Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA JUREVIČIUS prieš LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 30165/02)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2006 m. lapkričio 14 d.

Byloje Jurevičius prieš Lietuvą,

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininko J.-P. COSTA,

teisėjų A.B. BAKA,

I. CABRAL BARRETO,

A. MULARONI,

E. FURA-SANDSTRÖM,

D. JOČIENĖS,

D. POPOVIĆ,

ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. spalio 24 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Jurgis Jurevičius (pareiškėjas),

kuris 2002 m. rugpjūčio 5 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 30165/02) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas V. Petravičius. Lietuvos Respublikos

Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.

3. 2005 m. rugsėjo 7 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Vadovaudamasis

Konvencijos 29 straipsnio 3 dalimi, Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.

FAKTAI

A. BYLOS APLINKYBĖS

4. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1941 metais ir gyvenantis Vilniuje.

5. Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.

6. Pareiškėjo tėvams nuosavybės teise priklausė du pastatai ir šalia esantys ţemės sklypai Kauno miesto

centre. Nuosavybė buvo nacionalizuota po Sovietų okupacijos Lietuvoje 1940 m. Po Lietuvos

nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. pareiškėjo motina, remdamasi 1991 m. galiojusiais teisės aktais dėl

nuosavybės teisių atkūrimo, pateikė prašymą grąţinti nuosavybę natūra.

7. 1996 m. kovo 14 d. Kauno miesto taryba priėmė sprendimą sumokėti pareiškėjo motinai piniginę

kompensaciją uţ šeimai priklausiusį pastatą Šv. Gertrūdos gatvėje Nr. 6 Kaune. Taip pat nuspręsta grąţinti

natūra pastato dalis, netinkamas gyventi, t. y. išskyrus du gyvenamuosius butus, esančius pastate.

8. Po motinos mirties pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 1996 m. kovo 14 d.

sprendimą.

9. 1999 m. vasario 5 d. Kauno miesto apylinkės teismas patenkino pareiškėjo ieškinį. Teismas

įpareigojo savivaldybę butą Nr. 2 grąţinti natūra, o vietoje buto Nr. 1, vadovaujantis teisės aktų dėl

nuosavybės teisių atkūrimo nustatyta tvarka, neatlygintinai suteikti lygiavertį butą.

10. Kauno miesto taryba minėto sprendimo neapskundė. 1999 m. vasario 19 d. teismo sprendimas

įsigaliojo.

11. 2001 m. kovo 20 d. Kauno miesto taryba nutarė, kad lygiaverčio buto suteikimo pareiškėjui, kaip

kompensacijos uţ butą Nr. 1, klausimą turi spręsti Vilniaus miesto savivaldybė, nes pareiškėjas gyvena

Vilniuje. 2002 m. kovo 29 d. raštu Vilniaus miesto savivaldybė informavo pareiškėją, kad savivaldybė negali

priimti sprendimo, nes nėra Vyriausybės patvirtintos tvarkos dėl lygiaverčių butų suteikimo.

12. 2001 m. kovo 26 d. Kauno miesto savivaldybės taryba kreipėsi į teismą dėl proceso atnaujinimo.

2002 m. kovo 4 d. Aukščiausiasis Teismas galutine nutartimi konstatavo, kad nebuvo pagrindo atnaujinti bylos

nagrinėjimą.

13. 2003 m. lapkričio 27 d. Kauno miesto taryba priėmė sprendimą grąţinti butą Nr. 2 natūra.

Pareiškėjas iki šiol nėra atlikęs formalumų, būtinų jo nuosavybės teisių į butą registracijai, nes yra

nepatenkintas dėl to, kad ten vis dar gyvena du nuomininkai ir kad jis tariamai negali pareikalauti jų

iškraustyti. Šiuo klausimu jis į teismą nesikreipė.

