Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA JAKUMAS PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 6924/02)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2006 m. liepos 18 d.

Byloje Jakumas prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius) posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininko J.-P. COSTA,

teisėjų A. B. BAKA,

I. CABRAL BARRETO,

R. TÜRMEN,

M. UGREKHELIDZE,

A. MULARONI,

D. JOČIENĖS

ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. birţelio 27 dieną,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Ričardas Jakumas (pareiškėjas),

kuris 2001 m. gruodţio 22 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 6924/02) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (Konvencijos) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui atstovavo Vilniuje praktikuojantis advokatas R. Merkevičius. Lietuvos Respublikos

Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.

3. 2005 m. birţelio 21 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą. Vadovaudamasis Konvencijos 29

straipsnio 3 dalimi Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.

FAKTAI

I. Bylos aplinkybės

4. Pareiškėjas gimė 1969 m. ir gyvena Vilniuje.

5. Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.

6. Pareiškėjas buvo policijos pareigūnas. 1995 m. lapkričio 14 d. prokuratūra iškėlė baudţiamąjį bylą,

įtardama, kad pareiškėjas piktnaudţiavo tarnyba.

7. Tą pačią dieną pareiškėjas buvo sulaikytas ir apklaustas. 1995 m. lapkričio 17 d. jis buvo paleistas

paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį pasiţadėjimą neišvykti.^*

8. 1995 m. lapkričio 28 d. pareiškėjui buvo pareikštas kaltinimas dėl piktnaudţiavimo tarnyba pagal tuo

metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 285 straipsnį.

9. 1995 m. gruodţio 18 d. pareiškėjui buvo iškelta baudţiamoji byla dėl kontrabandos. Atskira

baudţiamoji byla dėl kito kontrabandos epizodo buvo iškelta 1995 m. gruodţio 19 d.

10. 1995 m. gruodţio 20 d. prokuroras skyrė pareiškėjui kardomąją priemonę – suėmimą, įtariant

pareiškėją bendrininkavimu vykdant kontrabandą.

11. 1995 m. gruodţio 28 d. pareiškėjui buvo pareikštas kaltinimas pagal tuo metu galiojusio

Baudţiamojo kodekso 312 straipsnio 2 dalį (kontrabanda).

12. 1995 m. gruodţio 30 d. pareiškėjas buvo atleistas iš darbo pagal Tarnybos Lietuvos Respublikos

vidaus reikalų sistemoje statuto nuostatas, dėl jam pareikšto įtarimo, kad jis padarė veiką, nesuderinamą su

jo, kaip teisėsaugos pareigūno, statusu (taip pat ţr. § 44 toliau).

13. 1996 m. vasario 13 d. visos pareiškėjui iškeltos baudţiamosios bylos buvo sujungtos į vieną.

14. 1996 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjas buvo paleistas paskyrus kardomąją priemonę – rašytinį

pasiţadėjimą neišvykti.

15. 1996 m. gruodţio 11 d. kaltinimai pareiškėjui buvo perkvalifikuoti. Pareiškėjas buvo apkaltintas

tarnybos įgaliojimų viršijimu (tuo metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 287 straipsnis), bendrininkavimu

vykdant kontrabandą (18 straipsnis ir 312 straipsnio 2 dalis) bei piktnaudţiavimu tarnyba (285 straipsnis).

16. 1996 m. gruodţio 16 d. keli kiti asmenys buvo apkaltinti bendrininkavimu tuose pačiuose

kontrabandos epizoduose, tačiau jiems pareikšti kaltinimai buvo išskirti į atskiras baudţiamąsias bylas,

kadangi jie pasislėpė nuo tyrimo.

17. 1996 m. gruodţio 21 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas. Be pareiškėjo, kaltinimai buvo pareikšti

dar penkiems kitiems asmenims.

18. Nuo 1996 m. gruodţio 21 d. iki 1997 m. vasario 12 d. pareiškėjas ir jo advokatas galėjo susipaţinti su

byla.

