Neoficialus vertimas  
EUROPOS TARYBA  
EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS  
TREČIASIS SKYRIUS  
BYLA STAŠAITIS PRIEŠ LIETUVĄ  
(Pareiškimo Nr. 47679/99)  
SPRENDIMAS  
STRASBŪRAS  
2002 m. kovo 21 d.  
Byloje Stašaitis prieš Lietuvą  
Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:  
pirmininko G. RESS,  
teisėjų I. CABRAL BARRETO,  
L. CAFLISCH,  
P. KŪRIO,  
R. TÜRMEN,  
J. HEDIGAN,  
H. S. GREVE  
ir skyriaus kanclerio V. BERGER,  
po svarstymo uţdarame posėdyje 2002 m. vasario 28 dieną  
skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas pastarąją dieną:  
PROCESAS  
1. Byla buvo pradėta Lietuvos Respublikos piliečiui Arvydui Stašaičiui („pareiškėjui“) 1998 m.  
birţelio 24 dieną pateikus pareiškimą (Nr. 47679/99) Europos Ţmogaus Teisių Komisijai („Komisijai“) prieš  
Lietuvos Respubliką pagal ankstesnį Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos  
(„Konvencijos“) 25 straipsnį.  
2. Pareiškėjui Teisme atstovavo R. Andrikis, Vilniuje praktikuojantis advokatas. Lietuvos Vyriausybei  
(„Vyriausybei“) atstovavo jos atstovas, teisingumo viceministras G. Švedas.  
3. Konkrečiai pareiškėjas teigė, kad jo kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1996 m. rugsėjo 21 iki  
1997 m. sausio 3, nuo 1997 m. rugsėjo 23 iki 1998 m. spalio 15 ir nuo 1999 m. rugsėjo 30 iki 2000 m. vasario  
8 dienos buvo neteisėtas ir paţeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį, jo kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmė  
paţeidė 5 straipsnio 3 dalį, o galimybės ginčyti teisme kalinimo neteisėtumą nebuvimas paţeidė 5 straipsnio 4  
dalį.  
4. Pareiškimas buvo perduotas Teismui 1998 m. lapkričio 1 dieną, kai įsigaliojo Konvencijos  
vienuoliktasis protokolas (Vienuoliktojo protokolo 5 straipsnio 2 dalis).  
5. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52 straipsnio 1 dalis).  
Šiame skyriuje, kaip numato Teismo reglamento 26 straipsnio 1 dalis, buvo sudaryta kolegija bylai nagrinėti  
(Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis).  
6. 2000 m. lapkričio 28 dienos sprendimu kolegija paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.  
7. 2001 m. lapkričio 1 dieną Teismas pakeitė savo skyrių sudėtį (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis). Ši  
byla buvo paskirta naujai sudarytam Trečiajam skyriui (Reglamento 52 straipsnio 1 dalis).  
FAKTAI  
I. BYLOS APLINKYBĖS  
8. Pareiškėjas buvo kelių holdingo bendrovių, kurios nevykdė savo finansinių įsipareigojimų,  
savininkas ir direktorius. 1993 m. sausio 8 dieną jam buvo iškelta baudţiamoji byla įtariant, kad jis nuslėpė  
savo pajamas. 1993 m. liepos 30 dieną pareiškėjui buvo pateikti kaltinimai dėl sukčiavimo. 1993 m.  
rugpjūčio 2 dieną byla buvo perduota Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismui. Tą pačią dieną pareiškėjas  
buvo paleistas uţ uţstatą. 1994 m. liepos 25 dieną pareiškėjas neatvyko į teismo posėdį, ir teisėjas paskyrė  
pareiškėjui kardomąjį kalinimą (suėmimą).  
9. 1994 m. spalio 25 dieną pareiškėjui buvo iškelta kita baudţiamoji byla dėl neteisėtų operacijų su  
valiuta ir vertybiniais popieriais. Tą pačią dieną prokuroras paskyrė pareiškėjui kardomąjį kalinimą  
(suėmimą) toje byloje.  
10. Tuo metu buvo įtarta, kad pareiškėjas slapstosi Rusijoje. 1994 m. spalio 25 dieną Generalinis  
prokuroras paprašė Rusijos valdţios institucijų jį išduoti dėl įtarimo uţsiėmus neteisėtomis operacijomis  
valiuta ir vertybiniais popieriais. 1994 m. spalio 29 dieną pareiškėjas buvo sulaikytas Maskvoje. 1994 m.  
lapkričio 1 dieną jis buvo išduotas Lietuvai ir suimtas pritaikius kardomąjį kalinimą (suėmimą).  
11. 1994 m. lapkričio 9 dieną jam buvo pareikšti kaltinimai dėl neteisėtų operacijų su valiuta ir  
vertybiniais popieriais. 1994 m. lapkričio 10 dieną prokuroro 1994 m. spalio 25 dienos sprendimas  
sankcionuoti pareiškėjo kardomąjį kalinimą (suėmimą) buvo panaikintas tuo pagrindu, kad 1994 m. liepos 25  
dieną jau buvo priimta teisėjo nutartis dėl pareiškėjo suėmimo.  
12. 1994 m. gruodţio 27 dieną Vilniaus miesto pirmosios apylinkės teismo teisėjas nusprendė, kad  
pareiškėjas turi likti suimtas. Terminas nebuvo nurodytas.  
13. 1995 m. kovo 20 dieną Generalinis prokuroras sankcionavo pareiškėjo suėmimą baudţiamojoje  
byloje dėl operacijų su valiuta ir vertybiniais popieriais. Generalinis prokuroras paţymėjo, kad pareiškėjas  
anksčiau buvo paţeidęs paleidimo uţ uţstatą sąlygas ir kad jo suėmimo prieţastis buvo pavojus, kad  
pareiškėjas gali slėptis ir kliudyti nustatyti bylos tiesą. Suėmimo terminas nebuvo nurodytas.  
14. 1995 m. kovo 21 dieną Vilniaus apygardos teismas panaikino 1994 m. liepos 25 dienos suėmimo  
nutartį.  
15. Nenustatytą dieną pareiškėjui iškeltos baudţiamosios bylos buvo sujungtos. Nuo 1995 m. geguţės  
18 iki 1996 m. rugpjūčio 21 dienos pareiškėjo suėmimo terminą kas du mėnesius pratęsdavo Generalinis  
prokuroras nuogąstavimų, kad pareiškėjas gali slėptis, pagrindu.  
16. 1996 m. rugpjūčio 14 dieną pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai iš devynių punktų, tarp jų dėl  
sukčiavimo, svetimo turto pasisavinimo ir neteisėtų operacijų su valiuta ir vertybiniais popieriais. Šioje byloje  
buvo dar keturi kaltinamieji. Tą pačią dieną Generalinis prokuroras pratęsė parengtinio tyrimo terminą iki  
1996 m. rugsėjo 21 dienos.  
17. 1996 m. rugpjūčio 20 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėjas išnagrinėjo prokuratūros prašymą  
pratęsti pareiškėjo suėmimo terminą iki 1996 m. rugsėjo 21 dienos, atsiţvelgiant į slėpimosi ir kliudymo  
nustatyti bylos tiesą grėsmę. Prokurorų prašymas buvo patenkintas. Pareiškėjo gynėjas posėdyje dalyvavo.  
18. 1996 m. rugsėjo 10 dieną parengtinis tyrimas buvo baigtas. Nuo 1996 m. rugsėjo 10 iki 1996 m.  
lapkričio 14 dienos vyko visų kaltinamųjų susipaţinimas su byla.  
19. 1996 m. lapkričio 18 dieną Generalinio prokuroro pavaduotojas patvirtino kaltinamąją išvadą,  
kurioje pareiškėjas buvo kaltinamas pagal devynis punktus, tarp jų dėl sukčiavimo (Baudţiamojo kodekso  
274 straipsnis), turto iššvaistymo (275 straipsnis) ir neteisėtų operacijų su valiuta ir vertybiniais popieriais  
(329 straipsnis).  
20. 1996 m. lapkričio 20 dieną byla buvo perduota Kauno miesto apylinkės teismui. 1996 m. lapkričio  
29 dieną pareiškėjas pateikė skundą Kauno miesto apylinkės teismui dėl to, kad jo kardomojo kalinimo  
(suėmimo) terminas buvo pasibaigęs. Jis prašėsi paleidţiamas. Teismas nenagrinėjo jo prašymo.  
21. 1997 m. sausio 3 dieną Kauno miesto apylinkės teismas, neišklausęs šalių, nusprendė atiduoti  
pareiškėją ir kitus kaltinamuosius teismui. Teisėjas nepastebėjo byloje jokių esminių proceso paţeidimų.  