14. Pareiškėjas taip pat teigia, kad savivaldybė nepriėmė sprendimo grąţinti kitą pastatą, esantį Laisvės

alėjoje Nr. 18 Kaune, ir šalia pastato esančią ţemę. Vyriausybė neneigia galimybės, kad pareiškėjui bus

atkurtos nuosavybės teisės, kompensuojant uţ ţemės sklypą Laisvės alėjoje Nr. 18. Tačiau, Vyriausybės

teigimu, šis klausimas iki šiol nėra išspręstas dėl sunkumų, susijusių su detaliojo plano parengimu, bei dėl

besitęsiančių teisinių ginčų.

15. 2004 m. lapkričio 2 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą ginčydamas

sprendimo statyti automobilių stovėjimo aikštelę Laisvės alėjoje Nr. 18 Kaune teisėtumą. Pareiškėjas taip pat

teigė, kad savivaldybė vilkino reikiamų tos teritorijos planavimo dokumentų priėmimą.

16. 2005 m. balandţio 8 d. Kauno apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl

automobilių stovėjimo aikštelės statybos, tačiau įpareigojo savivaldybę parengti detalųjį teritorijos planą.

Teismas pareiškėjui priteisė 3000 litų neturtinės ţalos atlyginimą dėl vietos savivaldos institucijos

neveikimo, dėl kurio detalusis planas nebuvo parengtas laiku.

17. 2005 m. birţelio 28 d. Vilniaus miesto taryba informavo pareiškėją apie tai, kad priimtos reikiamos

teisės normos dėl lygiaverčių kompensacijų ir kad pareiškėjas įtrauktas į asmenų, turinčių pirmumo teisę į

nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą.

18. 2005 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandţio 8 d.

sprendimą paliko nepakeistą.

19. 2006 m. sausio 26 d. pareiškėjas pateikė naują skundą dėl vietos savivaldos institucijų neveikimo

rengiant teritorijos detalųjį planą ir dėl jo nuosavybės teisių atkūrimo Laisvės alėjoje Nr. 18. Byla šiuo metu

yra nagrinėjama.

B. Bylai reikšminga vidaus teisė ir praktika

20. 1991 m. Nuosavybės teisių <…> atkūrimo įstatymas (daug kartų keistas) numato dvi nuosavybės

teisių atkūrimo formas: 1) turto grąţinimą esant tam tikroms aplinkybėms, 2) kompensaciją kitais atvejais

(kompensuojama gali būti ţeme ar pinigais).

1994 m. geguţės 27 d. Konstitucinis Teismas išnagrinėjo vidaus teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo

atitikties Konstitucijai klausimą. Savo nutarime Konstitucinis Teismas inter alia nusprendė, kad nuo 1940 m.

sovietinės valdţios nacionalizuotas turtas laikytinas „faktiškai valstybės valdomu turtu“. Konstitucinis

Teismas taip pat pareiškė, kad „Iki turto grąţinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio

savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam

subjektui dėl konkretaus turto grąţinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai,

valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąţinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę,

kad tik nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą“. Konstitucinis Teismas taip pat

nustatė, kad teisinga kompensacija uţ turtą, kuris negali būti grąţinamas, atitinka nuosavybės apsaugos

principą.

1994 m. birţelio 15 d. ir spalio 19 d. nutarimuose Konstitucinis Teismas pabrėţė, kad nuosavybės teisių

atkūrimo sąvoka Lietuvoje iš esmės reiškia ribotą restituciją. Šiuo atţvilgiu Konstitucinis Teismas paţymėjo,

kad Lietuvos valdţios institucijos po valstybės atkūrimo 1990 m. nėra atsakingos nei uţ prieš pusę

šimtmečio įvykdytą sovietinę okupaciją, nei uţ okupacijos pasekmes. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad

po 1940 m. daugelis fizinių asmenų pagal tuo metu galiojusius įstatymus įgijo įvairaus turto, kuris anksčiau

buvo nacionalizuotas. Ignoruoti šiuos faktinius ir teisinius aspektus buvo neįmanoma ir vidaus teisės aktuose

dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo tinkamai atsiţvelgta ne tik į buvusių savininkų, bet ir į privačių asmenų,

valdţiusių ar įgijusių turtą pagal teisėtus sandorius, interesus.

