Neoficialus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

TREČIASIS SKYRIUS

BYLA UŢKURĖLIĖNĖ IR KITI PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 62988/00)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2005 m. balandţio 7 d.

Byloje Uţkurėlienė ir kiti prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Trečiasis skyrius) posėdţiaujant kolegijai,

sudarytai iš:

pirmininko B.M. Zupančič,

teisėjų J. HEDIGAN,

C. BÎRSAN,

M. TSATSA-NIKOLOVSKA,

V. ZAGREBELSKY,

E. MYJER,

DAVID THÔR BJÖRGVINSSON

ir skyriaus kanclerio V. BERGER,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2005 m. kovo 17 dieną

skelbia priimtą sprendimą tą dieną:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos piliečiai Eugenija

Uţkurėlienė, Povilas Čyţius, Stanislovas Čyţius ir Janina Čyţiūtė (pareiškėjai), kurie 2000

m. spalio 23 d. pateikė pareiškimą (Nr. 62988/00) Teismui pagal Ţmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjus, kuriems buvo suteikta teisinė pagalba, atstovavo Stasys

Mačiulaitis, Vilniuje praktikuojantis advokatas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei

(Vyriausybė) atstovavo jos Atstovai Danutė Jočienė bei Paulius Koverovas, laikinai ėjęs

Atstovo pareigas.

3. Pareiškėjai tvirtino, jog, neįvykdţius 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutarties buvo paţeisti Konvencijos 6 straipsnis bei 1 Protokolo 1

straipsnis.

4. Pareiškimas buvo paskirtas Teismo Trečiajam skyriui (Teismo reglamento 52

straipsnio 1 dalis). Šiame skyriuje, kaip numatyta Reglamento 26 straipsnio 1 dalyje, buvo

sudaryta Kolegija bylai nagrinėti (Konvencijos 27 straipsnio 1 dalis). P.Kūris, paskirtas

dalyvauti nuo Lietuvos, nusišalino nuo bylos (Reglamento 28 straipsnis). Todėl Vyriausybė

paskyrė teisėją G. Ress dalyvauti nuo Lietuvos (Konvencijos 27 straipsnio 2 dalis bei

Reglamento 29 straipsnio 1 dalis). Po teisėjo G. Ress Europos ţmogaus teisių teisme

kadencijos pabaigos, Vyriausybė paskyrė teisėją J. Hedigan dalyvauti nuo Lietuvos.

5. 2004 m. sausio 8 d. sprendimu Teismas paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.

6. Pareiškėjai ir Vyriausybė pateikė pastabas dėl esmės (Reglamento 59 straipsnio

1 dalis).

7. 2004 m. lapkričio 1 d. Teismas pakeitė savo skyriaus sudėtį (Reglamento 25

straipsnio 1 dalis). Ši byla buvo paskirta naujai sudarytam Trečiajam skyriui (Reglamento 52

straipsnio 1 dalis).

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

8. Pirmoji pareiškėja yra Eugenija Uţkurėlienė gimusi 1939 m. ir gyvenanti

Vilniuje. Antrasis pareiškėjas yra Povilas Čyţius gimęs 1936 m. ir gyvenantis Kupiškio

rajone Panevėţio apskrityje. Trečiasis pareiškėjas yra Stanislovas Čyţius gimęs 1938 m. ir

gyvenantis Panevėţyje. Ketvirtoji pareiškėja yra Janina Čyţiūtė gimusi 1932 m. ir gyvenanti

Kupiškio rajone.

9. Pareiškėjai yra broliai ir seserys. Prieš tai, kai 1940 m. Lietuva buvo okupuota

Sovietų okupacinės valdţios, pareiškėjų tėvas nuosavybės teise valdė 30,75 ha ţemės ploto

(„pradinė ţemė“). 1940 m. šią ţemę nacionalizavo Sovietų valdţios institucijos. 1990 m. po

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo pareiškėjai įgijo teisę reikalauti jų velionio tėvo ţemės

pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo

tvarkos ir sąlygų įstatymą (toliau tekste – Įstatymas).

10. 1991 m. rugsėjo 25 d. pareiškėjai pareikalavo kompensacijos ţeme remiantis

minėtu Įstatymu.