19. 1997 m. vasario 21 d. prokuratūra atmetė pareiškėjo prašymą nutraukti baudţiamąją bylą.

20. 1997 m. vasario 28 d. patvirtinus kaltinamąją išvadą, baudţiamoji byla buvo perduota į teismą.

21. 1997 m. birţelio 11 d. tvarkomajame teismo posėdyje Vilniaus apygardos teismas nutarė bylą

grąţinti prokuratūrai tyrimui papildyti. Buvo pastebėta, kad pareikšti kaltinimai yra nekonkretūs ir neaiškūs

bei kad tiriant tariamą piktnaudţiavimą tarnyba buvo tam tikrų procesinių paţeidimų. Šios nutarties

pagrindu prokuratūra nusprendė nutraukti baudţiamąją bylą dalyje dėl piktnaudţiavimo tarnyba.

22. 1997 m. liepos 10 d. pareiškėjui vėl buvo pareikšti kaltinimai padarius nusikaltimus, numatytus tuo

metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 18 straipsnio 6 dalyje, 287 straipsnyje ir 312 straipsnio 2 dalyje, taip pat

nusikaltimą, numatytą 204 straipsnyje (pareigūno vardo pasisavinimas).

23. 1997 m. rugpjūčio 1 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir pareiškėjas bei jo advokatas galėjo

susipaţinti su byla iki 1997 m. rugpjūčio 8 d. Kitas kaltinamasis toje pačioje byloje galėjo susipaţinti su byla

iki 1997 m. rugpjūčio 13 d.

24. 1997 m. rugpjūčio 13 d. prokuratūra atmetė pareiškėjo prašymą nutraukti baudţiamąją bylą.

^*Teismo sprendimu klaidingai nurodoma, kad pareiškėjas buvo paleistas uţ uţstatą – „released on bail“ (vert past.).

25. 1997 m. rugpjūčio 20 d. generalinio prokuroro pavaduotojas patvirtino kaltinamąją išvadą ir

baudţiamoji byla vėl buvo perduota teismui.

26. Tačiau 1997 m. spalio 28 d. Vilniaus apygardos teismas nutarė grąţinti bylą tyrimui papildyti dėl

įvairių procesinių paţeidimų, būtent, buvo pastebėta, kad pareiškėjui pareikšti kaltinimai yra neaiškūs ir

trūksta kai kurių bylos dokumentų.

27. Prokuratūra apskundė šią teismo nutartį, tačiau nesėkmingai, kadangi 1997 m. gruodţio 10 d.

Apeliacinis teismas atmetė prokuratūros apeliacinį skundą.

28. 1998 m. sausio 27 d. pareiškėjui buvo pareikšti nauji kaltinimai pagal tuo metu galiojusio

Baudţiamojo kodekso 204 straipsnį (pareigūno vardo pasisavinimas), 287 straipsnį (tarnybos įgaliojimų

viršijimas)

312 straipsnio 2 dalį (kontrabanda), panaikinant ankstesnį kaltinimą dėl bendrininkavimo.

29. 1998 m. sausio 29 d. ikiteisminis tyrimas buvo baigtas ir gynybai buvo leista susipaţinti su byla iki

1998 m. kovo 31 d.

30. 1998 m. kovo 31 d. pareiškėjo prašymas nutraukti baudţiamąją bylą buvo atmestas.

31. 1998 m. balandţio 1 d. generalinio prokuroro pavaduotojas patvirtino kaltinamąją išvadą ir byla

buvo perduota Vilniaus apygardos teismui.

32. 1998 m. birţelio 22 d. pareiškėjas buvo atiduotas teismui.