Teisėjas taip pat nusprendė, kad pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) „paliekamas nepakeistas“. Nei  
šio kalinimo terminas, nei pagrindai nebuvo nurodyti.  
22. Pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti kardomąją priemonę teigdamas, kad jis sunkiai serga. 1997 m.  
kovo 3 dieną Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas atmetė prašymą. Atmetimo prieţastys buvo tos, kad  
pareiškėjas buvo kaltinamas padaręs sunkius nusikaltimus, kad jis jau bandė išvengti teismo ir todėl gali  
slėptis ir kliudyti nustatyti bylos tiesą. Pareiškėjo gynėjas posėdyje dalyvavo.  
23. 1997 m. geguţės 23 dieną teisėjas nutartimi grąţino bylą tyrimui papildyti. Tuo pačiu sprendimu  
teisėjas pratęsė pareiškėjo suėmimo terminą keturiems mėnesiams. Kalinimo pagrindai nebuvo nurodyti.  
Pareiškėjo gynėjas posėdyje dalyvavo.  
24. Prokurorai padavė skundą, nurodydami, kad nėra reikalo atlikti papildomą tyrimą ir teisminis  
nagrinėjimas gali tęstis. Pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) prokurorų skunde paminėtas nebuvo.  
25. 1997 m. rugpjūčio 26 dieną Kauno apygardos teismas atmetė prokurorų skundą, nustatydamas, kad  
papildyti tyrimą reikia. Pareiškėjo gynėjas posėdyje dalyvavo. Apygardos teismas pakeitė 1997 m. geguţės  
23 dienos sprendimą tiek, kiek apylinkės teismas buvo nusprendęs grąţinti bylą tyrimo institucijoms. Jis  
nutarė grąţinti bylą Generaliniam prokurorui. Pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) 1997 m.  
rugpjūčio 26 dienos sprendime nebuvo paminėtas.  
26. 1997 m. rugsėjo 26 dieną Generalinis prokuroras padavė kasacinį skundą dėl 1997 m. geguţės 23 ir  
1997 m. rugpjūčio 26 dienos sprendimų, nurodydamas, kad nėra reikalo pildyti tyrimą ir teisminis  
nagrinėjimas turi būti atnaujintas.  
27. 1997 m. gruodţio 29 dieną pareiškėjas padavė skundą Apeliaciniam teismui, nurodydamas, kad jo  
suėmimo terminas pasibaigė 1997 m. rugsėjo 23 dieną ir po to nebuvo pratęstas. Šį skundą jis pakartojo  
1998 m. sausio 8 ir 21 dieną. Šie skundai nebuvo išnagrinėti.  
28. 1998 m. sausio 29 dieną Apeliacinis teismas išnagrinėjo prokuratūros kasacinį skundą. Teismas  
panaikino 1997 m. geguţės 23 ir 1997 m. rugpjūčio 26 dienos sprendimus, nuspręsdamas, kad teisminis  
nagrinėjimas gali būti atnaujintas. Jis perdavė bylą Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.  
Teismas padarė išvadą, kad, „nors nutartis grąţinti bylą tardymui papildyti yra panaikinta, nutartis atiduoti  
kaltinamuosius teismui [1997 m. sausio 3 d.], kuria kardomųjų priemonių kaltinamiesiems klausimas buvo  
tinkamai išspręstas, lieka galioti“. Pareiškėjo gynėjas posėdyje dalyvavo.  
29. Pareiškėjas kreipėsi į Seimo kontrolierių, skųsdamasis, kad jo suėmimas buvo neteisėtas. Įkalinimo  
įstaigos administracija atsakė, kad pagal to meto Baudţiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 5 dalį  
pareiškėjas galėjo būti teisėtai laikomas suimtas taikant kardomąjį kalinimą daugiau kaip šešerius metus.  
30. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir įkalinimo įstaigos administracijos pastabas, 1998 m. vasario 18  
dieną Seimo kontrolierius nustatė, kad Lietuvos Konstitucijos 20 straipsnis, Baudţiamojo proceso kodekso 96  
ir 106 straipsniai ir Kardomojo kalinimo įstatymo 9 straipsnis numato, kad asmuo gali būti laikomas suimtas  
tik tinkamos nutarties pagrindu, kurioje nurodomas suėmimo terminas. Seimo kontrolierius pastebėjo, kad  
suimtasis turėtų būti paleistas iš įkalinimo įstaigos, jei teismas nepratęsė suėmimo termino. Minėtų pastabų  
pagrindu Seimo kontrolierius nusprendė, kad tam tikri pareiškėjo kalinimo laikotarpiai buvo neteisėti  
valstybės vidaus baudţiamojo proceso prasme. Seimo kontrolierius atmetė įkalinimo įstaigos administracijos  
argumentus, kad buvo galiojančios teismo nutartys viso pareiškėjo kalinimo metu ir kad Baudţiamojo  
proceso kodekso 106 straipsnio 5 dalis leido laikyti pareiškėją suimtą taikant kardomąjį kalinimą daugiau  
kaip šešerius metus, atsiţvelgiant į tai, kad aukščiausia bausmės riba uţ sunkiausią pareiškėjui inkriminuotą  
nusikaltimą yra 10 metų laisvės atėmimo. Seimo kontrolierius pabrėţė, kad ši teisės nuostata yra  
nesuderinama su teise į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, numatyta Konvencijos 5  
straipsnio 3 dalyje. Seimo kontrolierius taip pat atkreipė Generalinio prokuroro ir Apeliacinio teismo dėmesį į  
tai, kad pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) truko per ilgai. Galiausiai jis kreipėsi į Seimo Teisės ir  
teisėtvarkos komitetą, teigdamas, kad Lietuvos Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos,  
„reglamentuojančios kardomojo kalinimo (suėmimo) terminus, nėra aiškios ir logiškos, [nes] terminų  
skaičiavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių, įskaitant susipaţinimą su bylos medţiaga ir konkretaus  
sprendimo įsigaliojimo datas“. Kadangi tokios aplinkybės negalėjo būti numatomos ir galėjo būti  
interpretuojamos įvairiai, Seimo kontrolierius pasiūlė padaryti tam tikrus Baudţiamojo proceso kodekso  
pakeitimus.  
31. Teisiamojo posėdţio Kauno miesto apylinkės teisme 1998 m. geguţės 4 dieną metu pareiškėjas  
teigė, kad jis buvo kalinamas neteisėtai. Jis prašė teisėjo nutarti jį paleisti. Pareiškėjas taip pat reikalavo  
galimybės susipaţinti su papildoma bylos medţiaga. 1998 m. geguţės 4 dienos sprendime teisėjas nurodė,  
kad teismas nustatys, ar pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo neteisėtas, priimdamas sprendimą  
dėl bylos esmės. Pareiškėjo prašymas pakeisti kardomąją priemonę buvo atmestas tuo pagrindu, kad jis  
[pareiškėjas] gali slėptis. Teisėjas leido pareiškėjui susipaţinti su papildoma bylos medţiaga tuo metu, kai  
nevyksta teisiamieji posėdţiai.  
Teisiamojo 1998 m. geguţės 14 dienos posėdţio metu pareiškėjas pakartojo savo prašymą dėl uţstato,  
skųsdamasis dėl kalinimo teisėtumo ir sąlygų. Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas paţymėjo, kad  
medicinos ekspertai dar nepateikė išvadų dėl pareiškėjo sveikatos būklės. Teisėjas atsisakė pakeisti  
kardomąją priemonę, kadangi nebuvo garantijos, kad pareiškėjas nesislėps.  
32. Pareiškėjas pakartotinai kreipėsi į Seimo kontrolierių, konkrečiai teigdamas, kad 1996 m. rugpjūčio  
20 dienos teismo sprendimas nebuvo įtrauktas į bylos medţiagą ir įkalinimo įstaigos administracija negalėjo  
ţinoti, kad jo kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo pratęstas nuo 1996 m. rugpjūčio 20 iki 1996 m. rugsėjo  
21 dienos.  
33. 1998 m. birţelio 12 dieną Seimo kontrolierius pakeitė savo 1998 m. vasario 18 dienos išvadas tiek,  
kiek jos buvo susijusios su vienu neteisėtu pareiškėjo kalinimo laikotarpiu.  
34. 1998 m. liepos 13 dieną pareiškėjas pasiskundė Kauno apygardos teismui, kad jis prašė, kad Kauno  
miesto apylinkės teismas nutrauktų neteisėtą kalinimą, o ne pakeistų kardomąją priemonę. Pareiškėjas rėmėsi  
pakeistąja Baudţiamojo proceso kodekso 109¹ straipsnio nuostata, įsigaliojusia 1998 m. birţelio 24 dieną.  