11. 1993 m. gruodţio 10 d. pareiškėjai pakeitė savo poziciją, reikalaudami

grąţinti pradinę ţemę natūra. 1994 m. sausio 31 d. pareiškėjus informavo Ţemės ūkio

ministerija, jog dalis pradinės ţemės (8,74 ha) jau buvo paskirta trečiajam asmeniui FS, 1992

m. gruodţio 30 d. Lietuvos Respublikos ţemės ūkio ministerijai priėmus sprendimą.

Pareiškėjams buvo pranešta, jog dalis pradinės ţemės nebegalės jiems būti grąţinta.

12. 1994 m. vasario 15 d. pareiškėjai kreipėsi į teismą, reikalaudami panaikinti

1992 m. gruodţio 30 d. sprendimą. 1994 m. birţelio 20 d. 1-asis Vilniaus miesto apylinkės

teismas atmetė pareiškėjų ieškinį. 1994 m. liepos 18 d. Lietuvos Aukščiausias Teismas

atmetė kasacinį skundą, palikdamas galioti nepakeistą 1994 m. birţelio 20 d. 1-ojo Vilniaus

miesto apylinkės teismo sprendimą.

13. 1995 m. kovo 22 d. Lietuvos Aukščiausias Teismas atsisakė iškelti kasacinę

bylą.

14. 1996 m. spalio 4 d. pareiškėjai pateikė naują ieškinį, reikalaudami grąţinti

jiems pradinę ţemę. 1998 m. birţelio 29 d. Kupiškio rajono apylinkės teismas atmetė

pareiškėjų ieškinį. 1998 m. rugsėjo 15 d. Panevėţio apygardos teismas atmetė pareiškėjų

apeliacinį skundą. Pareiškėjai pateikė kasacinį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui.

15. 1999 m. geguţės 3 d. Lietuvos apeliacinis teismas nutartimi panaikino 1998

m. birţelio 29 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą bei 1998 m. rugsėjo 15 d.

Panevėţio apygardos teismo nutartį, grąţindamas bylą nagrinėti iš naujo apylinkės teismui.

16. 1999 m. spalio 28 d. Kupiškio rajono apylinkės teismas pakartotinai atmetė

pareiškėjų ieškinį. 1999 m. gruodţio 21 d. Panevėţio apygardos teismas paliko galioti

nepakeistą 1999 m. spalio 28 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą ir apeliacinį

skundą atmetė. Pareiškėjai pateikė kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

17. 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį, kuria

panaikino 1999 m. spalio 28 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimą bei 1999 m.

gruodţio 21 d. Panevėţio apygardos teismo nutartį. Lietuvos Aukščiausiais Teismas

nusprendė, jog valdţios institucijos ir ţemesnių instancijų teismai buvo atsakingi uţ delsimą

atkuriant pareiškėjų teises pagal Įstatymą. Teismas konstatavo inter alia:

„Iš bylos medţiagos matyti, jog ieškovai prašymą atkurti nuosavybės teisę į jų tėvo turėtą

ţemę ir turimus įrodymus pateikė 1991 m. rugsėjo 25 d. Pagal 1991 m. birţelio 18 d. Įstatymą,

sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo turėjo būti priimtas per tris mėnesius. [...] Ieškovų teisės į

efektyvią teisinę gynybą buvo paţeistos [...].

Pareiškėjai buvo pateikę pakankamai įrodymų tam, kad būtų priimtas sprendimas atkurti

nuosavybės teisę, juo labiau, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad į ieškovų tėvo turėtą ţemės

sklypą atkurti nuosavybės teisę pretenduoja ir kiti asmenys.

Atsiţvelgiant į tai, jog ieškovų nuosavybės teisė neatkuriama nuo 1991 m., [...] tolimesni

teismo procesai paţeistų [...] jų teisę į efektyvią teisinę gynybą, kurias garantuoja Europos ţmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniai [...].“

18. Lietuvos Aukščiausias Teismas 2000 m. geguţės 22 d. nutartimi įpareigojo

Panevėţio apskrities viršininko administraciją „priimti sprendimą atkurti [pareiškėjams]

nuosavybės teisę [...] į jų tėvo iki nacionalizacijos turėtą ţemės sklypą“.

19. Dėl pareiškėjų reikalavimo dėl dalies pradinės ţemės (8,74 ha) paskyrimo FS,

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pareiškė, kad jų pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių

atkūrimo buvo prašoma kompensacijos, bet ne grąţinti pradinę ţemę, ir jog pareiškėjai

pakeitė savo reikalavimą tik 1993 m. gruodţio 10 d., t.y. beveik po metų, kai buvo priimtas

1992 m. gruodţio 30 d. sprendimas paskirti ginčijamą ţemės plotą trečiajam asmeniui FS.

