Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

TREČIASIS SKYRIUS

BYLA VAIVADA PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimų Nr. 66004/01 ir 36996/02)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2006 m. lapkričio 16 d.

Byloje Vaivada prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (trečiasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininko B. M. ZUPANČIČ,

teisėjų J. HEDIGAN, paskirto nagrinėti bylą nuo Lietuvos,

C. BÎRSAN,

V. ZAGREBELSKY,

E. MYJER,

DAVID THÓR BJÖRGVINSSON,

I. ZIEMELE,

ir skyriaus kanclerio V. BERGER,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. spalio 24 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos piliečiai Valdas Vaivada ir Raimondas

Vaivada (pareiškėjai), kurie 2000 m. rugsėjo 7 d. Teismui pateikė pareiškimus (Nr. 66004/01 ir 36996/02)

pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pirmajam pareiškėjui atstovavo Jurbarke praktikuojantis advokatas G. Byčius. Antrajam pareiškėjui

atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas V. Gustas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė)

atstovavo jos atstovė D. Jočienė.

3. Pareiškėjai teigė, kad buvo paţeistos Konvencijos 5 straipsnio 1 ir 4 dalys, nes jiems neteisėtai buvo

taikomas kardamasis kalinimas nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio 15 d., o iki 1999 m. sausio 1 d. jie

neturėjo galimybės ginčyti teismo nutarčių, kuriomis buvo pratęsiamas jų kardomasis kalinimas.

4. 2005 m. lapkričio 24 d. nutarimu Teismas paskelbė pareiškimus iš dalies priimtinais.

5. Vyriausybė pateikė papildomą poziciją dėl bylos esmės (Reglamento 59 taisyklės 1 dalis), pareiškėjai

to nepadarė.

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

6. Antrasis pareiškėjas yra pirmojo pareiškėjo dėdė.

7. Antrasis pareiškėjas, tuo metu jau du kartus teistas, buvo sulaikytas 1997 m. liepos 18 d. ir apklaustas

baudţiamojoje byloje, iškeltoje dėl vagystės. 1997 m. liepos 21 d. jis buvo paleistas.

8. Pirmasis pareiškėjas, tuo metu jau keturis kartus teistas, buvo sulaikytas 1997 m. liepos 19 d. ir

apklaustas kitoje baudţiamojoje byloje, iškeltoje dėl vagystės. 1997 liepos 21 d. jis buvo paleistas.

9. 1997 m. liepos 22 d. antrasis pareiškėjas buvo sulaikytas vykdant tyrimą baudţiamojoje byloje dėl

trečiojo asmens V. B. nuţudymo. Tą pačią dieną Tauragės rajono apylinkės teismas paskyrė jam kardomąjį

kalinimą dviems mėnesiams tuo pagrindu, kad jis gali slėptis nuo tardymo ir daryti naujus nusikaltimus.

10. 1997 m. liepos 31 d. antrajam pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl nuţudymo.

11. 1997 m. rugpjūčio 2 d. pirmasis pareiškėjas buvo sulaikytas baudţiamojoje byloje dėl pasikėsinimo

apiplėšti¹.

12. 1997 m. rugpjūčio 4 d. Tauragės rajono apylinkės teismas pirmajam pareiškėjui paskyrė dviejų

mėnesių kardomąjį kalinimą dėl pavojaus, kad jis gali slėptis, daryti naujus nusikaltimus ir trukdyti bylos

tyrimui.

13. 1997 m. rugpjūčio 11 d. antrasis pareiškėjas taip pat buvo apklaustas byloje dėl pasikėsinimo

apiplėšti.

14. 1997 m. rugpjūčio 13 d. prokuroras pareiškė kaltinimą pirmajam pareiškėjui dėl pasikėsinimo

apiplėšti.

15. 1997 m. rugpjūčio 15 d. Tauragės rajono apylinkės teismas paskyrė antrajam pareiškėjui privalomą

psichiatrijos ekspertizę.