Pareiškėjas prašė apygardos teismo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. sausio 3 ir 1998 m.  
geguţės 14 dienos nutartis. Jis teigė, kad negalėjo likti kalinamas dėl sveikatos ir kad suėmimo laikas buvo per  
ilgas, tuo paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį. Jis taip pat prašė apygardos teismo apklausti jį  
asmeniškai, kai bus nagrinėjamas šis skundas. 1998 m. liepos 21 dieną pareiškėjas paskelbė bado streiką dėl  
suėmimo.  
35. 1998 m. liepos 28 dieną Kauno apygardos teismo teisėjas informavo pareiškėją, kad jo skundţiami  
1997 m. sausio 3 ir 1998 m. geguţės 14 dienos sprendimai pagal tuometinę Baudţiamojo proceso kodekso  
372 straipsnio 4 dalį negalėjo būti perţiūrimi apeliacine tvarka.  
36. 1998 m. rugsėjo 9 dieną pareiškėjas Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui pateikė prašymą jį  
paleisti. 1998 m. rugsėjo 10 dieną teisėjas atmetė prašymą tuo pagrindu, kad pareiškėjas gali slėptis.  
37. 1998 m. spalio 15 dieną Kauno miesto apylinkės teismo teisėjas, pareiškėjui ir jo gynėjui  
dalyvaujant, pripaţino pareiškėją kaltu pagal visus devynis jam pareikštus kaltinimus. Teisėjas nustatė, kad  
pareiškėjas neteisėtai pasisavino įvairaus turto uţ keletą milijonų litų. Jis buvo nuteistas laisvės atėmimu  
septyneriems metams ir jo turtas buvo konfiskuotas. Teismas nepasisakė dėl kardomosios priemonės  
neteisėtumo.  
38. 1998 m. lapkričio 2 dieną pareiškėjas apskundė nuosprendį, nurodydamas įvairius proceso  
paţeidimus, įskaitant jo teisių turėti advokatą, apklausti liudytojus, turėti neribotą galimybę susipaţinti su  
byla paţeidimus. Inter alia, jis nurodė, kad paskutinį kartą jo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą pratęsė  
Vilniaus apygardos teismas 1996 m. rugpjūčio 20 dieną ir kad jo kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo  
1996 m. rugsėjo 21 dienos buvo neteisėtas. Jis tvirtino, kad jo suėmimas buvo per ilgas. 1998 m. lapkričio 30  
dieną pareiškėjas papildė skundą, nurodydamas, inter alia, kad buvo paţeisti Konvencijos 3, 5, 6 ir 7  
straipsniai ir kad jis negalėjo pareikšti nušalinimų teisėjams ir prokurorams, kurie neva sufabrikavo bylą prieš  
jį.  
39. 1999 m. kovo 22 dieną Kauno apygardos teismas pakeitė pareiškėjo nuosprendį ties punktu dėl  
neteisėtų operacijų su valiuta ir vertybiniais popieriais. Šiuo aspektu teismas pakeitė kaltinimą pagal  
Baudţiamojo kodekso 329 straipsnį į kaltinimą pagal ankstesnį Baudţiamojo kodekso 87 straipsnį, kuris buvo  
taikytinas nusikaltimo padarymo metu. Pareiškėjas ir jo gynėjas dalyvavo apeliaciniame posėdyje. Apygardos  
teismas nustatė, kad parengtinio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu nebuvo padaryta proceso paţeidimų,  
pastebėdamas, inter alia, kad pareiškėjas proceso metu turėjo kelis gynėjus, kad jis turėjo neribotą galimybę  
susipaţinti su bylos medţiaga, kad buvo prašoma ekspertų išvadų ir buvo apklausti liudytojai. Apygardos  
teismas nepakeitė pareiškėjui paskirtos bausmės. 1999 m. birţelio 14 dieną pareiškėjas padavė kasacinį  
skundą, kuriame, inter alia, teigė, kad jo kalinimas buvo neteisėtas.  
40. 1999 m. rugsėjo 30 dieną Aukščiausiasis Teismas panaikino nuosprendį ir apeliacinės instancijos  
sprendimą dėl gausių valstybės vidaus baudţiamojo proceso paţeidimų, įskaitant pareiškėjo gynybos teisių  
paţeidimus. Teismas, inter alia, nutarė, kad pareiškėjo baudţiamasis persekiojimas galėjo būti vykdomas tik  
pagal vieną punktą dėl neteisėtų operacijų su valiuta ir vertybiniais popieriais pagal ankstesnį Baudţiamojo  
kodekso 87 straipsnį, dėl kurio jis buvo išduotas iš Rusijos. Teismas nustatė, kad kiti aštuoni punktai galėjo  
būti taikomi tik gavus atitinkamą leidimą iš Rusijos. Teismas taip pat konstatavo, kad jis nėra kompetentingas  
nagrinėti pareiškėjo teiginių apie kalinimo parengtinio tyrimo metu neteisėtumą. Jis nenusprendė dėl  
kardomosios priemonės pareiškėjui, bet nurodė paleisti uţ uţstatą kitus bylos kaltinamuosius. Byla buvo  
grąţinta Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas liko įkalintas.  
41. 1999 m. rugsėjo 30 dieną pareiškėjas parašė laiškus Generaliniam prokurorui, vidaus reikalų  
ministrui, teisingumo ministrui ir Kauno miesto apylinkės teismo pirmininkui, nurodydamas, kad jo kalinimas  
nuo 1999 m. rugsėjo 30 dienos buvo neteisėtas, kadangi, inter alia, Aukščiausiasis Teismas neišsprendė jo  
kardomosios priemonės klausimo.  
42. 1999 m. spalio 1 dienos raštu Aukščiausiojo Teismo teisėjas informavo Kauno miesto apylinkės  
teismą ir Pataisos reikalų departamentą, kad galiojantis besitęsiančio pareiškėjo kardomojo kalinimo  
(suėmimo) pagrindas buvo 1997 m. sausio 3 dienos nutartis, nes Apeliacinis teismas 1998 m. sausio 29 dieną  
panaikino 1997 m. geguţės 23 dienos nutartį.  
43. 1999 m. spalio 11 ir 13 dieną pareiškėjas prašė Kauno miesto apylinkės teismo jį paleisti tuo  
pagrindu, kad jo kalinimas buvo neteisėtas. Pareiškėjas, inter alia, teigė, kad jo kalinimo teisėtumo klausimas  
liko neaiškus, kaip parodė minėto 1999 m. spalio 1 dienos rašto būtinumas.  
44. 1999 m. spalio 25 dieną Kauno miesto apylinkės teismas grąţino bylą prokuratūrai papildomiems  
tyrimo veiksmams atlikti. Teismas taip pat pratęsė pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą dviem  
mėnesiams, atsiţvelgdamas į devynių nusikaltimų, uţ kuriuos pareiškėjas galėtų būti nuteistas, jei iš Rusijos  
būtų gautas atitinkamas leidimas, sunkumą.  
45. 1999 m. spalio 30 dieną pareiškėjas padavė skundą, kurį Kauno apygardos teismas atmetė 1999 m.  
gruodţio 14 dieną. Teismas nurodė pareiškėjo slėpimosi grėsmę, kaip pateisinančią jo kardomąjį kalinimą  
(suėmimą) esant įtarimui, kad jis galimai padarė devynis nusikaltimus. Apygardos teismas paţymėjo, kad,  
nors Rusijos leidimas pareikšti šiuos kaltinimus dar nebuvo duotas, prokuratūra turėjo pakankamai laiko  
kreiptis į Rusijos Federaciją dėl tokio leidimo išdavimo.  
46. 1999 m. gruodţio 24 dieną pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl paleidimo. Jis  
teigė, inter alia, kad galėjo būti teisiamas tik dėl vieno nusikaltimo – neteisėtų operacijų su valiuta ir  
vertybiniais popieriais. Jis paţymėjo, kad iš Rusijos nebuvo gauta leidimo vykdyti jo baudţiamąjį  
persekiojimą pagal kitus kaltinimus ir kad teismų nuorodos į tuos nusikaltimus, kaip pateisinančius jo  
kardomąjį kalinimą (suėmimą), buvo neteisėtos.  
47. 1999 m. gruodţio 24 dieną Kauno miesto apylinkės teismas atmetė prokuratūros prašymą pratęsti  
pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą. Remdamasis Baudţiamojo proceso kodekso 399  
straipsniu teisėjas nusprendė, kad 1999 m. spalio 25 dienos nutartis įsigaliojo tą dieną, kai buvo išnagrinėtas  
apeliacinis skundas, ir todėl pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) dviejų mėnesių terminas prasidėjo  
1999 m. gruodţio 14 dieną. Pareiškėjas liko įkalintas.  
