Neoficialus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

TREČIASIS SKYRIUS

BYLA SIPAVIČIUS PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 49093/99)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2002 m. vasario 21 d.

Byloje Sipavičius prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudaryta iš:

pirmininko G. RESS,

teisėjų L. CAFLISCH,

P. KŪRIO,

R. TÜRMEN,

J. HEDIGAN,

M. TSATSA–NIKOLOVSKA,

H. S. GREVE

ir skyriaus kanclerio V. BERGER,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2002 m. sausio 31 dieną

skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas tą dieną:

PROCESAS

1. Byla buvo pradėta Lietuvos Respublikos piliečiui Stasiui Sipavičiui („pareiškėjui“) 1999 m.

balandţio 6 dieną pateikus pareiškimą (Nr. 49093/99) Teismui prieš Lietuvos Respubliką pagal Ţmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos („Konvencijos“) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui, kuriam buvo suteikta teisinė pagalba, Teisme atstovavo U. Salburg, Vienoje (Austrija)

praktikuojantis advokatas. Lietuvos Vyriausybei („Vyriausybei“) atstovavo jos atstovas, teisingumo

viceministras G. Švedas.

3. Konkrečiai pareiškėjas teigė, kad jo baudţiamasis procesas paţeidė Konvencijos 6 straipsnį, kadangi

tas faktas, kad jo baudţiamasis persekiojimas buvo vykdomas dėl piktnaudţiavimo tarnyba, o pirmosios

instancijos teismas perkvalifikavo nusikaltimą į tarnybos pareigų neatlikimą dėl nerūpestingumo, neleido jam

tinkamai pasinaudoti gynybos teisėmis.

4. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52 straipsnio 1 dalis).

Šiame skyriuje, kaip numato Teismo reglamento 26 straipsnio 1 dalis, buvo sudaryta kolegija bylai nagrinėti

(Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis).

5. 2000 m. lapkričio 28 dienos sprendimu kolegija paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.

6. Vyriausybė pateikė savo nuomonę dėl bylos esmės, o pareiškėjas nepateikė.

7. 2001 m. lapkričio 1 dieną Teismas pakeitė savo skyrių sudėtį (Reglamento 25 straipsnio 1 dalis). Ši

byla buvo paskirta naujai sudarytam Trečiajam skyriui (Reglamento 52 straipsnio 1 dalis).

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

8. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1950 m., gyvenantis Kaune.

9. Pareiškėjas, policijos komisaras, buvo įtartas bendrininkavimu darant spalvotųjų metalų

kontrabandą, kadangi 1994 m. jis neva netyrė tam tikrų kontrabandininkų veiklos. 1995 m. rugpjūčio 18

dieną jis buvo sulaikytas dėl 1992 m. iškeltos baudţiamosios bylos. Byloje, įskaitant pareiškėją, buvo aštuoni

kaltinamieji.

10. 1995 m. rugpjūčio 22 dieną jam buvo pareikšti kaltinimai sukčiavimu pagal Baudţiamojo kodekso

274 straipsnį, piktnaudţiavimu tarnyba pagal Kodekso 285 straipsnį ir tarnybiniu suklastojimu pagal Kodekso

289 straipsnį. 1995 m. lapkričio 29 dieną prokuratūra atsisakė paskutiniojo kaltinimo.

11. Nuo 1995 m. gruodţio 1 iki 1996 m. sausio 18 dienos vyko kaltinamųjų susipaţinimas su bylos

medţiaga. 1996 m. vasario 14 dieną prokuroras patvirtino kaltinamąją išvadą, kurioje pareiškėjas buvo

kaltinamas dėl Baudţiamojo kodekso 274 ir 285 straipsniuose numatytų nusikaltimų. 1996 m. vasario 20

dieną byla buvo perduota Vilniaus apygardos teismui.

12. 1996 m. geguţės 17 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėjas nutarė, kad tyrimas turi būti

papildytas, ir paprašė, kad prokurorai papildytų kaltinimus pagal Baudţiamojo kodekso 274 ir 285

straipsnius. 1996 m. birţelio 26 dieną Apeliacinis teismas panaikino šį sprendimą, pripaţinęs, kad apygardos

teismas galėjo nagrinėti atidavimo teismui klausimą neatlikus papildomo tyrimo. Apeliacinis teismas taip pat

nusprendė paleisti pareiškėją uţ uţstatą. Jis buvo paleistas teismo salėje. 1996 m. liepos 9 dieną Apeliacinis

teismas persiuntė bylą Vilniaus apygardos teismui.