33. 1999 m. vasario 13 d. Vilniaus apygardos teismas pripaţino pareiškėją kaltu padarius tris

nusikaltimus ir paskyrė jam trejų su puse metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat jam penkeriems metams

buvo atimta teisė eiti pareigas teisėsaugos institucijose ir buvo konfiskuota pusė jo turto. Pareiškėjas buvo

atleistas nuo bausmės, paskirtos uţ pareigūno vardo pasisavinimą (pagal tuo metu galiojusio Baudţiamojo

kodekso 204 straipsnį), kadangi suėjo patraukimo baudţiamojon atsakomybėn senaties terminai.

34. 1999 m. kovo 2 d. pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą.

35. 1999 m. geguţės 6 d. Apeliacinis teismas skundą atmetė.

36. 1999 m. birţelio 30 d. pareiškėjas pateikė Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą inter alia

skųsdamasis dėl įvairių baudţiamojo proceso paţeidimų.

37. 1999 m. gruodţio 14 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino ţemesnių instancijų teismų sprendimus

grąţindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmąja instancija. Buvo pastebėta, kad pirmosios instancijos teismo

išvados buvo pagrįstos tam tikromis spėlionėmis ir įrodymais, kurie nebuvo išnagrinėti teisiamajame

posėdyje. Aukščiausiasis Teismas taip pat pastebėjo, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į visus

pareiškėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus.

38. 2000 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus apygardos teismas vėl nuteisė pareiškėją padarius tris nusikaltimus

ir paskyrė trejų metų ir trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmę kartu su teisės penkerius metus eiti pareigas

teisėsaugos institucijose atėmimu. Teismas taip pat paskyrė pusės pareiškėjo turto konfiskavimą.

39. 2001 m. vasario 20 d. Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą. Pareiškėjas pateikė

kasacinį skundą, skųsdamasis, kad teismai netinkamai išnagrinėjo faktus, nepaisant 1999 m. gruodţio 14 d.

Aukščiausiojo Teismo nutartyje įvardintų nurodymų.

40. 2001 m. birţelio 26 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo kasacinį skundą.

41. 2002 m. gruodţio 18 d. pareiškėjas buvo paleistas lygtinai.

42. 2003 m. gruodţio 12 d. pareiškėjo nusikalstamos veikos buvo perkvalifikuotos pagal 2003 m.

geguţės 1 d. įsigaliojusį Baudţiamąjį kodeksą.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

43. Ankstesnio Baudţiamojo proceso kodekso (galiojusio iki 2003 m. geguţės 1 d.) 18 straipsnis ir

naujojo Baudţiamojo proceso kodekso (įsigaliojusio nuo 2003 m. geguţės 1 d.) 2, 44 ir 176 straipsniai

numatė, kad ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas ir baudţiamoji byla turi būti išnagrinėta per įmanomai

trumpiausią laiką.

44. Tarnybos Lietuvos Respublikoje vidaus reikalų sistemoje statuto 43 skyriaus 7 punkte numatytas

asmens atleidimas iš darbo uţ pareigūno vardo diskreditavimą.

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO PROCESO TRUKMĖS

POŢIŪRIU

45. Pareiškėjas skundėsi, kad baudţiamasis procesas jo atţvilgiu truko per ilgai, tuo paţeidţiant

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kurioje, kiek tai reikšminga šiai bylai, numatyta:

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens <...> baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad

bylą <...> teisingai išnagrinėtų <...> pagal įstatymą įsteigtas teismas.“

A. Priimtinumas

46. Teismas pastebi, kad šis pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį.

Jis taip pat pastebi, kad jis nėra nepriimtinas kitais pagrindais. Dėl šių prieţasčių Teismas pareiškimą skelbia

priimtinu.