Lietuvos Aukščiausiais Teismas nusprendė, jog pareiškėjams negali būti grąţinta ta dalis

pradinės ţemės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog pareiškėjai turėjo

teisę į kompensaciją dėl ginčijamos ţemės dalies pagal Įstatymo nuostatas.

20. 2002 m. kovo 20 d. Panevėţio apskrities viršininko administracija pasiūlė

pirmajai pareiškėjai kompensaciją ţeme uţ 5.36 ha jos velionio tėvo ţemę, kuri negalėjo būti

grąţinta natūra. Reikalingi formalumai, siekiant atkurti pirmosios pareiškėjos nuosavybės

teises nebuvo baigti, kadangi ji neatsakė į administracijos siųstus laiškus, kuriuose buvo

prašoma pasirašyti reikalingus dokumentus.

21. 2002 m. rugpjūčio 30 d. Panevėţio apskrities viršininko sprendimu, antrajam

ir trečiajam pareiškėjams buvo atkurtos nuosavybės teisės grąţinant natūra 16.08 ha pradinės

ţemės.

22. Tą pačią dieną Panevėţio apskrities viršininko sprendimu ketvirtajai

pareiškėjai atkurtos nuosavybės teisės į 3,67 ha ţemės, paskiriant kompensaciją ţeme t.y.

perduodant neatlygintinai nuosavybėn ţemės sklypą lygiavertį turėtajai pradinės ţemės

daliai, kuri negalėjo būti grąţinta natūra.

23. 2002 m. liepos 9 d. Panevėţio apskrities viršininko administracija ketvirtajai

pareiškėjai pasiūlė kompensaciją paskiriant 1,69 ha ţemės. 2002 m. gruodţio 17 d. bei 2004

m. liepos 5 d. Panevėţio apskrities viršininko administracija ketvirtajai pareiškėjai pasiūlė

kompensuoti 1,22 ha ţemės, kaip kompensacija uţ velionio tėvo pradinę ţemę. Reikalingi

formalumai, siekiant atkurti pareiškėjos nuosavybės teises nebuvo baigti, kadangi pareiškėja

neatsakė į administracijos siųstus laiškus, kuriuose buvo prašoma pasirašyti reikalingus

dokumentus.

24. 2002 m. gruodţio 17 d. antrajam pareiškėjui buvo pasiūlyta 0,78 ha ţemės,

kaip kompensacija uţ pradinę ţemę, kuri jam negalėjo būti grąţinta. Reikalingi formalumai,

siekiant atkurti pareiškėjo nuosavybės teises nebuvo baigti, kadangi pareiškėjas neatsakė į

administracijos siųstus laiškus, kuriuose buvo prašoma pasirašyti reikalingus dokumentus.

25. 2004 m. vasario 12 d. visiems keturiems pareiškėjams buvo atkurtos

nuosavybės teisės grąţinant natūra bendrosios nuosavybės teise 3,51 ha pradinės ţemės.

26. 2004 m. liepos 19 d. Panevėţio apskrities viršininko sprendimais pirmajam ir

trečiajam pareiškėjams paskyrė kompensaciją ţeme uţ 1,56 ha pradinės ţemės, kuri negalėjo

būti grąţinta natūra.

II.

BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

27. Nuosavybės teisių […] atkūrimo įstatymas (1991 m., daug kartų keistas) numato

dvi nuosavybės teisių atkūrimo formas: 1) turto grąţinimą esant tam tikroms aplinkybėms, 2)

kompensaciją kitais atvejais (kompensuojama gali būti ţeme ar pinigais).

1994 m. geguţės 27 dieną Konstitucinis Teismas išnagrinėjo klausimą dėl vidaus įstatymų

dėl nuosavybės teisių atkūrimo atitikimo Konstitucijai. Savo nutarime Konstitucinis Teismas inter

alia nusprendė, kad nuo 1940 metų sovietinės valdţios nacionalizuotas turtas laikytinas „valstybės

de facto valdomu turtu“. Konstitucinis Teismas taip pat pripaţino, kad “Iki turto grąţinimo ar

atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar

nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąţinimo,

pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos

sprendimas grąţinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to

momento buvę savininkai įgyja savininko teises į tokį turtą“. Konstitucinis Teismas taip pat

nusprendė, kad teisinga kompensaciją uţ turtą, kuris negali būti grąţintas, neprieštaravo nuosavybės

apsaugos principui.