48. Pareiškėjas ir prokurorai apskundė 1999 m. gruodţio 24 dienos sprendimą, o Kauno apygardos  
teismas atmetė skundus atitinkamai 2000 m. sausio 10 ir 20 dieną. Kauno apygardos teismas pareiškėjo  
suėmimo klausimą perdavė Vilniaus apygardos teismui.  
49. 2000 m. vasario 8 dieną Vilniaus apygardos teismas nepatenkino prokurorų prašymo pratęsti  
pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą. Teismas nusprendė, kad pareiškėjo suėmimo, paskirto  
1999 m. spalio 25 dieną, terminas baigėsi 1999 m. gruodţio 25 dieną ir kardomasis kalinimas (suėmimas) po  
šios dienos buvo neteisėtas. Vilniaus apygardos teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjo baudţiamasis  
persekiojimas galėjo būti vykdomas tik dėl vieno kaltinimo – neteisėtų operacijų su valiuta ir vertybiniais  
popieriais, pagal kurį jam grėsė maksimali įkalinimo penkeriems metams bausmė. Tačiau pareiškėjo išbūti  
penkeri įkalinimo metai baigėsi 1999 m. spalio 29 dieną. Apygardos teismas taip pat paţymėjo, kad 2000 m.  
sausio 17 dieną Rusija davė leidimą vykdyti pareiškėjo baudţiamąjį persekiojimą dėl kitų kaltinimų, bet šiuo  
poţiūriu reikšmingu metu pareiškėjui nebuvo pateikti kaltinimai dėl kurio nors kito nusikaltimo, todėl tuo  
pagrindu jam negalėjo būti atimta laisvė. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas turi būti paleistas.  
Pareiškėjas buvo paleistas teismo salėje.  
50. Nuo to laiko pareiškėjui nebuvo taikomas kardomasis kalinimas (suėmimas). Kiek ţinoma, procesas  
vis dar vyksta pirmojoje instancijoje.  
II. BYLAI REIKŠMINGOS VIDAUS TEISĖS NUOSTATOS IR PRAKTIKA  
51. Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatos:  
20 straipsnio 3 dalis:  
„Nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo per 48 valandas turi būti pristatytas į teismą, kur sulaikytajam  
dalyvaujant sprendţiamas sulaikymo pagrįstumas. Jeigu teismas nepriima nutarimo asmenį suimti,  
sulaikytasis tuojau pat paleidţiamas.“  
30 straipsnio 1 dalis:  
„Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“  
52. Ankstesnis ir pakeistasis Baudţiamojo proceso kodeksas:  
10 straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birţelio 21 dienos):  
„Niekas negali būti suimamas kitaip, kaip tik remiantis teismo sprendimu, teisėjo nutarimu arba prokuroro  
sankcija … .“  
Nuo 1996 m. birţelio 21 dienos suėmimą gali paskirti tik teismas ar teisėjas.  
104 straipsnis (galiojęs iki 1996 m. birţelio 21 dienos, 1994 m. liepos 19 dienos įstatymo Nr. I-551  
redakcija):  
„Suėmimas kaip kardomoji priemonė taikomas tik teismo nutartimi, teisėjo nutarimu arba prokuroro  
sankcija bylose dėl nusikaltimų, uţ kuriuos įstatymas numato laisvės atėmimo bausmę daugiau kaip  
vieneriems metams … .  
Spręsdamas suėmimo sankcionavimo klausimą, prokuroras privalo … reikiamais atvejais pats apklausti  
įtariamąjį ar kaltinamąjį … .“  
104 straipsnis (įsigaliojęs 1996 m. birţelio 21 dieną):  
„… kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti skiriamas tik bylose dėl nusikaltimų, uţ kuriuos  
baudţiamasis įstatymas numato [bent] vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.  
Kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo pagrindai yra pagrįstas manymas, kad kaltinamasis:  
1) bėgs (slėpsis) nuo tardymo ir teismo;  
2) trukdys nustatyti bylos tiesą [darys poveikį kitiems dalyviams ar naikins įrodymus];  
3) darys naujus nusikaltimus, [įtariami padarę nusikaltimus, numatytus Baudţiamojo kodekso 274  
(sukčiavimas), 275 (iššvaistymas) straipsniuose]… “  
104¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birţelio 21 iki 1998 m. birţelio 24 dienos):  
„...suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas... pristato teisėjui... . Teisėjas privalo... asmenį apklausti dėl  
suėmimo pagrįstumo. Suimtojo asmens apklausoje gali dalyvauti prokuroras ir gynėjas. Apklausęs suimtąjį  
asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti toliau, nustatydamas  
konkretų suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją priemonę. ...  
Perdavus bylą į teismą, paskirti, pakeisti ar panaikinti kardomąjį kalinimą gali teismas...“  
Pakeistasis 104¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birţelio 24 dieną) numato, kad prokuroras ir gynėjas  
privalo dalyvauti pirmojoje teisminėje sulaikyto asmens apklausoje, jeigu teisėjas nenusprendţia kitaip.  
Pakeistoji nuostata taip pat leidţia teismui pratęsti kardomojo kalinimo (suėmimo) terminą prieš jam  
pasibaigiant.  
106 straipsnio 3 dalis (galiojusi nuo 1996 m. birţelio 21 iki 1998 m. birţelio 24 dienos):  
„Kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo klausimui spręsti [parengtinio tyrimo stadijoje]…  
teisėjas privalo surengti posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas bei prokuroras, o esant būtinumui, – ir  
suimtasis.“  
Pagal 1998 m. birţelio 24 dieną įsigaliojusią kodekso redakciją suimto asmens dalyvavimas  
posėdţiuose dėl kardomosios priemonės yra privalomas.  
109¹ straipsnis (galiojęs nuo 1996 m. birţelio 21 iki 1998 m. birţelio 24 dienos):  
„Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo  
paskyrimo [apeliacinės instancijos teismui] ... . Skundui nagrinėti gali būti surengtas posėdis, į kurį šaukiami  
suimtasis su gynėju ar vien tik gynėjas. Prokuroro dalyvavimas tokiame posėdyje yra būtinas.  
Apeliacinės instancijos teismo teisėjo priimtas sprendimas yra galutinis ir kasacine tvarka neskundţiamas.  
Pakartotinis skundas išsprendţiamas nagrinėjant kardomojo kalinimo terminų pratęsimą.“  
Dabartinis 109¹ straipsnis (įsigaliojęs 1998 m. birţelio 24 dieną) numato galimybę skųstis aukštesniam  
teismui ir pareigą surengti posėdį sprendimui dėl suėmimo skyrimo ar pratęsimo parengtinio tyrimo ar  
teisminio nagrinėjimo stadijoje priimti, kuriame turi dalyvauti suimtasis ir jo gynėjas arba tik gynėjas.  
226 straipsnio 6 dalis (galiojusi iki 1998 m. birţelio 24 dienos):  
„Kaltinamojo ir jo gynėjo susipaţinimo su baudţiamosios bylos medţiaga laikas neįeina į  
parengtinio tardymo ir suėmimo trukmės terminus. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji, į  
parengtinio tardymo ir suėmimo trukmės terminus neįeina laikas, per kurį susipaţino su  
bylos medţiaga visi kaltinamieji ir jų gynėjai.“  
Nuo 1998 m. birţelio 24 dienos šis laikas nebeturi reikšmės sprendimams dėl kardomosios priemonės.  
372 straipsnio 4 dalis (galiojusi iki 1999 m. sausio 1 dienos):  
„Negali būti skundţiamos teismų priimtos … nutartys dėl … kardomosios priemonės  
paskyrimo, pakeitimo ar panaikinimo…“  
Pagal bendrąją 399 straipsnio nuostatą, pirmosios instancijos teismo nutartis neįsigaliodavo  
nepasibaigus apskundimo terminui ar apeliacinio proceso metu. Tik tos nutartys, kurios negalėjo būti  
skundţiamos, įskaitant teismo nutartis dėl kardomosios priemonės paskyrimo pagal anksčiau galiojusią 372  
straipsnio 4 dalį, įsigaliodavo ir būdavo vykdomos nuo jų priėmimo datos. Dabartinė 104³ straipsnio 3 dalis  
(redakcija, įsigaliojusi 1999 m. gruodţio 21 dieną) nustato, kad visos nutartys dėl kardomosios priemonės  
paskyrimo įsigalioja ir vykdomos nuo jų priėmimo datos, neatsiţvelgiant į tai, kad pagal pakeistąjį 109¹  
straipsnį (nuo 1998 m. birţelio 24 d., ţr. tekste) tokios nutartys gali būti skundţiamos.  