16. 1997 m. rugpjūčio 19 d. Klaipėdos apygardos teismas atmetė pirmojo pareiškėjo skundą dėl

nutarties paskirti kardomąjį kalinimą.

17. 1997 m. rugpjūčio 21 d. abi baudţiamosios bylos – dėl nuţudymo ir pasikėsinimo apiplėšti buvo

sujungtos.

18. 1997 m. rugsėjo 15 d. Tauragės rajono apylinkės teismas tais pačiais pagrindais pratęsė kardomąjį

kalinimą antrajam pareiškėjui iki 1997 m. lapkričio 22 d.

19. 1997 m. spalio 2 d. Tauragės rajono apylinkės teismas tais pačiais pagrindais pratęsė kardomąjį

kalinimą pirmajam pareiškėjui iki 1997 m. gruodţio 2 d.

20. 1997 m. spalio 21 d. prie pareiškėjų baudţiamųjų bylų buvo prijungtos dar dvi baudţiamosios bylos

dėl neteisėto šaunamųjų ginklų laikymo ir plėšimo.

21. 1997 m. lapkričio 19 d. Tauragės rajono apylinkės teismas pratęsė kardomąjį kalinimą antrajam

pareiškėjui iki 1998 m. sausio 21 d. tuo pagrindu, kad jis gali slėptis nuo tardymo, daryti naujus nusikaltimus

ir paveikti liudytojus.

22. 1997 m. lapkričio 27 d. teismas tais pačiais pagrindais dviems mėnesiams pratęsė kardomąjį

kalinimą pirmajam pareiškėjui.

23. 1998 m. sausio 20 d. Šiaulių apygardos teismas pratęsė kardomąjį kalinimą abiems pareiškėjams iki

1998 m. kovo 1 d. dėl pavojaus, kad jie gali slėptis ir daryti poveikį tyrimui.

24. 1998 m. vasario 18, 24 ir 25 d. keli nauji epizodai iš kitų baudţiamųjų bylų – svetimo turto

suţalojimas, uţpuolimas, neteisėtas ginklų laikymas, kūno suţalojimas, nuţudymas sunkinančiomis

aplinkybėmis, pasikėsinimas apiplėšti ir vagystė – buvo prijungti prie pareiškėjų baudţiamosios bylos.

25. 1998 m. vasario 26 d. ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas ir pareiškėjai bei jų gynėjas susipaţino su

bylos medţiaga.

V. Vaivada 1997 m. rugpjūčio 2 d. buvo sulaikytas tiriant vagystę. Ir toliau tekste minimas „pasikėsinimas apiplėšti“ turėtų būti

suprantamas kaip nuoroda į šį epizodą (vert. past.).

26. 1998 m. vasario 27 d. prokuroras atmetė pareiškėjų prašymą nutraukti baudţiamąją bylą.

27. 1998 m. kovo 2 d. kaltinamoji išvada buvo patvirtinta ir byla buvo perduota Klaipėdos apygardos

teismui.

28. 1998 m. balandţio 15 d. Klaipėdos apygardos teismas atidavė pareiškėjus teismui. Savo nutartyje

teismas taip pat nurodė, kad kardomosios priemonės paliekamos nepakeistos, kol byloje bus priimtas

nuosprendis.

29. 1998 m. rugsėjo 21 d. Klaipėdos apygardos teismas grąţino bylą prokurorams papildomiems tyrimo

veiksmams atlikti. Po to teismai keletą kartų pratęsė kardomąjį kalinimą pareiškėjams.

30. Nauja kaltinamoji išvada buvo patvirtinta 1998 m. gruodţio 29 d.

31. 1999 m. geguţės 11 d. byla buvo perduota Šiaulių apygardos teismui.

32. 2000 m. kovo 13 d. teismas grąţino bylą tyrimui papildyti, atsiţvelgdamas į prokuroro prašymą

pareikšti naują kaltinimą pirmajam pareiškėjui. Vėliau pareiškėjams kaltinimai vėl buvo pakeisti.

