiamojo proceso kodekso 267

straipsnio 5 punktas ir 317¹ straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria negarantuojama teisiamojo teisė uţduoti

klausimus įslaptintiems liudytojams, išlaikant jų tapatybės slaptumą, nepateisinamai riboja teisiamojo teisę į

gynybą, tuo paţeidţiant Konstitucijos 31 straipsnį.

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES IR 3 DALIES D PUNKTO PAŢEIDIMO

25. Pareiškėjai skundėsi, kad buvo paţeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas, kurie,

kiek tai šiuo poţiūriu reikšminga, numato:

„1. Kai yra sprendţiamas … jam pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi

teisę, kad bylą … viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų pagal įstatymą įsteigtas nepriklausomas ir

bešališkas teismas. … .

3. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi maţiausiai šias teises:…;

d) pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos

liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams; … .“

26. Pareiškėjai skundėsi, kad jiems nebuvo uţtikrintas teisingas procesas ir buvo paţeistos jų gynybos

teisės, kadangi jie buvo nuteisti anoniminių parodymų, kurių nuodugniai neištyrė nei jie, nei jų atstovai, nei

teismai, pagrindu.

27. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjų nuteisimas nebuvo pagrįstas vien tik anoniminiais parodymais ir

jie nebuvo lemiami. Proceso metu trečiojo pareiškėjo prašymu buvo apklausti trys įvardinti liudytojai, o

pirmojo ir antrojo pareiškėjų nuteisimas buvo pagrįstas trijų kitų kalinamųjų, nukentėjusiųjų, kolonijos

personalo parodymais ir netiesioginiais įrodymais. Anot Vyriausybės, anoniminiai parodymai atvirame

teismo posėdyje buvo perskaityti, kaip juos uţrašė parengtinio tyrimo institucijos. Vėliau nei bylą nagrinėjęs

teismas, nei ją perţiūrėję teismai, nuodugniai netyrė anoniminių parodymų, nes pareiškėjai teismų to neprašė.

Vyriausybė padarė išvadą, kad šioje byloje nebuvo paţeistos pareiškėjų gynybos teisės ir teisingo bylos

nagrinėjimo principas.

28. Teismas primena, kad baudţiamosios bylos įrodymai paprastai turi būti pateikti viešame posėdyje,

dalyvaujant kaltinamiesiems, siekiant uţtikrinti rungtynišką nagrinėjimą. Šis principas turi išimčių, bet jos

negali paţeisti gynybos teisių; pagal bendrą taisyklę 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas reikalauja, kad

kaltinamajam būtų suteikta adekvati ir reali galimybė ginčyti ir apklausti kaltinimo liudytoją arba tuo metu,

kai jis duoda parodymus, arba vėliau (Lüdi v. Switzerland, no. 12433/86, 1992-06-15, Series A no. 238, p.

21, § 49).

29. 1996 m. kovo 26 dienos sprendime byloje Doorson prieš Nyderlandus (no. 20524/92, 1996-03-26,

Reports of Judgments and Decisions 1996-II, p. 470, § 69) ir 1997 m. balandţio 23 dienos sprendime byloje

Van Mechelen ir kiti prieš Nyderlandus (nos. 21363/93, 21364/93, 21427/93, 22056/93, Reports 1997-III, p.

711, § 52) Teismas konstatavo, kad įslaptintų liudytojų parodymų naudojimas nuteisimui pagrįsti ne visais

atvejais yra nesuderinamas su Konvencija. Tačiau jeigu kaltinimo liudytojų anonimiškumas išlaikomas,

gynyba susiduria su tokiais apribojimais, kokių baudţiamajame procese paprastai neturėtų būti. Todėl

Teismas pripaţino, kad tokiais atvejais 6 straipsnio 1 dalis, imant kartu su 6 straipsnio 3 dalies d punktu,

reikalauja, kad sunkumus, su kuriais susiduria gynyba, turi pakankamai atsverti teisminės valdţios institucijų

naudojamos procedūros. Atsiţvelgiant į tai, pareiškėjui neturėtų būti neleidţiama kvestionuoti įslaptintų

liudytojų patikimumo (taip pat ţr. Kostovski v. the Netherlands, no. 11454/85, 1989-11-20, Series A no. 166,

p. 20, § 42). Be to, nuteisimas neturėtų būti grindţiamas vien tik anoniminiais parodymais, ir jie neturėtų būti

lemiami (ţr. minėtą Teismo sprendimą Van Mechelen and Others byloje, p. 712, §§ 54–55).

30. Šioje byloje nebuvo teigiama, kad turi būti atsisakyta bet kokio anoniminių parodymų naudojimo. Iš

tikrųjų, atsiţvelgiant į pareiškėjams inkriminuoto nusikaltimo (riaušių kalėjime) pobūdį, valstybės valdţios

institucijų taikyta įslaptintų liudytojų, kurie galėjo būti kartu su pareiškėjais kalėję asmenys, apsauga buvo

pateisinama. Tačiau ši aplinkybė savaime negalėjo pateisinti bet kokio valstybės valdţios institucijų

pasirinkto anoniminių parodymų naudojimo būdo.