13. 1996 m. rugsėjo 20 dieną Vilniaus apygardos teismo teisėjas atidavė pareiškėją teismui dėl

kaltinimų pagal Baudţiamojo kodekso 274 ir 285 straipsnius.

14. 1998 m. balandţio 24 dienos teisiamajame posėdyje teisėja konstatavo:

„…kaltinimas sukčiavimu gali būti papildytas …, [o] kaltinimas pagal [Baudţiamojo kodekso] 285 straipsnį

gali būti pakeistas pridedant „savanaudiškas paskatas“ … .“

1998 m. geguţės 11 dienos teisiamojo posėdţio metu teisėja pasakė:

„…kaltinimas pagal 285 straipsnį gali būti papildytas … nurodomais Policijos įstatymo [konkrečių nuostatų]

paţeidimais… .“

To posėdţio metu bylą tirianti teisėja informavo šalis, kad 1998 m. geguţės 22 dieną ji skelbs

nuosprendį.

15. 1998 m. geguţės 22 dieną Vilniaus apygardos teismas išteisino pareiškėją dėl sukčiavimo punkto

pagal Baudţiamojo kodekso 274 straipsnį. Dėl kaltinimo pagal 285 straipsnį teismas nustatė: „kaltinimas

piktnaudţiavimu tarnyba yra nepagrįstas… . Tačiau [pareiškėjas], būdamas valstybės pareigūnas, netinkamai

vykdė savo funkcijas dėl nerūpestingumo“, kadangi jis neuţtikrino tinkamo kontrabandos bylos tyrimo ir

kontrolės. Kadangi šis neuţtikrinimas prilygo tam tikrų Policijos įstatymo nuostatų paţeidimui, teisėja

pripaţino pareiškėją kaltu dėl tarnybos pareigų neatlikimo dėl nerūpestingumo pagal Baudţiamojo kodekso

288 straipsnį. Jis buvo nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams ir jam buvo atimta teisė eiti pareigūno

pareigas teisėsaugos sistemoje. Teisėja pagal amnestijos įstatymą sumaţino laisvės atėmimo bausmę trečdaliu

ir pripaţino, kad pareiškėjas dėl išbūto kardomojo kalinimo (suėmimo) laiko jau atliko bausmę.

16. Pareiškėjas apskundė 1998 m. geguţės 22 dienos nuosprendį, nurodydamas, kad Vilniaus apygardos

teismas nuteisė jį uţ nusikaltimą, kurio neapėmė pradiniai kaltinimai ir nuo kurių jis neturėjo galimybės

gintis. Konkrečiai jis paţymėjo, kad teisminio nagrinėjimo metu teisėja niekaip nenurodė, kad kaltinimas

piktnaudţiavimu tarnyba gali būti pakeistas į kaltinimą tarnybos pareigų neatlikimu dėl nerūpestingumo.

17. 1998 m. rugsėjo 9 dieną Apeliacinis teismas surengė apeliacinį posėdį dėl faktų ir teisės klausimų,

kuriame dalyvavo pareiškėjas ir jo gynėjas. Apeliacinės instancijos teismas išklausė pareiškėjo ir prokuroro

pasisakymus. Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo skundą, inter alia, tuo pagrindu, kad:

„Teiginys, kad kaltinimų pakeitimas buvo neleidţiamas, yra nepagrįstas. Abu straipsniai [Baudţiamojo

kodekso 285 ir 288] baudţia uţ nusikaltimus valstybės tarnybai. [Pirmosios instancijos] teismas nustatė tik

tai, kad [pareiškėjas] netinkamai atliko savo, kaip pareigūno, funkcijas dėl nerūpestingumo, bet nenustatė,

kad jis tyčia pasinaudojo savo tarnybine padėtimi priešingai jo tarnybos interesams. [Pradinis] kaltinimas

nesirėmė [pareiškėjo padarytais] konkrečių Policijos įstatymų nuostatų paţeidimais. Pagal Baudţiamojo

proceso kodekso 279 straipsnio 2 dalies ir 280 straipsnio reikalavimus teismas įspėjo [pareiškėją], kad

kaltinimas gali būti papildytas [konkrečių] Policijos įstatymo [nuostatų] paţeidimais. Pasirengti gynybai

buvo pasiūlyta pertrauka, bet šalys tokios pertraukos neprašė… . Todėl teiginys, kad [pareiškėjas] negalėjo