33. 2000 m. liepos 11 d. patvirtinta nauja kaltinamoji išvada ir byla buvo perduota Šiaulių apygardos

teismui.

34. 2001 m. balandţio 10 d. apkaltinamuoju nuosprendţiu pareiškėjai buvo nuteisti: a) pirmasis

pareiškėjas pagal vieną kaltinimą dėl pasikėsinimo apiplėšti; b) antrasis pareiškėjas pagal penkis kaltinimus

dėl nuţudymo, pasikėsinimo apiplėšti, kūno suţalojimo ir neteisėto dviejų rūšių ginklų laikymo.

35. 2001 m. gruodţio 3 d. Apeliacinis teismas pakeitė nuosprendį pirmojo pareiškėjo atţvilgiu, tačiau

laivės atėmimo bausmę paliko nepakeistą. Apeliacinis teismas taip pat perkvalifikavo antrojo pareiškėjo

veiką į nuţudymą sunkinančiomis aplinkybėmis ir nuteisė jį 13 metų laisvės atėmimo.

36. 2002 m. balandţio 30 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino apeliacinio teismo nuosprendţio dalį dėl

antrojo pareiškėjo nuteisimo dėl nuţudymo sunkinančiomis aplinkybėmis ir paliko galioti šioje dalyje

pirmosios instancijos teismo paskirtą 7 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

37. Nenurodytą dieną antrasis pareiškėjas atliko bausmę ir buvo paleistas į laisvę.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

38. Bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio Baudţiamojo proceso kodekso nuostatos (netekusios galios

2003 m. geguţės 1 d. įsigaliojus naujajam Baudţiamojo proceso kodeksui):

104 straipsnyje (įsigaliojusiame 1996 m. birţelio 21 d.) nustatyta:

„<…> kardomasis kalinimas (suėmimas) gali būti skiriamas tik bylose dėl nusikaltimų, uţ kuriuos

baudţiamasis įstatymas numato grieţtesnę nei vienerių metų laisvės atėmimo bausmę.

<...>

Kardomojo kalinimo (suėmimo) skyrimo pagrindai yra pagrįstas manymas, kad kaltinamasis:

1) bėgs (slėpsis) nuo tardymo ir teismo;

2) trukdys nustatyti bylos tiesą [darys poveikį kitiems dalyviams ar naikins įrodymus];

3) darys naujus nusikaltimus, [įtariami padarę nusikaltimus, numatytus Baudţiamojo kodekso 274

(sukčiavimas), 275 (iššvaistymas) straipsniuose] <...>. “

104¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1996 m. birţelio 21 d. iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustatyta:

„<...> suimtą asmenį ne vėliau kaip per 48 valandas <...> pristato teisėjui <...>. Teisėjas privalo <...> asmenį

apklausti dėl suėmimo pagrįstumo. Suimtojo asmens apklausoje gali dalyvauti gynėjas ir prokuroras.

Apklausęs suimtąjį asmenį, teisėjas gali palikti nutartį paskirti kardomąjį kalinimą (suėmimą) galioti toliau,

nustatydamas konkretų suėmimo terminą, pakeisti ar panaikinti kardomąją priemonę.

<...>

Perdavus bylą į teismą, paskirti, pakeisti ar panaikinti kardomąjį kalinimą (suėmimą) gali teismas <...>“

Pakeistajame 104¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1998 m. birţelio 24 d. iki 2003 m. geguţės 1 d.)

numato, kad prokuroras ir gynėjas privalo dalyvauti pirmojoje teisminėje sulaikyto asmens apklausoje, jeigu

teisėjas nenusprendţia kitaip. Pakeistąja nuostata taip pat leidţiama teismui pratęsti kardomojo kalinimo

(suėmimo) terminą prieš jam pasibaigiant.