1994 m. birţelio 15 dienos ir spalio 19 dienos nutarimuose Konstitucinis Teismas pabrėţė,

kad nuosavybės teisių atkūrimo sąvoka Lietuvoje iš esmės reiškia ribotą restituciją. Šiuo atţvilgiu

Konstitucinis Teismas paţymėjo, kad Lietuvos valdţios institucijos po valstybės atkūrimo 1990

metais nebuvo atsakingos uţ sovietinę okupaciją prieš pusę amţiaus, nei uţ tos okupacijos

pasekmes. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad nuo 1940-ųjų daug fizinių asmenų pagal tuo metu

galiojusius įstatymus įsigijo įvairaus turto, kuris anksčiau buvo nacionalizuotas. Šių faktinių ir

teisinių aspektų atsisakymas buvo negalimas, ir vidaus įstatymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo

tinkamai atkreipė dėmesį ne tik į buvusių savininkų interesus, bet ir į privačių asmenų, kurie valdė

ar įsigijo turtą pagal teisėtus sandorius, interesus.

1995 m. birţelio 20 dieną Konstitucinis Teismas taip pat teigė, kad Seimo ribotos

restitucijos pasirinkimą lėmė sunkios politinės ir socialinės sąlygos, kuriose „per 50 okupacijos

metų uţaugo naujos ţmonių kartos, susiformavo nauji ţmonių turtiniai ir kiti socialiniai-

ekonominiai santykiai, kurių, sprendţiant nuosavybės teisės klausimus, nepaisyti nebuvo galima“.

1995 m. kovo 8 dieną Konstitucinis Teismas nutarė, kad asmuo, turintis teisę į kompensaciją

uţ turtą, kuris negali būti grąţintas, gali pasirinkti kompensavimo būdą (ţeme ar pinigais), raštu

suteikdamas valdţios institucijoms leidimą priimti tolesnį sprendimą. Konstitucinis Teismas taip pat

pripaţino, kad vykdomosios valdţios institucijos kiekvienu atveju turi teisę priimti sprendimą dėl

tinkamos kompensacijos, bet asmuo turi teisę ginčyti tą kompensaciją, kreipdamasis į teismą.

Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 straipsnį (visų redakcijų iki 1999 m.),

valdţios institucijos privalėjo gauti rašytinį konkretaus asmens sutikimą, prieš nustatydama

konkrečią kompensaciją uţ turtą, kuris negali būti grąţintas.

Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakciją, įsigaliojusią 1999 m. birţelio 2 dieną,

vykdomoji valdţia dabar turi teisę spręsti kompensacijos klausimą be asmens sutikimo. Tas

sprendimas gali būti apskųstas teismui Įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Paduodant tokį

skundą nereikalaujama mokėti ţyminį mokestį.

TEISĖ

I.

DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO

28. Konvencijos 6 straipsnis numato:

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų [...] klausimas,

toks asmuo turi teisę, kad bylą [...] teisingai išnagrinėtų [...] pagal įstatymą įsteigtas teismas.“

29. Vyriausybė teigė, kad didţioji pradinės ţemės dalis yra pareiškėjams grąţinta.

Dėl likusios ţemės dalies, kuri turi būti kompensuota pagal 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos

Aukščiausiojo

Teismo nutartį, pareiškėjams valdţios institucijos pasiūlė tinkamą

kompensaciją. Procedūros dėl pateiktų pasiūlymų nebuvo uţbaigtos, kadangi pareiškėjai

patys trukdė minėtos nutarties įvykdymą, nes jie atsisakė arba ignoravo pasirašyti raštus dėl

ţemės ribų nustatymo arba atsisakė atlikti kitus veiksmus, būtinus nuosavybei jų vardu

įregistruoti ţemės registre.

30. Pareiškėjai atmetė Vyriausybės tvirtinimus kaip nepagrįstus. Pareiškėjai

neginčijo, jog jie buvo atsisakę priimti kai kuriuos valdţios institucijų pateiktus pasiūlymus

dėl ţemės siekiant įvykdyti 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį.

Tačiau jie teigė, kad vykdomosios institucijos negrąţino visos pradinės ţemės natūra arba

laiku nepasiūlė tinkamos kompensacijos.