53. Kitos bylai reikšmingos Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos:  
52 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktai bei 58 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktai atitinkamai numato, kad  
kaltinamieji ir jų gynėjai turi teisę „pareikšti prašymus“ ir „apskųsti kvotėjo, tardytojo, prokuroro ir teismo  
veiksmus bei sprendimus.“  
249 straipsnio 1 dalis:  
„Teisėjui vienasmeniškai arba teismui tvarkomajame posėdyje sprendţiant kiekvieno kaltinamojo atidavimo  
teismui klausimą, turi būti išaiškinamos šios aplinkybės:...  
11) ar tinkamai parinkta… kardomoji priemonė...“  
250 straipsnio 1 dalis:  
„Pripaţinęs, kad yra pakankamas pagrindas kaltinamajam atiduoti teismui, teisėjas vienasmeniškai ar  
teismas tvarkomajame posėdyje turi išspręsti šiuos klausimus...  
2) dėl kardomosios priemonės kaltinamajam...“  
267 straipsnio 1 dalis:  
„Teisiamasis turi teisę:...3) pareikšti prašymus;...  
11) apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.“  
277 straipsnis:  
„Teismas turi teisę teisminio nagrinėjimo metu savo nutartimi parinkti, pakeisti ar panaikinti teisiamajam  
kardomąją priemonę.“  
54. 1996 m. birţelio 21 dienos Baudţiamojo proceso kodekso pakeitimų ir papildymų įstatymas  
nustatė, kad suėmimą, prokuroro sankcionuotą iki 1996 m. birţelio 21 dienos, vėliau pratęsti gali teismas  
pagal naują procedūrą, reglamentuojančią kardomąjį kalinimą (suėmimą).  
TEISĖ  
I. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO  
1. Kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1996 m. rugsėjo 21 d. iki 1997 m. sausio 3 d.  
55. Pareiškėjas skundėsi, kad nuo 1996 m. rugsėjo 21 iki 1997 m. sausio 3 dienos nebuvo teismo  
nutarties, sankcionuojančios jo kardomąjį kalinimą (suėmimą), tuo paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnio 1  
dalį, kuri, kiek tai šiuo poţiūriu reikšminga, skelbia:  
„Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais, ir  
įstatymo nustatyta tvarka:  
…
c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai,  
pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo,  
arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti; … .“  
56. Vyriausybės nuomone, pareiškėjo kardomąjį kalinimą (suėmimą) tuo laikotarpiu pateisino įtarimas,  
kad jis padarė nusikaltimą, pareiškėjo ir kitų kaltinamųjų susipaţinimas su bylos medţiaga pagal anksčiau  
galiojusią Baudţiamojo proceso kodekso 226 straipsnio 6 dalį ir tai, kad byla buvo perduota Kauno miesto  
apylinkės teismui.  
57. Pareiškėjas tvirtino, kad Vyriausybės nurodytos aplinkybės šiuo laikotarpiu negalėjo atstoti  
galiojančios suėmimo nutarties, todėl buvo paţeista valstybės vidaus teisė ir Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.  
58. Teismas primena, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies formuluotės „teisėtai“ ir „įstatymo  
nustatyta tvarka“ iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir nustato pareigą laikytis jos materialinių ir  
procesinių normų. Tačiau suėmimo „teisėtumas“ pagal vidaus teisę ne visada yra lemiamas elementas.  
Teismas papildomai turi įsitikinti, kad nagrinėjamu laikotarpiu suėmimas buvo suderinamas su Konvencijos 5  
straipsnio 1 dalies tikslu, t.y. uţkirsti kelią savavališkam asmenų laisvės atėmimui. Be to, Teismas turi  
įsitikinti, ar pati vidaus teisė atitinka Konvenciją, įskaitant joje išreikštus ar implikuotus bendruosius  
principus (Jėčius v. Lithuania, no. 34578/97, 2000-07-31, ECHR 2000-IX, § 56).  
59. Jėčiaus byloje Teismas pripaţino, kad susipaţinimas su byla pagal anksčiau galiojusią Baudţiamojo  
proceso kodekso 226 straipsnio 6 dalį arba vien tas faktas, kad byla buvo perduota teismui, nesudaro „teisėto“  
pagrindo kardomajam kalinimui Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme ir kad jie negali pratęsti ar pakeisti  
galiojančios suėmimo nutarties, kurios reikalauja vidaus teisė (loc. cit., §§ 56–64).  
60. Teismas pastebi, kad nuo 1996 m. rugsėjo 21 iki 1997 m. sausio 3 dienos teisėjas nepriėmė  
nutarties, sankcionuojančios pareiškėjo suėmimą pagal Baudţiamojo proceso kodekso 10 ir 104¹ straipsnius;  
nebuvo ir kitokio „teisėto“ pagrindo pareiškėjo kardomajam kalinimui (suėmimui) pateisinti pagal 5 straipsnio  
1 dalį (ţr., mutatis mutandis, ibid.).  
61. Todėl šio laikotarpio atţvilgiu buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.  
2. Kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1997 m. rugsėjo 23 iki 1998 m. spalio 15 dienos  
62. Pagal šią nuostatą pareiškėjas taip pat skundėsi, kad nuo 1997 m. rugsėjo 23 iki 1998 m. spalio 15  
dienos nebuvo aiškios teismo nutarties ar kito „teisėto“ pagrindo, sankcionuojančio jo kardomąjį kalinimą  
(suėmimą). Šiuo aspektu jis teigė, kad 1997 m. geguţės 23 dieną teismas pratęsė jo suėmimo terminą  
keturiems mėnesiams. Tačiau po keturių mėnesių pareiškėjas nebuvo paleistas iš įkalinimo įstaigos. Be to,  
Apeliacinis teismas nebuvo kompetentingas spręsti jo kardomojo kalinimo (suėmimo) klausimo „kasaciniame  
lygmenyje“, nes tuo metu nebuvo galima apskųsti sprendimų dėl kardomųjų priemonių. Jo gausių prašymų  
pakeisti kardomąją priemonę atmetimas nesudarė tinkamų nutarčių, sankcionuojančių suėmimą. Todėl  
daugiau nei vienerius metus, nuo 1997 m. rugsėjo 23 iki nuteisimo 1998 m. spalio 15 dieną, jis buvo laikomas  
suimtas be tinkamo sprendimo pagal vidaus teisę, tuo paţeidţiant Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį.  
63. Vyriausybė teigė, kad Apeliacinio teismo 1998 m. sausio 29 dienos sprendimas, kuriuo buvo  
atnaujintas 1997 m. sausio 3 dienos nutarties dėl suėmimo galiojimas, ir pirmosios instancijos 1998 m.  
geguţės 4 ir 14 bei rugsėjo 10 dienos sprendimai, kuriais buvo atmesti pareiškėjo prašymai pakeisti  
kardomąją priemonę ir paleisti jį uţ uţstatą, buvo galiojančios nutartys jo kardomajam kalinimui (suėmimui)  
pateisinti vidaus baudţiamojo proceso prasme. Todėl Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo kalinimas tuo metu  
buvo suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi.  
64. Vertindamas šios bylos faktus Teismas paţymi, kad 1997 m. geguţės 23 dieną pirmosios instancijos  
teismas pratęsė pareiškėjo suėmimo terminą keturiems mėnesiams, t. y. iki 1997 m. rugsėjo 23 dienos. Po to  
maţiausiai iki 1998 m. sausio 29 dienos nebuvo priimta jokia teismo nutartis, sankcionuojanti pareiškėjo  
kardomąjį kalinimą (suėmimą). Iš to seka, kad pareiškėjo suėmimo laikotarpis nuo 1997 m. rugsėjo 23 iki  
1998 m. sausio 29 dienos buvo aiškiai nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi (taip pat ţr. §§  
58–61 tekste).  
65. Dėl situacijos nuo 1998 m. sausio 29 dienos Teismas paţymi, kad pirmosios instancijos teismas  
1997 m. geguţės 23 dienos sprendimu ne tik sankcionavo pareiškėjo suėmimą, bet ir nurodė papildyti bylos  
tyrimą. Nors sprendimo dalis, susijusi su kardomuoju kalinimu (suėmimu), negalėjo būti ginčijama skundu  
dėl tuo metu galiojusio įstatyminio draudimo (ankstesnė Baudţiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4  
dalis), bet sprendimas galėjo būti skundţiamas tiek, kiek jis buvo susijęs su nurodymu papildyti tyrimą.  