106 straipsnio 3 dalyje (galiojusioje nuo 1996 m. birţelio 21 iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustatyta:

„Kardomojo kalinimo (suėmimo) termino pratęsimo klausimui spręsti [parengtinio tyrimo stadijoje] <…>

teisėjas privalo surengti posėdį, į kurį turi būti šaukiami gynėjas bei prokuroras, o esant būtinumui, – ir

suimtasis.“

Pagal 1998 m. birţelio 24 d. įsigaliojusią kodekso redakciją suimto asmens dalyvavimas posėdţiuose

dėl kardomosios priemonės yra privalomas.

109¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1996 m. birţelio 21 d. iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustato:

„Suimtasis arba jo gynėjas parengtinio tyrimo metu turi teisę paduoti skundą dėl kardomojo kalinimo

paskyrimo apeliacinės instancijos teismui. <...> Skundui nagrinėti gali būti surengtas posėdis, į kurį šaukiami

suimtasis su gynėju ar vien tik gynėjas. Prokuroro dalyvavimas tokiame posėdyje yra būtinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjo priimtas sprendimas yra galutinis ir kasacine tvarka neskundţiamas.

Pakartotinis skundas išsprendţiamas nagrinėjant kardomojo kalinimo (suėmimo) terminų pratęsimą.“

Pakeistame 109¹ straipsnyje (galiojusiame nuo 1998 m. birţelio 24 d. iki 2003 m. geguţės 1 d.) buvo

numatyta galimybė skųstis aukštesniam teismui ir pareigą surengti posėdį sprendimui dėl suėmimo skyrimo

ar pratęsimo parengtinio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo stadijoje priimti, kuriame turi dalyvauti suimtasis ir

jo gynėjas arba tik gynėjas.

226 straipsnio 6 dalyje (galiojusioje iki 1998 m. birţelio 24 d.) nustatyta:

„Kaltinamojo ir jo gynėjo susipaţinimo su baudţiamosios bylos medţiaga laikas neįeina į parengtinio

tardymo ir suėmimo trukmės terminus. Jeigu byloje yra keli kaltinamieji, į parengtinio tardymo ir suėmimo

trukmės terminus neįeina laikas, per kurį susipaţino su bylos medţiaga visi kaltinamieji ir jų gynėjai.“

Nuo 1998 m. birţelio 24 d. šis laikas nebeturi reikšmės sprendimams dėl kardomosios priemonės.

372 straipsnio 4 dalyje (galiojusioje iki 1999 m. sausio 1 d.) nustatyta:

„Negali būti skundţiamos teismų priimtos nutartys dėl <...> kardomosios priemonės paskyrimo, pakeitimo ar

panaikinimo <...>.“

Pagal bendrąją 399 straipsnio nuostatą, pirmosios instancijos teismo nutartis neįsiteisėdavo, kol

nepasibaigdavo apskundimo terminas ar apeliacinis procesas. Tik tos nutartys, kurios negalėjo būti

skundţiamos, įskaitant teismo nutartis dėl kardomosios priemonės paskyrimo pagal anksčiau galiojusią 372

straipsnio 4 dalį, įsigaliodavo ir būdavo vykdomos nuo jų priėmimo datos. 104³ straipsnio 3 dalyje

(galiojusioje nuo 1999 m. gruodţio 21 d. iki 2003 m. geguţės 1 d.) buvo numatyta, kad visos nutartys dėl

kardomosios priemonės paskyrimo įsigalioja ir vykdomos nuo jų priėmimo datos, neatsiţvelgiant į tai, kad

pagal pakeistąjį 109¹ straipsnį (galiojusį nuo 1998 m. birţelio 24 d. iki 2003 m. geguţės 1 d., ţr. pirmiau

tekste) tokios nutartys gali būti skundţiamos.

