Neoficialus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

TREČIASIS SKYRIUS

BYLA MEILUS PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 53161/99)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2003 m. lapkričio 6 d.

Byloje Meilus prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai,

sudarytai iš:

pirmininko G. RESS,

teisėjų I. CABRAL BARRETO,

L. CAFLISCH,

P. KŪRIO,

B. ZUPANČIČ,

J. HEDIGAN,

K. TRAJA

ir skyriaus kanclerio V. BERGER,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2003 m. spalio 16 dieną

skelbia šį sprendimą, kuris buvo priimtas tą dieną:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo jos pilietis Raimundas Meilus

(“pareiškėjui”) 1999 m. lapkričio 2 dieną pateikus pareiškimą (Nr. 53161/99) Teismui

1

prieš Lietuvos Respubliką pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos (“Konvencijos”) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui atstovavo advokatas A. Josefsen, praktikuojantis Odensėje, Danijoje.

Lietuvos Vyriausybei (“Vyriausybei”) atstovavo jos Atstovė D. Jočienė.

3. Pareiškėjas teigė, jog baudţiamasis procesas jo atţvilgiu paţeidė Konvencijos 6

straipsnio 1 dalies „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą.

4. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52

straipsnio 1 dalis). Šiame skyriuje, kaip numato Reglamento 26 straipsnio 1 dalis, buvo

sudaryta Kolegija bylai nagrinėti (Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis).

5. 2001 m. lapkričio 1 dieną Teismas pakeitė savo Skyrių sudėtį (Reglamento 25

straipsnio 1 dalis). Ši byla buvo paskirta naujai sudarytam Trečiajam skyriui (Reglamento

52 straipsnio 1 dalis).

6. 2002 m. geguţės 30 dienos sprendimu Teismas paskelbė pareiškimą iš dalies

priimtinu.

7. Pareiškėjas ir Vyriausybė pateikė savo paaiškinimus dėl bylos esmės

(Reglamento 59 straipsnio 1 dalis).

FAKTAI

8. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1972 m. ir gyvenantis

Vilniuje.

9. 1994 m. lapkričio mėnesį pareiškėjas tapo įtariamuoju baudţiamojoje byloje dėl

sukčiavimo. 1994 m. lapkričio 29 dieną jo bute buvo atlikta krata.

10. 1996 m. rugpjūčio 14 dieną pareiškėjui buvo pateikti kaltinimai iš penkių

punktų, įskaitant sukčiavimą ir išeikvojimą. 1996 m. rugpjūčio 22 dieną jam buvo

paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasiţadėjimas neišvykti. Byloje buvo dar keturi

kaltinamieji.

11. 1996 m. rugsėjo 10 dieną parengtinis tyrimas buvo baigtas. Nuo 1996 m.

rugsėjo 10 dienos iki 1996 m. lapkričio 14 dienos pareiškėjas ir kiti kaltinamieji

susipaţino su bylos medţiaga. 1996 m. lapkričio 18 dieną Generalinio prokuroro

pavaduotojas patvirtino kaltinamąją išvadą. 1996 m. lapkričio 20 dieną byla buvo

perduota Kauno miesto apylinkės teismui.

12. 1997 m. sausio 3 dieną Kauno miesto apylinkės teismas atidavė pareiškėją

teismui. 1997 m. geguţės 23 dieną teismas paskyrė papildomą bylos tyrimą ir grąţino

bylą tyrimui papildyti.

13. Prokuratūra apskundė šį sprendimą, nurodydama, kad papildomas tyrimas

nėra reikalingas ir kad bylos teisminis nagrinėjimas gali tęstis. 1997 m. rugpjūčio 26

dieną Kauno apygardos teismas atmetė prokuratūros skundą, nusprendęs, kad papildomas

tyrimas reikalingas.

14. 1997 m. rugsėjo 26 dieną Generalinis prokuroras pateikė kasacinį skundą

prieš 1997 m. geguţės 23 dienos ir 1997 m. rugpjūčio 26 dienos nutartis, nurodydamas,

kad papildomas tyrimas nėra reikalingas ir kad teisminis nagrinėjimas turi būti

atnaujintas. 1998 m. sausio 29 dieną Apeliacinis teismas išnagrinėjo prokuratūros

kasacinį skundą. Kasacinis teismas panaikino 1997 m. geguţės 23 dienos ir 1997 m.