1995 m. birţelio 20 d. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad parlamento ribotos restitucijos principo

pasirinkimą lėmė sunkios politinės ir socialinės sąlygos, t. y. tai, kad „per 50 okupacijos metų uţaugo naujos

ţmonių kartos, susiformavo nauji ţmonių turtiniai ir kiti socialiniai – ekonominiai santykiai, kurių,

sprendţiant nuosavybės teisės atstatymo klausimus, nepaisyti nebuvo galima“.

1995 m. kovo 8 d. Konstitucinis Teismas nutarė, kad asmuo, turintis teisę į kompensaciją uţ turtą, kuris

negali būti grąţintas, gali pasirinkti kompensavimo būdą (ţeme ar pinigais), raštu suteikdamas valdţios

institucijoms leidimą priimti tolesnį sprendimą. Konstitucinis Teismas taip pat pripaţino, kad vykdomosios

valdţios institucijos kiekvienu atveju turi teisę priimti sprendimą dėl tinkamos kompensacijos, bet asmuo turi

teisę ginčyti tą kompensaciją, kreipdamasis į teismą.

21. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 18 straipsnį (visų redakcijų iki 1999 m.) valdţios

institucijos privalėjo gauti rašytinį konkretaus asmens sutikimą, prieš nustatydamos konkrečią kompensaciją

uţ turtą, kuris negali būti grąţintas. Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo redakciją, įsigaliojusią nuo

1999 m. birţelio 2 d., vykdomoji valdţia turi teisę spręsti kompensacijos klausimą be asmens sutikimo. Tas

sprendimas gali būti apskųstas teismui įstatymo 19 straipsnyje nustatyta tvarka. Paduodant tokį skundą,

nereikalaujama ţyminio mokesčio.

22. Pagal įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (nuo 1997 m. galiojanti redakcija), grąţinus pastatą ar jo dalį

(butą) natūra, institucijos privalo spręsti nuosavybės teisių atkūrimo į ţemę šalia minėto nekilnojamojo turto

klausimą, nepaisant to, ar suinteresuotas asmuo pateikė atskirą prašymą grąţinti šią ţemę.

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 1 PROTOKOLO 1 STRAIPSNIO PAŽEIDIMO

1. Ţemės nacionalizacija ir pareiškėjo reikalavimas natūra grąţinti visą jo tėvams priklausiusį

nekilnojamąjį turtą

23. Remdamasis Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsniu pareiškėjas skundėsi dėl to, kad penktajame

dešimtmetyje Sovietų okupacinė valdţia nacionalizavo jo tėvų turėtą ţemę. Jis taip pat skundėsi, kad

Lietuvos valdţios institucijos negrąţino natūra visos jo tėvų turėtos ţemės.

24. 1 Protokolo 1 straipsnyje skelbiama:

„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti

atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo

nustatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu,

jai reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsiţvelgdama į bendrąjį interesą arba kad

garantuotų mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“

25. Teismas primena, kad ratione temporis jis nėra kompetentingas nagrinėti šią pareiškimo dalį, nes ji

susijusi su įvykiais iki 1995 m. birţelio 20 d., t. y. kai Lietuvai įsigaliojo Konvencija, ir iki 1996 m. geguţės

24 d., t. y. kai Lietuvai įsigaliojo Konvencijos 1 Protokolas. Taigi ši pareiškimo dalis nesuderinama su

Konvencijos ir jos papildomų protokolų nuostatomis (ţr. inter alia Jasiūnienė v. Lithuania no. 41510/98,

§§ 38–39, 2003-03-06). Be to, dėl pareiškėjo reikalavimo natūra grąţinti nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą

primenama, kad tas turtas nelaikomas pareiškėjo „nuosavybe“, kai toks reikalavimas nėra pagrįstas

taikytinais vidaus teisės aktais ar teismų sprendimais (loc. cit., §§ 40–43). Taigi pareiškimo dalis, kurioje

pareiškėjas reikalauja besąlygiškai natūra grąţinti visą jo tėvų turėtą turtą, vadovaujantis Konvencijos 35

straipsnio 3 dalimi, yra ratione materiae nesuderinama su Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio nuostatomis.