31. Teismas pastebi, kad trečiasis pareiškėjas buvo nuteistas vien tik anoniminių parodymų pagrindu

(ţr. § 17 tekste). Nors, anot Vyriausybės, jam buvo leista atvirame teismo posėdyje bylos nagrinėjimo metu

apklausti tris liudytojus, bet valstybės teismai jo nuteisimo negrindė jokiais Vyriausybės paminėtų liudytojų

parodymais. Kadangi Konvencija iš esmės draudţia nuteisti remiantis vien tik anoniminiais parodymais (ţr. §

29 tekste), trečiojo pareiškėjo gynybos teisės ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą šiuo aspektu buvo paţeistos.

32. Dėl pirmojo ir antrojo pareiškėjų paţymima, kad jų kaltė buvo pripaţinta remiantis atitinkamai 17 ir

19 įslaptintų liudytojų parodymais.

Tačiau pirmojo pareiškėjo apkaltinamasis nuosprendis buvo pagrįstas taip pat ir nukentėjusiojo bei

penkių kolonijos personalo narių parodymais. Antrojo pareiškėjo apkaltinamasis nuosprendis taip pat buvo

pagrįstas dviejų nukentėjusiųjų ir šešių kolonijos personalo narių parodymais. Be to, bylą nagrinėjęs teismas,

pripaţindamas pirmojo ir antrojo pareiškėjų kaltę, rėmėsi anksčiau duotais kalinamųjų J., S. ir T. parodymais

ir netiesioginiais įrodymais, t.y. įvykio vietos apţiūros protokolu, daiktiniais įrodymais ir ekspertizių

išvadomis (ţr. §§ 15 ir 16 tekste). Nenustatyta, kad pirmasis ir antrasis pareiškėjai negalėjo ginčyti šios

įrodymų prieš juos dalies, kaip reikalauja Konvencijos 6 straipsnio 1 ir 3 dalys.

Atsiţvelgdamas į visa tai Teismas mano, kad pirmojo ir antrojo pareiškėjų nuteisimas nebuvo pagrįstas

vien tik anoniminiais parodymais ir jie nebuvo lemiami. Tačiau anoniminių parodymų, į kuriuos bylą

nagrinėjęs teismas atsiţvelgė, kiekis iš esmės parodė, kad šie parodymai buvo vienas iš pirmojo ir antrojo

pareiškėjų nuteisimo pagrindų.

33. Taip pat paţymėta, kad bylą nagrinėjusiame teisme bei skunduose dėl nuosprendţio pirmasis ir

antrasis pareiškėjai nurodė, kad anoniminiai parodymai buvo prieštaringi, nes įslaptinti liudytojai, kurie

galimai buvo kiti kalinamieji, bendradarbiavo su kolonijos administracija, siekdami, kad su jais būtų geriau

elgiamasi, ar, atsiţvelgiant į didelį riaušių mastą, išvengti baudţiamojo persekiojimo. Šį teiginį parėmė kiti

kalinamieji, J., S. ir T., kurie pakeitė savo pirminius parodymus, apkaltinančius pirmąjį ir antrąjį pareiškėjus,

pareikšdami, kad jie buvo verčiami duoti melagingus parodymus (ţr. §§ 15, 16 ir 19 tekste).

34. Tačiau, nors ir buvo nurodyta, kad anoniminių parodymų patikimumo klausimas yra atviras, nei

pirmasis ir antrasis pareiškėjai, nei jų atstovai negalėjo apklausti įslaptintų liudytojų. Be to, teismai

nepasinaudojo įstatymų numatyta galimybe (Baudţiamojo proceso kodekso 156¹ ir 317¹ straipsniai) savo

iniciatyva išnagrinėti anoniminių parodymų surinkimo būdą ir aplinkybes. Faktiškai šie parodymai buvo

perskaityti bylą nagrinėjusiame teisme taip, kaip juos uţrašė parengtinio tyrimo institucijos. Po to bylą

nagrinėjęs teismas pasirėmė šiais anoniminiais parodymais pirmojo ir antrojo pareiškėjų nuteisimui pagrįsti.

Esant tokioms aplinkybėms, valstybės vidaus teisminės valdţios naudotos procedūros neatsvėrė pirmojo ir

antrojo pareiškėjų gynybos teisių apribojimų. Tai, kad teismai neapklausė įslaptintų liudytojų ir nuodugniai

neištyrė anoniminių parodymų surinkimo būdo ir aplinkybių, buvo nepriimtina pirmojo ir antrojo pareiškėjų

gynybos teisių ir teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, numatytų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies d

punkte, prasme. Todėl šiuo aspektu šis straipsnis buvo paţeistas.

35. Taigi buvo paţeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas.

II. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

36. Konvencijos 41 straipsnis numato:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies

įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti

nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

37. Teismas paţymi, kad pareiškėjai nepateikė jokių reikalavimų pagal Konvencijos 41 straipsnį (ţr. § 8

tekste). Taip pat paţymima, kad jiems buvo suteikta teisinė pagalba jų bylai vesti Teisme (ţr. § 6 tekste).

38. Šiomis aplinkybėmis Teismas mano, kad jis neturi priimti sprendimo pagal 41 straipsnį.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

Nustato, kad buvo paţeisti Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir 3 dalies d punktas;

Nustato, kad Teismas neturi priimti sprendimo pagal Konvencijos 41 straipsnį.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2002 m. kovo 28 dieną, remiantis Teismo reglamento 77

straipsnio 2 ir 3 dalimis.

Vincent BERGER

Kancleris

Georg RESS

Pirmininkas