2

rugpjūčio 26 dienos nutartis, nusprendęs, kad teisminis nagrinėjimas gali būti atnaujintas.

Jis perdavė bylą Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

15. 1998 m. spalio 13 dieną pareiškėjas buvo hospitalizuotas ligoninėje dėl

skrandţio ligos.

16. 1998 m. spalio 15 dieną Kauno miesto apylinkės teismas, pareiškėjo gynėjui

dalyvaujant, pripaţino pareiškėją kaltu pagal keturis punktus. Jis buvo nuteistas

penkeriems metams laisvės atėmimo.

17. 1998 m. spalio 15 dienos teismo nuosprendţio pagrindu pareiškėjas 1998 m.

spalio 16 dieną iš ligoninės buvo perkeltas į kalėjimą.

18. Pareiškėjui padavus apeliacinį skundą, 1999 m. kovo 22 dieną Kauno

apygardos teismas pakeitė nuosprendį pareiškėjui, kiek tai buvo susiję su ţala, kurią jis

turėjo atlyginti. Bausmė pareiškėjui buvo nepakeista.

19. Pareiškėjui padavus kasacinį skundą, 1999 m. rugsėjo 30 dieną Aukščiausiasis

Teismas panaikino pirmos instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir apeliacinės

instancijos nutartį dėl gausių nacionalinio baudţiamojo proceso nuostatų paţeidimų.

Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad ţemesnės instancijos teismų išvados dėl pareiškėjo

kaltės pagal du punktus nebuvo tinkamai motyvuotos ir kad buvo neteisingai išspręstas jo

padarytos ţalos klausimas. Byla buvo grąţinta Kauno miesto apylinkės teismui nagrinėti

iš naujo. Aukščiausiasis teismas pakeitė kardomąją priemonę (suėmimą) pareiškėjui į

rašytinį pasiţadėjimą neišvykti. Kasacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas

nedalyvavo. Jis buvo paleistas kitą dieną po to, kai Aukščiausiojo Teismo nutartis buvo

išsiųsta į kalėjimą.

20. 1999 m. spalio 25 dieną Kauno miesto apylinkės teismas grąţino bylą

prokuratūrai papildomam tyrimui atlikti. Nenustatytą dieną parengtinis tyrimas buvo

uţbaigtas. Šiuo metu byla nagrinėjama pirmos instancijos teisme.

TEISĖ

I.

DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

21. Pareiškėjas skundėsi, kad baudţiamasis procesas jo atţvilgiu paţeidė jo teisę į

„teismą per įmanomai trumpiausią laiką“, nustatytą Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje.

22. Vyriausybė tvirtino, jog, atsiţvelgiant į bylos sudėtingumą ir delsimo,

priskirtino valdţios institucijoms, nebuvimą, „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimas

buvo garantuotas.

23. Teismas nurodo, kad, nors pareiškėjas tapo įtariamuoju baudţiamojoje byloje

1994 m. lapkričio mėnesį, laikotarpis, kuris turi būti įvertintas, prasidėjo tik 1995 m.

birţelio 20 dieną, kai Konvencija įsigaliojo Lietuvos atţvilgiu. Be to, Teismas pastebi,

kad teismo procesas iki šiol nebaigtas. Ligi šiol jis truko daugiau kaip aštuonis metus ir

tris mėnesius.

24. Pagal Teismo praktiką, teismo proceso ilgumo pagrįstumas turi būti

vertinamas atsiţvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir Teismo praktikoje išvystytus

kriterijus, konkrečiai į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdţios institucijų elgesį

nagrinėjant bylą (tarp daugelio kitų šaltinių, ţr. Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00,

2001-11-13, § 29).

3

25. Grįţtant prie šios bylos faktų, Teismas mano, kad byla gali būti vertinama

kaip sudėtinga dėl, inter alia, kaltinamųjų skaičiaus (penki) ir inkriminuojamų

nusikaltimų pobūdţio, t.y. finansinio aplaidumo (klaidos), tariamai padaryto pareiškėjo.