B. Esmė

47. Vyriausybė teigė, kad bendra bylos trukmė nebuvo tokia ilga, kad būtų keliamas Konvencijos 6

straipsnio 1 dalies paţeidimo klausimas, ypač atsiţvelgiant į tai, kad byla buvo nagrinėta trijose teismų

instancijose. Bet to, byla buvo sudėtinga, joje buvo 6 kaltinamieji ir proceso metu buvo apklausta 80

liudytojų. Byloje nebuvo vilkinimo, kurį būtų galima priskirti ikiteisminio tyrimo institucijoms. Be to,

pirmosios ir kasacinės instancijos teismų posėdţiai buvo atidėti tris kartus dėl to, kad kaltinamojo gynėjas

arba liudytojai neatvyko į posėdţius. Apibendrinant, Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimo nebuvo.

Tačiau Vyriausybė pripaţino, kad pareiškėjas iš esmės neuţvilkino baudţiamojo proceso.

48. Pareiškėjas teigė, kad proceso trukmė buvo pernelyg ilga.

49. Teismas pastebi, kad nagrinėtinas laikotarpis prasidėjo 1995 m. lapkričio 14 d. ir tęsėsi iki 2001 m.

birţelio 26 d. (6 ir 40 punktai pirmiau). Taigi procesas tęsėsi 5 metus 7 mėnesius trijose teismų instancijose.

50. Pagal Teismo praktiką proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į konkrečias

bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuotus kriterijus, konkrečiai, į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo

bei valdţios institucijų, tiriančių bylą, elgesį (tarp daugelio kitų šaltinių ţr. Šleževičius v. Lithuania no.

55479/00, 2001-11-13, § 29).

51. Teismas mano, kad šis baudţiamasis procesas buvo sudėtingas, ypač dėl pareiškėjui pateiktų

kaltinimų finansinio pobūdţio ir kaltinamųjų skaičiaus. Tačiau pastebėtina, kad teismai du kartus grąţino

bylą tyrimui papildyti tuo pačiu pagrindu, būtent, dėl to, kad kaltinimai pareiškėjui nebuvo aiškiai

suformuluoti (21 ir 26 punktai pirmiau). Dėl to kilęs jurisdikcinio pobūdţio ginčas tarp prokuratūros ir

teismų dar labiau prailgino procesą (27 punktas pirmiau). Tik trečią kartą prokuratūrai pateikus kaltinimus,

teismai nusprendė juos nagrinėti, praėjus maţdaug dviems su puse metų nuo tyrimo pabaigos (17, 21, 26 ir

32 punktai pirmiau; taip pat ţr. mutatis mutandis Šleževičiaus sprendimą, cituotą pirmiau, § 30). Vėliau

netinkamas ţemesnių instancijų teismų įrodymų vertinimas lėmė bylos nagrinėjimą iš naujo ir apeliacinius

procesus,

turėjusius

įtakos

tolesniam

delsimui

priimant

byloje

galutinį

sprendimą

(33–37 punktai pirmiau).

52. To, kas išdėstyta pirmiau, pakanka, kad Teismas galėtų daryti išvadą, jog visa šio baudţiamojo

proceso trukmė neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo. Todėl buvo paţeista Konvencijos

6 straipsnio 1 dalis.

II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ

53. Remdamasis Konvencijos 6 straipsniu pareiškėjas taip pat skundėsi, kad bylos nagrinėjimas buvo

neteisingas. Konkrečiai, jis tvirtino, kad jam nebuvo leista skambinti advokatui pirminės apklausos metu

1995 m. lapkričio 14–17 d., kad kaltinimai nebuvo aiškiai suformuluoti, kai kurie dokumentai tariamai buvo

išimti iš bylos ir kad teismai neteisingai vertino įrodymus. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad buvo paţeistas

nekaltumo prezumpcijos principas, kadangi baudţiamosios bylos nagrinėjimo metu jis buvo atleistas iš

darbo.

54. Teismas primena, kad jo uţduotis nėra perţiūrėti vidaus teisminių institucijų tariamai padarytas fakto

ir teisės klaidas. Bendra taisyklė yra ta, kad įrodymus vertina ir vidaus teisę taiko nacionaliniai teismai.