Kitos bylai reikšmingos Baudţiamojo proceso kodekso, galiojusio iki 2003 m. geguţės 1 d., nuostatos:

52 straipsnio 2 dalies 3 ir 8 punktuose bei 58 straipsnio 2 dalies 8 ir 10 punktuose atitinkamai buvo

numatyta, kad kaltinamieji ir jų gynėjai turi teisę „pareikšti prašymus“ ir „apskųsti kvotėjo, tardytojo,

prokuroro ir teismo veiksmus bei sprendimus.“

249 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Teisėjui vienasmeniškai arba teismui tvarkomajame posėdyje sprendţiant kiekvieno kaltinamojo atidavimo

teismui klausimą, turi būti išaiškinamos šios aplinkybės:

<...>

11) ar tinkamai parinkta <…> kardomoji priemonė;

<...>“

250 straipsnio 1 dalis:

„Pripaţinęs, kad yra pakankamas pagrindas kaltinamajam atiduoti teismui, teisėjas vienasmeniškai ar teismas

tvarkomajame posėdyje turi išspręsti šiuos klausimus:

<...>

2) dėl kardomosios priemonės kaltinamajam;

<...>“

267 straipsnio 1 dalis:

„Teisiamasis turi teisę:

<...>

3) pareikšti prašymus;

<...>

11) apskųsti teismo nuosprendį ir nutartis.“

277 straipsnis:

„Teismas turi teisę teisminio nagrinėjimo metu savo nutartimi parinkti, pakeisti ar panaikinti teisiamajam

kardomąją priemonę.“

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

39. Pareiškėjai tvirtino, kad jų kardomasis kalinimas nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio 15 d. buvo

nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsniu, kuriame, kiek šiuo poţiūriu yra reikšminga, numatyta, kad:

„1. Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais

atvejais, ir įstatymo nustatyta tvarka:

<...>

c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai,

pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo,

arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą, gali pabėgti;

<...>.“

40. Vyriausybė pripaţino, kad pareiškėjų kardomasis kalinimas nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio

15 d. nebuvo sankcionuotas galiojančia teismo nutartimi; tačiau ji nurodė, kad bylai reikšmingu laikotarpiu

galioję vidaus įstatymai gali būti aiškinami kaip nereikalaujantys papildomo sprendimo, kad pareiškėjų

kardomasis kalinimas nurodytu laikotarpiu būtų pateisintas, atsiţvelgiant į laiką, per kurį pareiškėjai

susipaţino su bylos medţiaga, ir į tai, kad jų byla buvo perduota teismui.

41. Pareiškėjai nesutiko teigdami, kad nebuvo galiojančių teismo nutarčių, sankcionuojančių kardomąjį

kalinimą.

42. Teismas primena, kad sąvokos „teisėtai“ ir „įstatymo nustatyta tvarka“ Konvencijos 5 straipsnio 1

dalyje iš esmės nukreipia į vidaus teisę ir įtvirtina pareigą laikytis jos materialinių ir procesinių normų. Vis

dėlto, suėmimo „teisėtumas“ pagal vidaus teisę ne visada yra lemiantis veiksnys. Teismas turi papildomai

įsitikinti, kad kardomasis kalinimas nagrinėjamu laikotarpiu atitiko Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies tikslą –

uţkirsti kelią savavališkam asmenų laisvės atėmimui. Be to, Teismas turi įsitikinti, ar pati vidaus teisė atitinka

Konvenciją, įskaitant joje įtvirtintus ar iš jos išplaukiančius bendruosius principus (ţr. Jėčius v. Lithuania, no.

34578/97, 2000-07-31, § 56, ECHR IX-2000).

43. Pirmiau minėtoje Jėčiaus byloje Teismas nustatė, kad bylos perdavimo teismui faktas ar procesinių

normų, siejančių kaltinamojo susipaţinimą su baudţiamosios bylos medţiaga su jo kardomojo kalinimo

laikotarpiu, buvimas negali būti „teisėto“ kardomojo kalinimo pagrindu pagal Konvencijos 5 straipsnio 1

dalį; taigi, šių aplinkybių egzistavimas negalėjo pratęsti ar pakeisti galiojančios teismo nutarties, kuria

sankcionuojamas kardomasis kalinimas (loc. cit., §§ 56–64).