Prokurorai pasinaudojo savo teise apskųsti pastarąją sprendimo dalį, bet apeliaciniame lygmenyje nieko  
nepasiekė (1997 m. rugpjūčio 26 dienos sprendimas). Jie padavė dar vieną skundą Apeliaciniam teismui,  
kuris vykdė jurisdikciją „kasaciniame lygmenyje“. 1998 m. sausio 29 dieną Apeliacinis teismas neva  
panaikino 1997 m. geguţės 23 ir rugpjūčio 26 dienos sprendimus, įskaitant 1997 m. geguţės 23 dienos  
sprendimo dalį dėl pareiškėjo suėmimo. Apeliacinis teismas retrospektyviai atnaujino 1997 m. sausio 3  
dienos sprendimo galiojimą, paminėdamas, kad tuo sprendimu pareiškėjo „kardomosios priemonės klausimas  
buvo tinkamai išspręstas“.  
66. Teismas mano, kad, pagal Baudţiamojo proceso 10 ir 1041 straipsnius, Apeliacinis teismas neturėjo  
aiškių įgaliojimų spręsti pareiškėjo suėmimo klausimus „kasaciniame lygmenyje“, atsiţvelgiant į tai, kad  
Apeliacinis teismas negalėjo ir šalys jo neprašė spręsti kardomosios priemonės klausimo (tuo metu galiojusi  
372 straipsnio 4 dalis). Išvadą, kad „kasaciniame lygmenyje“ teismas neturi jurisdikcijos spręsti suėmimo  
klausimų, akivaizdţiai patvirtina tai, kad Aukščiausiasis Teismas, vėliau panaikindamas pareiškėjo  
apkaltinamąjį nuosprendį, paţymėjo, kad jis nėra kompetentingas spręsti klausimus, susijusius su pareiškėjo  
suėmimo teisėtumu (ţr. § 40 tekste).  
67. Teismas taip pat primena, kad 5 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad vidaus teisė aiškiai apibrėţtų  
laisvės atėmimo sąlygas ir kad pačios teisės taikymo pasekmes būtų įmanoma numatyti tam, kad ji atitiktų  
Konvencijos nustatytą „teisėtumo“ standartą, kuris reikalauja, kad visa teisė būtų pakankamai tiksli ir leistų  
asmeniui – esant reikalui, gavus atitinkamą patarimą – numatyti, kiek tai įmanoma tomis aplinkybėmis,  
pasekmes, kurias gali sukelti konkretus veiksmas (ţr. cituoto Jėčiaus sprendimo § 56). Nors suėmimo  
laikotarpis iš principo yra teisėtas, jeigu jis grindţiamas galiojančia teismo nutartimi (loc. cit., § 68), bet  
Teismas mano, kad jokių pagrindų nepateikimas ilgą laiką teisminių institucijų sprendimuose,  
sankcionuojančiuose suėmimą, gali būti nesuderinamas su apsaugos nuo savavališkumo principu, įtvirtintu 5  
straipsnio 1 dalyje.  
68. Teismas pastebi, kad neapibrėţtumą sukėlė teisminės institucijos, sujungdamos sprendimus dėl  
suėmimo su kitais procesiniais veiksmais ir tuo padarydamos neaiškų pareiškėjo suėmimo teisėtumo  
klausimą, nes vidaus teisė šiuos procesinius veiksmus reglamentavo skirtingai ir numatė skirtingas teisinės  
gynybos priemones. Be to, lieka neaišku, kodėl Apeliacinis teismas manė esant reikalinga panaikinti 1997 m.  
geguţės 23 dienos nutartį ir retrospektyviai atnaujinti 1997 m. sausio 3 dienos nutarties galiojimą tiek, kiek  
abu šie sprendimai sankcionavo pareiškėjo kardomąjį kalinimą (suėmimą). Apeliacinis teismas nepateikė savo  
sprendimo dėl šio aspekto motyvų ir atnaujindamas nutarties, priimtos daugiau kaip prieš metus, galiojimą,  
neatsiţvelgė į pareiškėjo esamą padėtį. Šis neatsiţvelgimas kelia dar daugiau apgailestavimų atsiţvelgiant į  
tai, kad 1997 m. sausio 3 ir geguţės 23 dienos nutartyse nebuvo nurodytos jokios pareiškėjo kardomojo  
kalinimo (suėmimo) prieţastys ir todėl nuo 1996 m. rugpjūčio 20 dienos jokioje galiojančioje suėmimo  
nutartyje nebuvo nurodytas joks pareiškėjo suėmimo pagrindas (ţr. § 17 tekste). Esant tokioms aplinkybėms,  
netgi darant prielaidą, kad 1998 m. sausio 29 dieną Apeliacinis teismas buvo kompetentingas spręsti  
pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) klausimą retrospektyviai atnaujindamas 1997 m. sausio 3 dienos  
suėmimo nutarties galiojimą, Apeliacinio teismo veiksmai sprendţiant kardomosios priemonės klausimą  
buvo nesuderinami su aiškumo, išankstinio numatymo ir apsaugos nuo savavališkumo reikalavimais, kurie  
visi kartu sudaro esminius kalinimo teisėtumo elementus Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies prasme.  
69. Iš to seka, kad 1998 m. sausio 29 dienos Apeliacinio teismo nutartis nesudarė „teisėto“ pagrindo  
pareiškėjo kardomajam kalinimui (suėmimui) tęsti. Po to, iki pareiškėjo nuteisimo 1998 m. spalio 15 dieną,  
teisėjas nepriėmė jokios nutarties, sankcionuojančios pareiškėjo suėmimą pagal Baudţiamojo proceso  
kodekso 10 ir 1041 straipsnius; nebuvo ir jokio kito „teisėto“ pagrindo jo kardomajam kalinimui (suėmimui)  
pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį (ţr., mutatis mutandis, loc. cit., §§ 56–64; taip pat §§ 58–61 ir 64  
tekste).  
70. Todėl pareiškėjo kalinimo nuo 1997 m. rugsėjo 23 iki 1998 m. spalio 15 dienos atţvilgiu buvo  
paţeista 5 straipsnio 1 dalis.  
3. Kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1999 m. rugsėjo 30 iki 2000 m. vasario 8 dienos  
71. Galiausiai pareiškėjas teigė, kad jo kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo 1999 m. rugsėjo 30 iki  
2000 m. vasario 8 dienos taip pat paţeidė Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį. Šiuo atţvilgiu jis skundėsi, kad  
Aukščiausiasis Teismas turėjo nutarti jį paleisti 1999 m. rugsėjo 30 dieną, kai panaikino jo nuosprendį. Jis  
tvirtino, kad tuo metu didţiausia jam grėsusi bausmė buvo įkalinimas penkeriems metams, bet įkalinimo  
įstaigoje jis jau buvo praleidęs daugiau laiko. Tačiau Aukščiausiasis Teismas 1999 m. rugsėjo 30 dieną net  
nenagrinėjo jo kardomosios priemonės klausimo. Be to, jo kalinimas nuo 1999 m. rugsėjo 30 dienos negalėjo  
būti pateisintas remiantis klaidingais 1997 m. sausio 3 dienos, 1999 m. spalio 25 dienos, gruodţio 14 ir 24  
dienos sprendimais.  
72. Vyriausybė teigė, kad Aukščiausias Teismas, 1999 m. rugsėjo 30 dieną panaikindamas pareiškėjo  
nuosprendį, atnaujino 1997 m. sausio 3 dienos suėmimo nutarties galiojimą. Ši nutartis sudarė teisėtą  
pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) iki 1999 m. spalio 25 dienos pagrindą. Tą dieną buvo priimta  
nauja suėmimo nutartis pagal atitinkamus vidaus teisės reikalavimus, remiantis įtarimu, kad pareiškėjas  
padarė nusikaltimą. Pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) po to buvo sankcionuotas iki jo paleidimo  
2000 m. vasario 8 dieną. Vyriausybės nuomone, tas faktas, kad šios nutartys buvo pripaţintos iš dalies  
neteisėtomis, neatskleidţia Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies paţeidimo.  
73. Pareiškėjas teigė, kad nei valstybės vidaus teisė, nei Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies reikalavimas  
dėl apsaugos nuo savavališkumo neleido taikyti jam kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo tada, kai 1999 m.  
rugsėjo 30 dieną buvo panaikintas jo nuosprendis, iki jo paleidimo 2000 m. vasario 8 dieną.  