Todėl ji turi būti atmesta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

2. Pareiškėjo nuosavybės teisių neatkūrimas į jo tėvams priklausiusią ţemę Laisvės alėjoje Nr. 18 Kaune

26. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl to, kad nebuvo priimtas sprendimas atkurti jam nuosavybės teises į

ţemės sklypą Laisvės alėjoje Nr. 18 grąţinant sklypą natūra arba uţ jį kompensuojant.

27. Teismas pastebi, kad vis dėlto iki šiol nėra priimtas nei administracinis, nei teismo sprendimas,

įpareigojantis institucijas atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į ţemės sklypą Laisvės alėjoje Nr. 18

(ţr. §§ 17–19 pirmiau). Todėl Teismas šioje stadijoje negali nustatyti, ar minėtas turtas laikytinas pareiškėjo

„nuosavybe“ pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (taip pat ţr. § 25 pirmiau). Teismui būtų per anksti

nuspręsti dėl šių skundų, kol jie iki galo neišspręsti pagal vidaus teisę. Taigi ši pareiškimo dalis turi būti

atmesta dėl vidaus teisinių priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.

3. 1999 m. vasario 5 d. teismo sprendimo nevykdymas

28. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl to, kad paţeidţiant Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį 1999 m.

vasario 5 d. teismo sprendimas (§ 9 pirmiau), kuriuo vietos savivaldos institucijos buvo įpareigotos natūra

grąţinti Kaune, Šv. Gertrūdos gatvėje Nr. 6 esantį butą Nr. 2 bei pasiūlyti lygiavertę kompensaciją uţ butą

Nr. 1, po ilgo delsimo buvo tik iš dalies įvykdytas.

A. Priimtinumas

29. Teismas pastebi, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Be

to, jis nėra nepriimtinas ir kitais pagrindais, todėl turi būti paskelbiamas priimtinu.

B. Esmė

30. Vyriausybė teigė, kad dalis 1999 m. vasario 5 d. teismo sprendimo dėl buto Nr. 2 grąţinimo natūra

buvo įvykdyta; sprendimo dalis, susijusi su vykdymo procesu dėl buto Nr. 1, taip pat baigta, atsiţvelgiant į

kompetencijos perėjimą iš Kauno Vilniaus miesto savivaldybei (ţr. § 11 pirmiau). Kol laukiama pastarosios

savivaldybės sprendimo, ši pareiškimo dalis turi būti atmesta.

31. Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės poziciją teigdamas, kad institucijos, laiku ir visiškai neįvykdţiusios

1999 m. vasario 5 d. teismo sprendimo, neteisėtai iš jo atėmė nuosavybę.

32. Teismas primena, kad „reikalavimas“ gali būti „nuosavybe“ pagal Konvencijos 1 Protokolo 1

straipsnį, jeigu nustatyta, kad jis yra įvykdomas (ţr. pirmiau cituotą sprendimą Jasiūnienės byloje, § 44).

1999 m. vasario 5 d. sprendimu institucijos buvo įpareigotos grąţinti natūra butą Nr. 2 ir suteikti lygiavertę

kompensaciją uţ butą Nr. 1. Todėl Teismas mano, kad įsigaliojęs teismo sprendimas sukūrė pareiškėjui

įvykdomą reikalavimą, kuris laikytinas „nuosavybe“ pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį.