31. Teismas atkreipia dėmesį į Jasiūnienė prieš Lietuvą sprendimą (No.

41510/98, 2003-03-06), kuriame jis pareiškė, jog bet kurio teismo sprendimo vykdymas turi

būti laikomas sudėtine „teisminio nagrinėjimo“ dalimi pagal Konvencijos 6 straipsnį.

Delsimas vykdyti sprendimą gali būti pateisinamas tam tikromis aplinkybėmis. Tačiau

delsimas negali pakenkti teisių, ginamų 6 straipsnio 1 dalyje, esmei. (loc.cit., §27). Teismas

pastebi, jog Lietuvos teisės aktai, reglamentuojantys nuosavybės teisių atkūrimą, palieka

valdţios institucijoms savo nuoţiūra nustatyti, ar ţemės sklypas gali būti grąţintas

ankstesniajam savininkui natūra, ir jeigu negali būti grąţintas – nuspręsti dėl tinkamos

kompensacijos ţeme ar pinigais (loc.cit., § 22; taip pat ţr. 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutartį šioje byloje ; §§ 17-19 pirmiau).

32. 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis negali būti

suprantama kaip įpareigojanti besąlygiškai grąţinti pareiškėjams 33,87 ha ţemės, kuri

priklausė pareiškėjų velioniui tėvui ir kuri 1940 m. buvo nacionalizuota Sovietų valdţios

institucijų. Ginčijama nutartimi valdţios institucijos tik buvo įpareigotos teisėtai savo

nuoţiūra, jei įmanoma, grąţinti ţemę natūra arba pasiūlyti kompensaciją ţeme arba pinigais

likusiai pradinei ţemei grąţinti.

33. Remiantis bylos faktais, Teismas pastebi, jog priėmus minėtąją 2000 m. geguţės

22 d. nutartį, nuo 2002 m. kovo 20 d. iki 2004 m. liepos 19 d., buvo priimti administracinio

pobūdţio sprendimai nutarties vykdymui. Šių sprendimų pagrindu pareiškėjams buvo

atkurtos nuosavybės teisės ar uţbaigtos kompensavimo procedūros dėl 24,82 ha jų velionio

tėvo nuosavybės. Pareiškėjams buvo pasiūlyta kompensuoti ţeme 9,05 ha pradinės ţemės.

(ţr. §§ 20-26 pirmiau). Dėl kai kurių priimtų valdţios institucijų sprendimų reikalingi

formalumai siekiant atkurti nuosavybės teises pareiškėjams nebuvo uţbaigti, ir dėlto yra

atsakingi patys pareiškėjai, o ne valdţios institucijos (ţr. §§§ 20, 23 ir 24 pirmiau, taip pat ţr.

Vyriausybės ir pareiškėjų pastabas, §§ 29-30).

34. Todėl vykdomosios institucijos negali būti kritiškai vertinamos dėlto, kad

vykdydamos 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį, jos neparodė

geros valios. Kyla vienintelis klausimas ar valdţios institucijų veiksmuose buvo

nepateisinamo delsimo. Šiuo poţiūriu Teismas pastebi, jog šioje byloje pareiškėjai,

nepaisydami valdţios institucijų pastangų uţbaigti reikalingus formalumus, būtinus

pareiškėjų nuosavybės teisėms atkurti, patys trukdė valdţios institucijų sprendimų dėl

nuosavybės teisių atkūrimo vykdymui.

35. Taip pat Teismas pastebi, jog 2000 m. geguţės 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo nutartyje nėra numatyta, kad vykdomosios institucijos atliktų vieną konkretų

veiksmą, t.y. įpareigojimą sumokėti tam tikrą pinigų sumą ar pinigus (pavyzdţiui ţr. Burdov

v. Russia, No. 59498/00, 2002-05-07, ECHR 2002-III, kuomet atsisakymas vykdyti negalėjo

būti pateisinamas jokiu delsimu). Priešingai, šioje byloje ginčijama nutartimi vykdomosios

institucijos buvo įgaliotos pagal nacionalinius teisės aktus dėl nuosavybės teisių atkūrimo

atlikti tam tikus veiksmus, t.y. pasirinkti tinkamą atkūrimo formą (grąţinti ţemę natūra arba

pasiūlyti kompensaciją ţeme), rasti ţemei tinkamą vietą, kuri būtų pasiūlyta visiems

pareiškėjams, atlikti reikalingus veiksmus ţemės riboms nustatyti, o taip pat ir uţbaigti

būtinus formalumus įregistruojant pareiškėjų nuosavybės teises ţemės registre. Todėl 2000

m. geguţės 22 d. nutarties vykdymui buvo būtina ne tik įvairių istorinių, teisinių ir techninių

dokumentų analizė ir tikėtinos ekspertų konsultacijos, bet ir pačių pareiškėjų dalyvavimas.