gintis nuo kaltinimų, yra atmetamas.“

18. Pareiškėjas padavė kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui, skųsdamasis, inter alia, kad

kaltinimo pakeitimas paţeidė jo teisę gintis. 1999 m. kovo 2 dieną Aukščiausiasis Teismas atmetė skundą,

patvirtindamas ţemesniųjų teismų sprendimus. Kasacinis teismas, inter alia, nustatė, kad pirmosios

instancijos teismas pakeitė kaltinimą piktnaudţiavimu tarnyba į kaltinimą tarnybos pareigų neatlikimu dėl

neatsargumo pagal Baudţiamojo proceso kodekso 279 straipsnio 2 dalies ir 280 straipsnio reikalavimus,

kadangi apeliacinės instancijos teismas pakeitė pradinį kaltinimą į lengvesnį, tiesiog padarydamas teisines

išvadas iš jam pateiktų faktų.

II. BYLAI REIKŠMINGOS VIDAUS TEISĖS NUOSTATOS

A. Baudţiamasis kodeksas

19. 285 straipsnis sukuria atsakomybę uţ tyčinį piktnaudţiavimą tarnyba, uţ kurį gali būti baudţiama

įkalinimu iki 5 metų ar bauda.

288 straipsnis baudţia uţ valstybės pareigūnų netinkamą funkcijų vykdymą dėl nerūpestingumo laisvės

atėmimu iki 4 metų ar bauda.

Uţ šiuos nusikaltimus kaip papildoma bausmė taip pat gali būti paskirtas atėmimas teisės eiti tam tikras

pareigas valstybės tarnyboje.

B. Baudţiamojo proceso kodeksas

20. Bylai reikšmingu metu 279 straipsnio 2 dalis leido teismui teisminio nagrinėjimo metu pakeisti

kaltinimą kitu. Pagal 280 straipsnio 1 dalį, teismas turėjo teisę pakeisti kaltinimą lengvesniu, jeigu naujasis

kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės nesiskyrė nuo pradinio kaltinimo. Pagal 280 straipsnio 2 ir

6 dalis, teismas taip pat galėjo pakeisti kaltinimą sunkesniu. Tokiu atveju teisiamojo prašymu teismas galėjo

padaryti teisminio nagrinėjimo pertrauką gynybai perţiūrėti.

1999 m. vasario 5 dieną Konstitucinis Teismas nutarė, kad Kodekso 280 straipsnio 1 dalies nuostatos

atitinka Konstitucijos garantuojamus teisingo proceso ir gynybos teisių principus. Konstitucinis Teismas taip

pat nutarė, kad 280 straipsnio 2 ir 6 dalys ta apimtimi, kuria jos leido teismui pakeisti kaltinimą į sunkesnį,

prieštarauja Konstitucijai.

21. Pagal Kodekso 398 straipsnio 2 dalį, jeigu pirmosios instancijos nuosprendis apskundţiamas, šis

nuosprendis įsiteisėja išsprendus skundą. Pagal 374–377 straipsnius, apeliacinės instancijos teismas yra

kompetentingas spręsti visus pirmosios instancijos teismo išspręstus faktų ir teisės klausimus ir gali priimti

sprendimą panaikinti ar pakeisti nuosprendį arba priimti naują nuosprendį. Pagal 376 straipsnį, surengti

apeliacinį posėdį yra privaloma ir jame turi dalyvauti šalys. 398 straipsnio 4 dalis ir 399 straipsnio 4 dalis

numato, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas įsiteisėja jį paskelbus.

22. Pagal Kodekso 416–423 straipsnius, kasacinis skundas dėl įsiteisėjusio nuosprendţio gali būti

paduotas Aukščiausiajam Teismui. Kasacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti faktų ir teisės

klausimus ir gali panaikinti ar pakeisti ţemesniųjų instancijų sprendimus.

TEISĖ

DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO

23. Pareiškėjas skundėsi, kad tas faktas, kad jo baudţiamasis persekiojimas buvo vykdomas dėl

piktnaudţiavimo tarnyba, o pirmosios instancijos teismas perkvalifikavo nusikaltimą į tarnybos pareigų

neatlikimą dėl nerūpestingumo, neleido jam tinkamai pasinaudoti gynybos teisėmis, todėl baudţiamasis

procesas buvo neteisingas.