33. Vis dėlto sprendimo dalis dėl buto Nr. 1 iki šiol neįvykdyta. Dėl šio klausimo Teismas Vyriausybės

argumentą dėl kompetencijos perėjimo Vilniaus miesto savivaldybei laiko nesvarbiu, ypač dėl to, kad

institucijos pačios pripaţino, kad sprendimo neįvykdymą lėmė nepakankamas vidaus teisinis reguliavimas

(ţr. § 11 pirmiau). Todėl šiuo atveju buvo paţeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis (ţr. mutatis

mutandis pirmiau cituotą sprendimą Jasiūnienės byloje, §§ 44–47).

34. Teismas taip pat pastebi, kad kita 1999 m. vasario 5 d. teismo sprendimo dalis dėl buto Nr. 2 buvo

įvykdyta 2003 m. lapkričio 27 d., praėjus daugiau nei ketveriems metams (ţr. § 13 pirmiau). Teismo

manymu, toks delsimas yra nepriimtinas, kadangi Vyriausybė nepateikė įtikinamų pateisinančių argumentų

(cf. Burdov v. Russia no. 59498/00, ECHR 2002-III).

35. Taigi Teismas šiuo atţvilgiu taip pat konstatuoja, kad buvo paţeistas Konvencijos 1 Protokolo 1

straipsnis.

4. Pareiškėjo nuosavybės teisių neatkūrimas į jo tėvams priklausiusią ţemę Šv. Gertrūdos gatvėje Nr. 6

Kaune

36. Vyriausybė teigė, kad valdţios institucijos buvo įpareigotos išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių

atkūrimo į ţemę šalia pastato, esančio Šv. Gertrūdos gatvėje Nr. 6 Kaune, atsiţvelgiant į Nuosavybės teisių

atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalį (ţr. § 22 pirmiau). Tačiau, kadangi pareiškėjas nebuvo vienintelis

pastato, esančio Šv. Gertrūdos gatvėje Nr. 6, savininkas, jam tenkanti ţemės sklypo dalis galėjo būti

apskaičiuota tik jam atlikus visus formalumus, susijusius su teisine savo nuosavybės dalies (t.y. buto Nr. 2)

registracija. Todėl pareiškėjas pats uţkirto institucijoms kelią priimti galutinį sprendimą dėl nuosavybės

teisių atkūrimo, nes neįregistravo nuosavybės teisių į butą Nr. 2 (ţr. § 13 pirmiau). Vyriausybė apibendrino,

kad ši pareiškimo dalis turi būti atmesta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį.

37. Pareiškėjas tvirtino, kad institucijos buvo įpareigotos savo iniciatyva atkurti jam nuosavybės teises į

sklypą šalia pastato, esančio Šv. Gertrūdos gatvėje Nr. 6, ir kad jis šiuo klausimu neprivalėjo imtis jokių

veiksmų.

38. Teismas pastebi, kad pagal galutinį teismo sprendimą pareiškėjui natūra turėjo būti grąţintas butas

Nr. 2, esantis pastate Šv. Gertrūdos gatvėje Nr. 6, o uţ likusią pastato dalį turėjo būti kompensuota. Taigi

galima teigti, kad pareiškėjas turi įvykdomą reikalavimą, kad pagal Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 8

straipsnio 3 dalį jam būtų atkurtos nuosavybės teisės bent į dalį ţemės šalia pastato (ţr. § 22 pirmiau). Šis

reikalavimas laikytinas „nuosavybe“ pagal Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnį (ţr. §§ 32–35 pirmiau; taip

pat ţr. pirmiau cituotą sprendimą Jasiūnienės byloje, §§ 44–47). Vis dėlto neginčijama, kad pareiškėjas

neatliko reikalingų formalumų nuosavybės teisėms į butą Nr. 2 įregistruoti, todėl reikiami jam tenkančios

ţemės dalies skaičiavimai negali būti atlikti. Besitęsianti situacija, kai dėl šio klausimo nėra jokio sprendimo,

yra paties pareiškėjo neveikimo padarinys. Todėl pareiškėjui nebuvo sutrukdyta naudotis „nuosavybe“ ta

apimtimi, kiek tai susiję su pareiškėjo skundais, kad iki šiol nepriimtas joks sprendimas dėl ţemės

Šv. Gertrūdos g. Nr. 6.