74. Teismas pastebi, kad 1999 m. rugsėjo 30 dieną Aukščiausiasis Teismas panaikino pareiškėjo  
nuosprendį, bet tiksliau nenurodė, koks sprendimas ar teisinis pagrindas pateisina tolesnį kalinimą. Situacija  
šiuo laikotarpiu buvo tokia neaiški, kad Aukščiausiojo Teismo teisėjas neprocesiniu raštu apylinkės teismui  
turėjo išaiškinti pareiškėjo kalinimo statusą (ţr. § 42 tekste). Tačiau nei šis raštas, nei pagaliau neva  
retrospektyvus 1997 m. sausio 3 dienos suėmimo nutarties taikymas negalėjo sudaryti „teisėto“ pagrindo  
besitęsiančiam pareiškėjo kardomajam kalinimui (suėmimui) pateisinti (ţr. §§ 65–70 tekste). Apylinkės  
teismas šio klausimo neišsprendė ir vėliau, 1999 m. spalio 25 dieną, kai sankcionavo pareiškėjo kalinimą  
neatsiţvelgdamas į tai, kad tuo metu pareiškėjas, kaip patvirtinta 2000 m. vasario 8 dienos apygardos teismo  
sprendimu, nebuvo ir negalėjo būti kaltinamas padaręs nusikaltimą, dėl kurio jam galėtų būti toliau taikomas  
kardomasis kalinimas (suėmimas). Be to, pareiškėjo kalinimas iki tos dienos neatitiko vidaus teisės  
reikalavimų, kaip pripaţino teismas, nutaręs jį paleisti.  
75. Iš to seka, kad nuo 1999 m. rugsėjo 30 iki 2000 m. vasario 8 dienos nebuvo tinkamos teismo  
nutarties ar kito „teisėto“ pagrindo, pateisinančio pareiškėjo kalinimą pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį  
(ţr., mutatis mutandis, minėtą sprendimą Jėčiaus byloje, §§ 56–64; taip pat §§ 58–61 ir 64–70 tekste).  
76. Taigi šio laikotarpio atţvilgiu buvo paţeista 5 straipsnio 1 dalis.  
II. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 3 DALIES PAŢEIDIMO  
77. Pareiškėjas teigė, kad jo kardomasis kalinimas (suėmimas) truko per ilgai, tuo paţeidţiant  
Konvencijos 5 straipsnio 3 dalį, kuri, kiek tai šiuo poţiūriu reikšminga, skelbia:  
„Kiekvienas sulaikytasis ar suimtasis pagal šio straipsnio 1 dalies c punktą turi ... teisę į  
bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką arba teisę būti paleistas proceso metu.  
Paleidimas gali būti sąlygotas garantijų, kad jis atvyks į teismą.“  
78. Vyriausybė teigė, kad Teismas kompetentingas nagrinėti šį skundą tik laikotarpių nuo 1995 m.  
birţelio 20 (Konvencijos įsigaliojimo Lietuvos atţvilgiu dienos) iki 1998 m. spalio 15 (pirmosios instancijos  
nuosprendţio dienos) ir nuo 1999 m. rugsėjo 30 (nuosprendţio panaikinimo dienos) iki 2000 m. vasario 8  
dienos (pareiškėjo paleidimo) atţvilgiu. Vyriausybės nuomone, valstybės valdţios institucijos pateikė  
„reikšmingas ir pakankamas“ pareiškėjo kalinimo per šių laikotarpių metu prieţastis, konkrečiai slėpimosi ir  
kliudymo nustatyti tiesą pavojų. Be to, bylos sudėtingumas ir didelis kaltinimų pareiškėjui ir kitiems  
kaltinamiesiems skaičius natūraliai nulėmė proceso trukmę. Nebuvo atidėliojimo, kurį galima būtų priskirti  
valstybės valdţios institucijoms. Vertinant apskritai, pareiškėjo ikiteisminis kalinimas netruko per ilgai.  
79. Pareiškėjas teigė, kad nė vienas iš Vyriausybės pateiktų argumentų negali pateisinti visos jo  
kardomojo kalinimo (suėmimo) trukmės.  
80. Pirmiausia Teismas turi nustatyti nagrinėtiną laikotarpį. Teismas negali nagrinėti įvykių, kurie  
įvyko iki Konvencijos įsigaliojimo Lietuvos atţvilgiu, t.y. iki 1995 m. birţelio 20 dienos. Tačiau, siekdamas  
įvertinti, ar suėmimo laikotarpio trukmė yra priimtina, Teismas gali atsiţvelgti į tą jo dalį, kuri pati savaime  
yra uţ jo kompetencijos ribų (ţr., mutatis mutandis, minėtą sprendimą Jėčiaus byloje, §§ 91–92). Pareiškėjas  
Lietuvoje buvo kalinamas nuo 1994 m. lapkričio 1 dienos, t.y. septynis mėnesius ir devyniolika dienų, dar  
prieš Konvencijai įsigaliojant Lietuvos atţvilgiu. Nors Teismas neturi ratione temporis kompetencijos  
nagrinėti šį laikotarpį, jis atsiţvelgs į tai, kad pareiškėjui kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo taikytas  
septynis mėnesius ir devyniolika dienų dar prieš tai, kai prasidėjo jo kalinimas pagal Konvencijos 5 straipsnio  
3 dalį.  
81. Pareiškėjo kardomasis kalinimas (suėmimas) tęsėsi nuo 1995 m. birţelio 20 dienos iki jo nuteisimo  
1998 m. spalio 15 dieną, t.y. trejus metus, tris mėnesius ir dvidešimt penkias dienas. Po to jam buvo toliau  
taikomas kardomasis kalinimas (suėmimas) nuo nuosprendţio jam panaikinimo 1999 m. rugsėjo 30 dieną iki  
jo paleidimo 2000 m. vasario 8 dieną, t.y. keturis mėnesius ir devynias dienas. Iš to seka, kad bendra  
pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) pagal 5 straipsnio 3 dalį trukmė buvo treji metai, aštuoni mėnesiai  
ir trys dienos.  
82. Teismas kartoja, kad suėmimo trukmės pagrįstumas turi būti įvertinamas kiekvienoje byloje  
atsiţvelgiant į konkrečias jos savybes. Besitęsiantis suėmimas konkrečioje byloje gali būti pateisintas tik  
esant aiškioms tikro viešojo intereso apraiškoms, kuris [interesas], įvertinus nekaltumo prezumpciją, nusveria  
teisę į laisvę. Pareiga išnagrinėti aplinkybes, įrodančias ar paneigiančias tokio imperatyvaus intereso buvimą,  
ir išdėstyti jas sprendimuose dėl prašymų paleisti iš suėmimo pirmiausia tenka nacionalinėms teisminėms  
institucijoms. Iš esmės šiuose sprendimuose pateiktų prieţasčių ir pareiškėjo skunduose nurodomų faktų  
pagrindu Teismas turi nuspręsti, ar buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis. Pagrįsto įtarimo, kad  
sulaikytasis asmuo padarė nusikaltimą, buvimas yra būtina (sine qua non) besitęsiančio suėmimo teisėtumo  
sąlyga, bet praėjus tam tikram laiko tarpui ji nebėra pakankama. Tada Teismas privalo nustatyti, ar kiti  
teisminių institucijų pateikti pagrindai buvo „reikšmingi“ ir „pakankami“, kad toliau pateisintų laisvės  
atėmimą (loc. cit., § 93).  
83. Teismas yra įtikintas, kad, atsiţvelgiant į ankstesnį pareiškėjo pabėgimą, prokurorų ir teismų  
pateikti motyvai jo ikiteisminiam kalinimui pagrįsti, būtent jo slėpimosi ir trukdymo tyrimui grėsmė bei  
byloje esančių įrodymų prieš jį svarumas, iš pradţių galėjo pateisinti jo kalinimą.  
84. Tuo pačiu metu paţymima, kad nuo 1996 m. rugsėjo 21 iki 1997 m. sausio 3 dienos bei nuo  
1997 m. rugsėjo 23 dienos iki pareiškėjo nuteisimo 1998 m. spalio 15 dieną nebuvo priimta tinkama teismo  
nutartis, sankcionuojanti jo kalinimą (ţr. §§ 55–70 tekste). Be to, 1997 m. sausio 3 ir geguţės 23 dienos  
suėmimo nutartyse bei 1998 m. sausio 29 dienos Apeliacinio teismo sprendime nebuvo nurodyta jokių  
kardomosios priemonės pagrindų (ţr. konkrečiai §§ 67–68 tekste). Nors pareiškėjo slėpimosi pavojų teisėjai  
nurodė kaip esminį jų atsisakymo patenkinti jo gausius prašymus paleisti 1997 ir 1998 metais, Teismas mano,  
kad tuo metu šis pagrindas jau buvo tapęs maţiau įtikinamas, nes pareiškėjui iki nuosprendţio paskelbimo  
kardomasis kalinimas (suėmimas) buvo taikomas beveik ketverius metus. Taip pat paţymėtina, kad Seimo  
kontrolierius pripaţino, kad pareiškėjo kalinimo trukmė buvo per ilga vidaus teisės poţiūriu ir kad valdţios  
institucijos pernelyg uţvilkino parengtinį tyrimą (ţr. § 30). Situaciją dar labiau pablogino pareiškėjo  
nuosprendţio panaikinimas 1999 m. rugsėjo 30 dieną, po kurio jis daugiau kaip keturis mėnesius buvo  
kalinamas, nors jau buvo išbuvęs maksimalų bausmės uţ nusikaltimą, kurio padarymu jis buvo kaltinamas,  
laiką (ţr. § 49 tekste).  