Atsiţvelgiant į faktą, kad iki šiol byla nagrinėjama pirmosios instancijos teisme, Teismas

mano, jog Vyriausybė turėjo pateisinti tokį ilgą laiko tarpą nuo bylos proceso pradţios.

Tačiau Vyriausybė nepaaiškino dėl delsimo, nagrinėjant bylą. Teismas laiko, kad ši

situacija yra nepriimtina Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies poţiūriu.

26. Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

II.

KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

27. Konvencijos 41 straipsnis numato:

“Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios

Susitariančiosios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai

prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.”

A. Turtinė ţala

28. Pareiškėjas reikalavo 58 000 JAV dolerių (USD) kompensacijos uţ prarastą

uţdarbį ir galimybes dėl proceso jo atţvilgiu ilgumo.

29. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.

30. Teismas laikosi nuomonės, kad tarp nustatyto paţeidimo ir nurodomos

turtinės ţalos nėra prieţastinio ryšio (ţr. aukščiau paminėtą bylą Šleževičius v. Lithuania,

§ 35). Todėl jis neranda pagrindo priteisti kokią nors sumą pareiškėjui pagal šį punktą.

B. Neturtinė ţala

31. Be to, pareiškėjas prašė Teismo priteisti jam iš viso 185 000 JAV dolerių uţ

dėl per ilgos baudţiamojo proceso trukmės patirtą neturtinę ţalą.

32. Vyriausybė laikė, kad pareiškėjo reikalavimai yra pernelyg dideli.

33. Teismas pripaţįsta, kad pareiškėjas iš tikrųjų patyrė neturtinę ţalą, kurią

nepakankamai atlygina paţeidimo pripaţinimas (loc. cit., § 38). Vertindamas teisingumo

pagrindais, Teismas pagal šį punktą priteisia pareiškėjui 5 000 eurų (EUR).

C. Kaštai ir išlaidos

34. Pareiškėjas reikalavo 13 650 JAV dolerių bylinėjimosi kaštams vidaus

procese ir 16 050 JAV dolerių Konvencijos organuose padengti.

35. Vyriausybė laikė, kad minėti reikalavimai yra pernelyg dideli.

36. Teismas primena, kad kaštai įtraukiami į priteisiamą sumą pagal Konvencijos

41 straipsnį tik tuo atveju, jeigu yra nustatyta, kad jie buvo būtini, realiai patirti ir

protingo dydţio (ţr. aukščiau paminėtą Šleţevičiaus bylą, § 41).

37. Teismas pastebi, kad dalis uţmokesčio advokatui buvo susijusi su pareiškėjo

gynyba vidaus valdţios institucijose nuo jam pareikštų kaltinimų. Šis uţmokestis nebuvo

būtinos išlaidos, patirtos siekiant atitaisyti Konvencijos paţeidimą, kurį Teismas

4

pripaţino pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (ţr., mutatis mutandis, loc. cit., § 42).

Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas priteisia pareiškėjui 5 000 eurų (EUR)

bylinėjimosi kaštams padengti.

D. Palūkanos įpareigojimų nevykdymo atveju

38. Teismas laiko tinkama, kad palūkanos įpareigojimų nevykdymo atveju turi

būti skaičiuojamos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, prie kurios

turi būti pridedami 3 procentai.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

2. Nustato,

(a)

kad Valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui per tris mėnesius nuo tos

dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, 5 000

(penkis tūkstančius eurų) EUR neturtinei ţalai atlyginti ir 5 000 (penkis tūkstančius

eurų) EUR teisiniams kaštams ir išlaidoms padengti, taip pat bet kokį mokestį, kuris

gali būti taikomas šias sumas keičiant į litus pagal mokėjimo dienos kursą;

(b)

kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo

turės būti mokamos paprastosios palūkanos nuo pirmiau nurodytų sumų pagal ribinę

Europos Centrinio Banko skolinimo normą per visą uţdelstą laiką, pridedant 3 proc.;

3. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2003 m. lapkričio 6 dieną, remiantis

Teismo reglamento 77 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

Vincent BERGER

Kancleris

Georg RESS

Pirmininkas

5