36. Teismas paţymi, jog vykdant 2000 m. geguţės 22 d. nutartį, pirmą kartą

kompensacija pareiškėjams buvo pasiūlyta beveik po dviejų metų, t.y. 2002 m. kovo 20 d.

Vėliau 2004 m. liepos 19 d. t.y. praėjus daugiau nei po dviejų metų, pareiškėjams buvo

pateiktas paskutinis pasiūlymas dėl kompensacijos (ţr. §§ 20-26 pirmiau). Nors Teismas

apgailestauja dėl tokio laiko tarpo, tačiau šis laiko tarpas negali būti palyginamas su

aplinkybėmis Jasiūnienė prieš Lietuvą byloje, kuomet net 2003 m. Europos Ţmogaus Teisių

Teismui priėmus sprendimą nebuvo priimta jokio vykdomosios institucijos sprendimo

siekiant įvykdyti 1996 m. priimto nacionalinio teismo sprendimą atkurti nuosavybės teises

(loc. cit., §§ 27-32). Atsiţvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, o ypač į pareiškėjų

pasyvumą, Teismas mano, jog delsimu vykdant 2000 m. geguţės 22 d. nutartį nebuvo

pakenkta teisių, ginamų Konvencijos 6 straipsnyje, esmei (ţr. palyginimui Jasiūnienė bylą

cituotą pirmiau, ibid.; taip pat ţr. mutatis mutandis, Burdov bylą cituotą pirmiau, §§ 34-38;

Hornsby v. Greece, no. 18357/91, 1997-03-19, §§ 40-45, ECHR 1997-II).

37. Taigi šiuo poţiūriu nebuvo paţeistas Konvencijos 6 straipsnis.

II. DĖL 1 PROTOKOLO 1 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO

38. Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad valdţios institucijos nevykdydamos 2000 m.

geguţės 22 d. nutartį, paţeidė 1 Protokolo 1 straipsnį, kuris numato:

“Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš

nieko negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės

interesams, ir tik įstatymo nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais

tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus,

kokie, jos manymu, jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą

atsiţvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų

mokėjimą.”

39. Teismas primena, jog „reikalavimas“ gali būti „nuosavybe“ pagal Konvencijos

1 Protokolo 1 straipsnį, jei pakankamai įrodyta, jog jis įvykdytinas (ţr. Jasiūnienė bylą,

cituotą pirmiau § 44). Teismas dėl pareiškėjų skundų pagal Konvencijos 6 straipsnį jau

nustatė, jog 2000 m. geguţės 22 d. nutartimi valdţios institucijos buvo įpareigotos, jei

įmanoma, grąţinti pradinę ţemę natūra arba pasiūlyti kompensaciją ţeme arba pinigais

atkuriant nuosavybės teises į likusią tėvo nuosavybę (ţr. §§ 31-32 pirmiau). Todėl šia

nutartimi pareiškėjams iš tikrųjų buvo nustatytas įvykdomas reikalavimas, kuris sudaro

„nuosavybę“ pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį. Tačiau Teismas taip pat nustatė, jog

valdţios institucijos tinkamai savo nuoţiūra elgėsi vykdydamos ginčytiną nutartį, be tokių

delsimų, kurie būtų pakankamai rimti pripaţinti pareiškėjų teises į teismą paţeidimą (ţr. §§

33-37 pirmiau). Todėl pareiškėjams šiuo poţiūriu nebuvo trukdoma naudotis „nuosavybe“

(ţr. palyginimui Jasiūnienė bylą cituotą pirmiau, §§ 45-47).

40. Taigi šiuo poţiūriu nebuvo paţeistas 1 Protokolo 1 straipsnis.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Nustato, kad nebuvo paţeistas Konvencijos 6 straipsnis;

2. Nustato, kad nebuvo paţeistas 1 Protokolo 1 straipsnis.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2005 m. balandţio 7 dieną, remiantis Teismo

reglamento 77 straipsnio2 ir 3 dalimis.

Vincent BERGER

Kancleris

Boštjan M. ZUPANČIČ

Pirmininkas