85. Teismas sutinka, kad ši byla gali būti laikoma sudėtinga, atsiţvelgiant į finansinį pareiškėjui  
inkriminuotų nusikaltimų pobūdį ir į jam bei kitiems bylos kaltinamiesiems pareikštų kaltinimų skaičių.  
Tačiau bylos sudėtingumas pats savaime negali pateisinti tokio ilgo pareiškėjo kardomojo kalinimo  
(suėmimo) laikotarpio, atsiţvelgiant į gausius procesinius paţeidimus valstybės vidaus teismams nagrinėjant  
jo kalinimo klausimus nuo 1996 m. rugsėjo 21 dienos ir į „reikšmingų ir pakankamų“ prieţasčių nepateikimą  
sankcionuojant jo kardomąjį kalinimą (suėmimą) nuo tos dienos. Iš to seka, kad pareiškėjo kalinimo trukmė  
buvo per ilga.  
86. Taigi buvo paţeista 5 straipsnio 3 dalis.  
III. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 4 DALIES PAŢEIDIMO  
87. Pareiškėjas teigė, kad jis negalėjo kreiptis į teismą suėmimo teisėtumui ginčyti, todėl buvo paţeista  
Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis, kuri skelbia:  
„Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai  
priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį  
paleisti.“  
88. Vyriausybė teigė, kad valstybės vidaus teisė pareiškėjui suteikė pakankamai galimybių ginčyti jo  
suėmimo teisėtumą, būtent pateikti prašymus dėl paleidimo, kuriuos galėjo perţiūrėti valstybės vidaus  
teismai. Be to, bylą nagrinėjantis teismas daug kartų savo iniciatyva tikrino, ar suėmimas pareiškėjui  
taikomas tinkamai, o apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo pareiškėjo teiginius dėl jo suėmimo  
neteisėtumo, išdėstytus skunde dėl nuosprendţio, tuo jam suteikdami Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies  
garantijas.  
89. Pareiškėjas teigė, kad galimybės ginčyti suėmimo teisėtumą nebuvimas dėl įstatyminio draudimo,  
numatyto ankstesnėje Baudţiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies nuostatoje, paţeidė jo teises  
pagal šią Konvencijos nuostatą.  
90. Teismas primena, kad Konvencijos 5 straipsnio 5 dalis suteikia sulaikytiems ar suimtiems asmenims  
teisę į procesinių ir materialinių sąlygų, kurios yra esminės jų laisvės atėmimo „teisėtumui“ Konvencijos  
prasme, perţiūrėjimą. Tai reiškia, kad kompetentingas teismas turi išnagrinėti ne tik ar buvo laikomasi vidaus  
teisės procesinių normų, bet ir įtarimo, kuriuo grindţiamas sulaikymas, pagrįstumą bei tikslo, kurio siekiama  
sulaikymu ir jį sekančiu suėmimu, teisėtumą. 5 straipsnio 4 dalis neuţtikrina teisės skųsti sprendimus, kuriais  
skiriamas ar pratęsiamas suėmimas, bet teisminio organo įsikišimas bent vienoje instancijoje turi atitikti 5  
straipsnio 4 dalies garantijas (ţr. cituotą sprendimą Jėčiaus byloje, § 100).  
91. Vertindamas šios bylos faktus, Teismas pastebi, kad dėl įstatyminio draudimo, numatyto  
ankstesnėje Baudţiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje, valstybės vidaus teismai savo  
sprendimuose sankcionuoti pareiškėjo kardomąjį kalinimą (suėmimą) ir atmesti jo prašymus dėl paleidimo  
nepateikė atsakymo į gausius jo skundus dėl kalinimo nuo 1996 m. rugsėjo 21 iki 1997 m. sausio 3 dienos bei  
nuo 1997 m. rugsėjo 23 iki 1998 m. spalio 15 dienos neteisėtumo (ţr. §§ 20–36 ir 55–70). Taigi nebuvo  
tinkamos teisminės reakcijos į pareiškėjo skundus, priešingai negu reikalauja 5 straipsnio 4 dalis (ţr., mutatis  
mutandis, minėto sprendimo Jėčiaus byloje § 101).  
92. Iš to išplaukia, kad paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies nuostata.  
IV. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS  
93. Konvencijos 41 straipsnis numato:  
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies  
įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti  
nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“  
A. Turtinė ţala  
94. Pareiškėjas siekė gauti 434 430 eurų (EUR) kompensaciją uţ dėl Konvencijos 5 straipsnio  
paţeidimų prarastus uţdarbį ir galimybes. Jis taip pat reikalavo kalėjime būnant išleistų 8 978, 22 EUR  
papildomiems maistui ir medikamentams.  
95. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.  
96. Teismas laikosi nuomonės, kad nėra prieţastinio ryšio tarp nustatytų paţeidimų ir nurodomos  
turtinės ţalos (ţr., mutatis mutandis, cituotą Jėčiaus bylą, § 106; Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, 2000-  
10-10, § 66). Todėl jis nemato prieţasčių priteisti kokią nors sumą pareiškėjui pagal šį punktą.  
B. Neturtinė ţala  
97. Pareiškėjas siekė gauti 144 810 EUR kompensaciją uţ dėl 5 straipsnio paţeidimų patirtą neturtinę  
ţalą.  
98. Vyriausybė šį reikalavimą laikė per dideliu.  
99. Teismas pripaţįsta, kad pareiškėjas iš tikrųjų patyrė neturtinę ţalą, kurią nepakankamai atlygina  
paţeidimo pripaţinimas (ţr., mutatis mutandis, minėtas Jėčiaus (§ 109) ir Grauslio (§ 69) bylas).  
Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas pagal šį punktą priteisia pareiškėjui 21 700 EUR.  
C. Kaštai ir išlaidos  
100. Pareiškėjas taip pat reikalavo 11 584,80 EUR bylinėjimosi kaštams vidaus procese ir Konvencijos  
organuose padengti.  
101. Vyriausybė šį reikalavimą laikė per dideliu.  
102. Teismas primena, kad kaštai įtraukiami į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą sumą tik jeigu  
yra nustatyta, kad jie buvo būtini, realiai patirti ir protingo dydţio (ţr. minėtą Grauslio bylą, § 72).  
103. Teismas pastebi, kad dalis uţmokesčio advokatui buvo susijusi su pareiškėjo gynyba vidaus  
valdţios institucijose nuo jam pareikštų kaltinimų. Šis uţmokestis nebuvo būtinos išlaidos, patirtos siekiant  
atitaisyti Konvencijos paţeidimus, kuriuos Teismas pripaţino pagal Konvencijos 5 straipsnį (ţr., mutatis  
mutandis, ibid., § 74). Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia pareiškėjui 8 700 EUR  
bylinėjimosi kaštams padengti.  
D. Palūkanos įpareigojimų nevykdymo atveju  
104. Pagal Teismo turimą informaciją, įstatymų nustatyta metinė palūkanų norma, taikoma Lietuvoje šio  
sprendimo priėmimo dieną, yra 6,92 proc.  
DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI  
1. Nustato, kad pareiškėjo kardomojo kalinimo (suėmimo) nuo 1996 m. rugsėjo 21 dienos iki 1997 m.  
sausio 3 dienos, nuo 1997 m. rugsėjo 23 dienos iki 1998 m. spalio 15 dienos ir nuo 1999 m. rugsėjo  
30 dienos iki 2000 m. vasario 8 dienos atţvilgiu buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis;  
2. Nustato, kad dėl pareiškėjo suėmimo trukmės buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 3 dalis;  
3. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis;  
4. Nustato:  
(a) kad Valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas  
taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, tokias sumas, kurios turi būti konvertuotos į  
Valstybės atsakovės nacionalinę valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:  
(i) 21 700 EUR (dvidešimt vieną tūkstantį septynis šimtus eurų) neturtinei ţalai atlyginti;  
(ii) 8 700 EUR (aštuonis tūkstančius septynis šimtus eurų) kaštams ir išlaidoms padengti bei bet  
kokį pridėtinės vertės mokestį, kuris gali būti taikomas;  
(b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti mokamos  
paprastosios 7,25 proc. metinės palūkanos;  
5. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.  
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2002 m. kovo 21 dieną, remiantis Teismo reglamento 77  
straipsnio 2 ir 3 dalimis.  
Vincent BERGER  
Georg RESS  
Kancleris  
Pirmininkas