Teismo uţduotis yra nustatyti, ar bylos nagrinėjimas kaip visuma buvo teisingas. Pirmiausia, nebuvo

tvirtinama, kad įstatymai neleido pareiškėjui susisiekti su advokatu kurioje nors proceso stadijoje. Nebuvo

nustatyta, kad pareiškėjo negalėjimas bendrauti su savo advokatu telefonu ar bet kuria kita priemone 1995 m.

lapkričio 14–17 d. nebuvo jo kaltės rezultatas (ţr. Zhelezov v. Russia (dec.), no. 48040/99, 2002-04-23). Bet

kuriuo atveju, pareiškėjas neįrodė, kad negalėjimas skambinti advokatui turėjo įtakos viso proceso

teisingumui. Nėra įrodymų, kad apklausos, vykusios 1995 m. lapkričio 14–17 d. metu, pareiškėjas buvo

bauginamas, verčiamas prisipaţinti ar kad šios apklausos metu, ar vėliau jis davė parodymus prieš save (ţr.,

priešingai, Magee v. the United Kingdom, no. 28135/95, ECHR 2000-VI).

55. Be to, Teismas, vertindamas bylos nagrinėjimo teisingumą, labiausiai atsiţvelgia į tai, kad pareiškėjui

vėliau buvo sudaryta pakankamai galimybių tiek asmeniškai, tiek per savo gynėją visų trijų instancijų

teismuose pateikti savo argumentus ir ginčyti įrodymus, kuriuos jis laikė neteisingais (ţr. Karalevičius v.

Lithuania (dec.), no. 53254/99, 2002-06-06). Nėra įrodymų, kad teismai buvo subjektyviai ar objektyviai

šališki, ar kokių nors poţymių, rodančių, kad pareiškėjo procesinė padėtis buvo maţiau palanki nei

prokuratūros. Dėl to nėra įrodyta, kad bylos nagrinėjimas buvo neteisingas.

56. Dėl pareiškėjo tvirtinimo, kad jo atleidimas iš darbo nebaigus nagrinėti baudţiamosios bylos paţeidė

nekaltumo prezumpcijos principą, Teismas pastebi, kad pareiškėjas atleidimo iš darbo neginčijo teisme.

Todėl šiuo poţiūriu jis nepanaudojo vidaus teisinių gynybos priemonių, kaip to reikalauja Konvencijos 35

straipsnio 1 dalis. Bet kuriuo atveju, pareiškėjo atleidimo iš darbo prieţastis buvo jo, kaip policijos

pareigūno, vardo diskreditavimas, rodantis, kad jis negali dirbti policininko darbo pagal viešosios teisės

nuostatas (12 ir 44 punktai pirmiau). Todėl bet kuriuo atveju sprendţiant dėl jo atleidimo teisėtumo šiuo

pagrindu būtų nustatyta, kad ratione materiae tai nėra suderinama su Konvencijos

6 straipsniu (ţr. mutatis mutandis Pellegrin v. France, 1999-12-08, Reports of Judgements and Decisions

1999-VIII, §§ 64–67; Pitkevich v. Russia, (dec.), no. 47396/99, 2001-02-08).

57. Teismas primena, kad netgi atleidimas nuo baudţiamosios atsakomybės pats savaime netrukdo

nustatyti civilinės ar kitokios formos atsakomybės, kylančios dėl tų pačių faktų, maţesnės įrodymų naštos

pagrindu (ţr. mutatis mutandis Ringvold v. Norway, no. 34964/97, § 38, ECHR 2003-II; taip pat ţr. C. v. the