44. Teismas pastebi, kad nuo 1998 m. kovo 1 d. iki balandţio 15 d. nebuvo teismo nutarties,

sankcionuojančios pareiškėjų kardomąjį kalinimą pagal tuo metu galiojusio Baudţiamojo proceso kodekso

10 ir 104¹straipsnius (ţr. 23–28 ir 38 punktus pirmiau); taip pat nebuvo ir kito „teisėto“ pagrindo pareiškėjų

kardomajam kalinimui Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies poţiūriu (ţr. mutatis mutandis ibid.)

45. Todėl Teismas konstatuoja, kad buvo paţeista 5 straipsnio 1 dalis.

II. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 4 DALIES PAŢEIDIMO

46. Pareiškėjai taip pat teigė, kad iki 1999 m. sausio 1 d. jie neturėjo galimybės ginčyti kardomojo

kalinimo teisėtumo teisme ir kad tuo buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis, kurioje numatyta:

„Kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai

priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį

paleisti.“

47. Vyriausybė teigė, kad vidaus teisė suteikė pareiškėjams pakankamas galimybes ginčyti jų kardomojo

kalinimo teisėtumą, būtent, kreiptis su prašymais paleisti juos į laisvę, kuriuos būtų galėję nagrinėti vidaus

teismai. Bylą nagrinėję teismai daug kartų savo iniciatyva tikrino, ar pareiškėjams kardomasis kalinimas buvo

taikomas tinkamai, tuo jiems suteikdami Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies garantijas.

48. Pareiškėjai teigė, kad galimybės ginčyti suėmimo teisėtumą nebuvimas dėl įstatyminio draudimo,

numatyto anksčiau galiojusio Baudţiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalyje, paţeidė jų teises pagal 5

straipsnio 4 dalį.

49. Teismas primena savo išvadas, padarytas daugelyje bylų prieš Lietuvą (tarp kitų šaltinių ţr. pirmiau

minėtą Jėčiaus bylą, §§ 100–101; taip pat Stašaitis v. Lithuania no. 47679/99, §§ 90–92, 2002-03-21), kad

tuometinis įstatyminis draudimas, numatytas anksčiau galiojusioje Baudţiamojo proceso kodekso 372

straipsnio 4 dalyje, iš esmės uţkirto kelią suimtiesiems kreiptis į teismą dėl jų suėmimo teisėtumo

Konvencijos 5 straipsnio 4 dalies atţvilgiu. Šioje byloje Teismas mano, kad nėra pagrindo nukrypti nuo to,

kas buvo nustatyta ankstesnėse bylose.

50. Todėl buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis.

III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

51. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą, ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies

įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti

nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

52. Pareiškėjai nepateikė reikalavimų dėl ţalos ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nors Teismas, priėmęs

2005 m. lapkričio 24 d. nutarimą dėl pareiškimo priimtinumo, daug kartų prašė šiuos reikalavimus pateikti.

Taip pat paţymėtina, kad antrasis pareiškėjas savo 2006 m. rugsėjo 4 d. laiške prašė Teismo nagrinėti bylą iš

esmės, tačiau nepateikė reikalavimų dėl teisingo atlyginimo.

53. Atsiţvelgdamas į šias aplinkybes Teismas nemano, kad yra būtina priimti sprendimą šiuo pagrindu.

Dėl šių prieţasčių Teismas vienbalsiai

1. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis;

2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 5 straipsnio 4 dalis;

3. Nustato, kad nereikia priimti sprendimo pagal Konvencijos 41 straipsnį.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2006 m. lapkričio 16 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77

taisyklės 2 ir 3 dalimis.

Vincent BERGER

Kancleris

Boštjan M. ZUPANČIČ

Pirmininkas