24. Konvencijos 6 straipsnis, kiek tai šiuo poţiūriu reikšminga, numato:

„1. Kai yra sprendţiamas … [tam tikram asmeniui] pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas,

toks asmuo turi teisę, kad bylą … teisingai išnagrinėtų … teismas. …

3. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi maţiausiai šias teises:

a) būti skubiai ir išsamiai jam suprantama kalba informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobūdį ir

pagrindą;

b) turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti savo gynybai;

… .“

25. Vyriausybė pareiškė, kad tarnybos pareigų neatlikimo dėl nerūpestingumo nusikaltimas buvo

sudedamasis pradinio kaltinimo piktnaudţiavimu tarnyba elementas, o pastarojo kaltinimo pakeitimą

pirmuoju atliko pirmosios instancijos teismas pagal valstybės vidaus materialinės ir procesinės teisės

reikalavimus. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismo teisėjas 1998 m. balandţio 24 ir geguţės 11 dieną

du kartus įspėjo pareiškėją apie galimus kaltinimų pakeitimus, suteikė jam Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje

ir 3 dalies a ir b punktuose numatytas garantijas.

26. Pareiškėjas pripaţino, kad 1998 m. balandţio 24 ir geguţės 11 dienos posėdţių metu bylą

nagrinėjusi teisėja jį įspėjo apie galimus kaltinimo sukčiavimu pasunkinimą ir kaltinimo piktnaudţiavimu

tarnyba pakeitimą. Tačiau nė vienu iš šių įspėjimų nebuvo pasakyta, kad kaltinimas piktnaudţiavimu tarnyba

pagal Baudţiamojo kodekso 285 straipsnį gali būti pakeistas ar kad gali būti pateiktas naujas kaltinimas

tarnybos pareigų neatlikimu dėl nerūpestingumo pagal to Kodekso 288 straipsnį. Pareiškėjas teigė, kad buvo

paţeistas 6 straipsnis, nes jis buvo nuteistas uţ visai kitą nusikaltimą nei tas, kuris jam buvo inkriminuojamas

prieš nuteisiant.

27. Teismas primena, kad proceso teisingumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į proceso visumą. 6

straipsnio 3 dalies a punkto nuostatos nurodo, kad ypatingą dėmesį reikia atkreipti į pranešimą kaltinamajam

apie „kaltinimą“. Detali informacija apie nusikaltimą baudţiamajame procese yra itin svarbi, kadangi nuo jos

pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raštu pranešta apie faktinį ir teisinį jam pareikštų kaltinimų

pagrindą. Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punktas suteikia kaltinamajam teisę būti informuotam ne tik

apie kaltinimo „pagrindą“, t.y. veiksmus, kuriuos, kaip teigiama, jis padarė ir kuriais grindţiamas kaltinimas,

bet ir teisinį šių veiksmų kvalifikavimą. Ši informacija turi būti detali (Dallos v. Hungary, no. 29082/95,

2001-03-01, § 47).

28. Konkrečiai minėtos nuostatos apimtis turi būti įvertinta atsiţvelgiant į bendresnę teisę į teisingą

bylos nagrinėjimą, kurią garantuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Baudţiamosios teisės sferoje išsamios,

detalios informacijos apie kaltinamajam pareikštus kaltinimus, taigi ir apie tai, kaip teismas gali juos tuo

konkrečiu atveju teisiškai kvalifikuoti, pateikimas yra būtina sąlyga proceso teisingumui uţtikrinti. Šiuo

poţiūriu reikia pastebėti, kad 6 straipsnio 3 dalies a punktas nenustato jokių formalių reikalavimų būdui,

kuriuo kaltinamasis turi būti informuojamas apie jam pateikiamų kaltinimų pobūdį ir pagrindą. Teismas taip

pat primena, kad 6 straipsnio 3 dalies a ir b punktai yra susiję ir kad teisė būti informuotam apie kaltinimo

pobūdį ir pagrindą turi būti svarstoma atsiţvelgiant į kaltinamojo teisę pasiruošti gynybai (Pélissier and Sassi

v. France [GC], no. 25444/94, 1999-03-25, § 51, ECHR 1999-II).

29. Šioje byloje, nepaisant to, kad apygardos teismas likus kelioms savaitėms iki pirmosios instancijos

nuosprendţio paskelbimo nurodė, kad gali būti padaryti tam tikri kaltinimo piktnaudţiavimu tarnyba

pakeitimai (ţr. § 14 tekste), neginčijama tai, kad iki pat nuteisimo 1998 m. geguţės 22 dieną pareiškėjas iš

tikrųjų neţinojo, kad apygardos teismas gali perkvalifikuoti tą nusikaltimą į tarnybos pareigų neatlikimą dėl

nerūpestingumo. Ši aplinkybė tikrai pakenkė jo galimybėms gintis nuo to kaltinimo.