United Kingdom, no. 11882/85, 1987-10-07 Commission decision, DR 54, p. 162). Vienintelis pagrindas,

kuriuo remiantis pareiškėjas gali pateikti skundą dėl nekaltumo prezumpcijos paţeidimo dėl jo atleidimo iš

darbo, yra tai, kad oficialus pranešimas atleidţiant jį iš darbo prilygo vienareikšmiškam jo kaltės

pripaţinimui, kuris galėjo turėti įtakos vėlesniam jo atţvilgiu pateiktų kaltinimų baudţiamojoje byloje

vertinimui. Tačiau toks argumentas pareiškėjo vardu nepateiktas. Jo atleidimas neturi reikšmės sprendţiant

klausimą dėl nekaltumo prezumpcijos principo atitikimo, atsiţvelgiant į tai, kad įsakyme dėl jo atleidimo ar

bet kuriame kitame viešame pareiškime, išsakytame baudţiamosios bylos kontekste ar ne, nebuvo jokių

poţymių,

kurie

prilygtų

išankstiniam

kaltės

pripaţinimui

(ţr., priešingai, Butkevičius v. Lietuva, Nr. 48297/99, §§ 49–54, ECHR 2002-II). Todėl pareiškėjo skundai

dėl nekaltumo prezumpcijos turi būti atmesti pagal Konvencijos 35 straipsnį.

58. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jo kardomasis kalinimas, kuris baigėsi 1996 m. rugpjūčio 26 d. (14

punktas pirmiau), buvo nesuderinamas su Konvencijos 5 straipsniu (teisė į laisvę ir saugumą). Tačiau pareiškimas

buvo pateiktas 2001 m. gruodţio 22 d., praėjus daugiau nei šešiems mėnesiams po to, kai pareiškėjui buvo

paskirtas rašytinis pasiţadėjimas neišvykti. Atsiţvelgiant į pareiškėjo teiginius dėl vidaus teisinių gynybos

priemonių nebuvimo dėl šio skundo, pareiškėjas praleido šešių mėnesių terminą, numatytą Konvencijos 35

straipsnio 1 dalyje (ţr. Jėčius v.Lithuania no. 34578/97, § 44, ECHR 2000-IX).

III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

59. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančios Šalies

įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti

nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą“.

A. Ţala

60. Pareiškėjas reikalavo 10 000 eurų neturtinei ţalai atlyginti.

61. Vyriausybė laikė šiuos reikalavimus nepagrįstais.

62. Teismas pripaţįsta, kad dėl per ilgos proceso trukmės pareiškėjas patyrė neturtinę ţalą, kurią

nepakankamai atlygina paţeidimo pripaţinimas. Vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas šiuo pagrindu

priteisia pareiškėjui 1000 eurų (ţr. inter alia Meilus v. Lithuania no. 53161/99, § 33, 2003-11-06; taip pat ţr.

Girdauskas v. Lithuania no. 70661/01, § 35, 2003-12-11).

B. Kaštai ir išlaidos

63. Pareiškėjas reikalavo 1000 eurų bylinėjimosi Teisme ir vidaus teismuose kaštams ir išlaidoms

padengti.

64. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.

65. Atsiţvelgdamas į tai, kad reikalaujama suma neatrodo per didelė, Teismas priteisia ją visą.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

66. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę

Europos centrinio banko skolinimo normą pridedant 3 procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS

1. Skelbia vienbalsiai skundą dėl proceso trukmės pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį priimtinu, o kitą

pareiškimo dalį nepriimtina;

2. Nustato 6 balsais prieš 1, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

3. Nustato 6 balsais prieš 1:

a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2

dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui 1000 eurų (vieną tūkstantį eurų) neturtinei ţalai atlyginti ir

1000 eurų (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį mokestį, kuris gali

būti taikomas minėtoms sumoms, kurios turi būti konvertuotos į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo

įvykdymo dienos kursą;

b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo nuo pirmiau minėtų

sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą

pridedant 3 procentus;

4. Atmeta vienbalsiai kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2006 m. liepos 18 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77

taisyklės 2 ir 3 dalimis.

S. DOLLÉ

Kanclerė

J.-P. COSTA

Pirmininkas