39. Taigi šis skundas turi būti atmestas kaip aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4

dalis.

II. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŽEIDIMO

40. Pareiškėjas skundėsi, kad institucijų nesugebėjimas visiškai ir laiku įvykdyti 1999 m. vasario 5 d.

teismo sprendimo taip pat paţeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta:

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks asmuo turi

teisę, kad bylą <...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas <...>.“

41. Teismas primena savo anksčiau padarytą išvadą (ţr. §§ 28–35 pirmiau), kad delsimas įvykdyti

teismo sprendimą bei besitęsiantis dalies sprendimo nevykdymas paţeidė Konvencijos 1 Protokolo 1

straipsnį. Dėl tų pačių prieţasčių Teismas konstatuoja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimą (ţr.

pirmiau minėti Jasiūnienė ir Burdov sprendimai).

III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

42. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies

įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti

nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Žala

43. Pareiškėjas reikalavo 450 000 Lietuvos litų (apie 130 329 eurų) kompensacijos uţ patirtą neturtinę

ţalą ir 1 132 800 litų (apie 328 082 eurų) uţ patirtą turtinę ţalą dėl prarastų pajamų ir galimybių.

44. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.

45. Teismas nemato pagrindo priteisti turtinės ţalos atlyginimą dėl prarastų pajamų ir galimybių, kaip to

reikalavo pareiškėjas. Vis dėlto Teismas paţymi, kad atitinkamos institucijos tebeturi įvykdyti pareigą

pareiškėjui ta apimtimi, kuria nėra įvykdytas 1999 m. vasario 5 d. sprendimas (§§ 32–33 pirmiau). Taigi

Teismas mano, kad visiškai įvykdţiusi minėtą teismo sprendimą Vyriausybė visiškai patenkins pareiškėjo

reikalavimą dėl turtinės ţalos atlyginimo (ţr. Voykina v. Ukraine, no. 17686/04, § 23, 2006-01-17)

46. Be to Teismas mano, kad dėl konstatuotų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies bei Konvencijos 1

Protokolo 1 straipsnio paţeidimų pareiškėjas patyrė neturtinės ţalos. Vertindamas teisingumo pagrindais,

Teismas šiuo pagrindu priteisia pareiškėjui 6 000 eurų.

B. Kaštai ir išlaidos

47. Pareiškėjas neprašė padengti bylinėjimosi kaštų ir išlaidų, todėl Teismas nepriteisia pareiškėjui

jokios kompensacijos šiuo pagrindu.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

48. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę

Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.

Dėl šių prieţasčių Teismas vienbalsiai

1. Skelbia priimtinais pareiškėjo skundus dėl 1999 m. vasario 5 d. teismo sprendimo neįvykdymo;

2. Skelbia likusią pareiškimo dalį nepriimtina;

3. Nustato, kad buvo paţeistas Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis;

4. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

5. Nustato:

a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2

dalį, valstybė atsakovė turi įvykdyti likusią 1999 m. vasario 5 d. teismo sprendimo dalį pareiškėjo

naudai, taip visiškai atlygindama turtinę ţalą;

b) kad per tą patį trijų mėnesių laikotarpį valstybė atsakovė pareiškėjui turi sumokėti 6000 eurų (šešis

tūkstančius eurų) neturtinei ţalai atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai, kurie

turi būti konvertuoti į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą;

c) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo per įsipareigojimų

nevykdymo laiką turės būti mokamos paprastosios palūkanos nuo pirmiau nurodytų sumų pagal ribinę

Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus;

6. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2006 m. lapkričio 14 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77

taisyklės 2 bei 3 dalimis.

S. DOLLÉ

J.-P. COSTA

Pirmininkas

Kanclerė