30. Tačiau Teismas kartoja, kad klausimas, ar buvo laikomasi 6 straipsnio, turi būti išspręstas įvertinus

proceso visumą, įskaitant apskundimo procedūras. Iš tikrųjų minėtoje Dallos byloje, kurioje buvo

nagrinėjamas apeliacinės instancijos teismo atliktas kaltinimo, pagal kurį tas pareiškėjas buvo nuteistas,

perkvalifikavimas, Teismas lemiamą reikšmę suteikė vėlesniam procesui Aukščiausiajame Teisme ir

pripaţino, kad 6 straipsnis nebuvo paţeistas, nes Aukščiausiasis Teismas ţodinio nagrinėjimo metu perţiūrėjo

procesinius ir materialiuosius bylos aspektus (ţr. cituotą Teismo sprendimą Dallos v. Hungary byloje, §§ 47–

53).

31. Šioje byloje pareiškėjas turėjo teisę ginčyti visus jo apkaltinamojo nuosprendţio teisės ir faktų

aspektus Apeliaciniame teisme, kuris išklausė šalis ţodiniame apeliaciniame posėdyje ir tiek procesine, tiek

materialiąja prasme ištyrė pareiškėjo skundus dėl kaltinimo perkvalifikavimo. Nebuvo teigiama, kad

apeliacinės instancijos teismas neturėjo galios panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį ir išteisinti pareiškėją ar

kad apeliacinėje instancijoje pareiškėjas negalėjo gintis nuo pakeistojo kaltinimo. Taip pat reikia paţymėti,

kad valstybės vidaus baudţiamojo proceso prasme apkaltinamasis nuosprendis įsiteisėjo tik paskelbus

Apeliacinio teismo sprendimą (ţr. §§ 17 ir 21 tekste). Be to, net ir po nesėkmingo apeliacinio proceso

pareiškėjo bylą kasacine tvarka perţiūrėjo Aukščiausiasis Teismas, kuris taip pat nagrinėjo materialiuosius ir

procesinius perkvalifikavimo aspektus ir buvo kompetentingas suteikti pareiškėjui tai, ko šis siekė (ţr. §§ 18

ir 22 tekste). Tai, kad nei apeliacinėje, nei kasacinėje instancijoje pareiškėjo skundai dėl perkvalifikavimo

nebuvo patenkinti, nerodo, kad perţiūrėjimo procedūromis nebuvo galima ištaisyti pirmosios instancijos

proceso trūkumų.

32. Todėl Teismas mano, kad pareiškėjas Apeliaciniame teisme ir Aukščiausiajame Teisme turėjo

galimybę išdėstyti savo gynybos nuo pakeistojo kaltinimo argumentus. Šiuo poţiūriu ši byla skiriasi nuo

minėtos Pélissier and Sassi bylos (loc. cit., §§ 51–63), kurioje Kasacinis teismas iš naujo nenagrinėjo

apeliacinės instancijos teismo „diskrecijos“ perkvalifikuojant kaltinimą, taip pat nuo bylos T. prieš Austriją

(no. 27783/95, 2000-11-14, §§ 70–72), kurioje, nesurengus apeliacinio posėdţio, pareiškėjo skundai dėl

perkvalifikavimo buvo atmesti kaip nurodantys naujus faktus, kurie apeliacinėje instancijoje yra nepriimtini.

33. Dėl proceso visumos teisingumo Teismas yra įtikintas, kad visus proceso apygardos teisme

trūkumus ištaisė perţiūrėjimo procedūros (ţr., mutatis mutandis, cituotą Dallos bylą, ibid.). Todėl Teismas

yra įsitikinęs, kad pareiškėjo teisės būti informuotam apie jam pateikiamo kaltinimo pobūdį ir pagrindą ir

turėti pakankamai laiko ir galimybių pasiruošti gynybai nebuvo paţeistos.

34. Iš to seka, kad Konvencijos 6 straipsnis nebuvo paţeistas.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

Nustato, kad nebuvo paţeistas Konvencijos 6 straipsnis.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2002 m. vasario 21 dieną, remiantis Teismo reglamento 77

straipsnio 2 ir 3 dalimis.

Vincent BERGER

Georg RESS

Kancleris

Pirmininkas