Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA KUVIKAS PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 21837/02)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2006 m. birţelio 27 d.

Byloje Kuvikas prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininko J.-P. COSTA,

teisėjų A.B. BAKA,

I. CABRAL BARRETO,

R. TÜRMEN,

M. UGREKHELIDZE,

A. MULARONI,

D. JOČIENĖS,

ir skyriaus kanclerio pavaduotojo S. NAISMITH,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. birţelio 30 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Edvardas Kuvikas

(pareiškėjas), kuris 2002 m. geguţės 18 d. pateikė Teismui pareiškimą (Nr. 21837/02) pagal Ţmogaus teisių

ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui atstovavo Šiauliuose praktikuojantis advokatas D. Ţiedas. Lietuvos Respublikos

Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.

3. 2005 m. birţelio 21 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Vadovaudamasis

Konvencijos 29 straipsnio 3 dalimi Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

4. Pareiškėjas gimė 1966 m. ir gyvena Šiauliuose.

5. Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.

6. 1993 m. kovo 29 d. pareiškėjui, pasienio pareigūnui, buvo pateikti kaltinimai kyšio paėmimu ir

sukčiavimu^*, tariamai įvykdytu bendrinin-kaujant. Buvo įtariama, kad pareiškėjas pareikalavo ir gavo kyšį iš

17 Latvijos turistų, kurie norėjo kirsti Lietuvos–Latvijos sieną, grupės. Vėliau pareiškėjas tariamai reikalavo

pinigų iš Vokietijos ir Baltarusijos turistų. Įtarimas buvo pagrįstas šių uţsieniečių rašytiniais skundais.

7. 1993 m. kovo 29 d. pareiškėjas buvo suimtas.

8. 1993 m. kovo 31 d. pareiškėjo namuose buvo atlikta krata ir areštuota dalis jo turto.

9. 1993 m. geguţės 7 d. prokuroras patvirtino kaltinamąją išvadą pareiškėjo ir kito kaltinamojo byloje.

Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjo kaltė pagal jam pareikštus kaltinimus „įrodyta“ ikiteisminiu tyrimo

metu surinktais įrodymais. Patvirtinęs kaltinamąją išvadą, prokuroras perdavė bylą teismui.

10. 1993 m. birţelio 23 d. pareiškėjui buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasiţadėjimas

neišvykti.

11. 1993 m. spalio 28 d. Joniškio rajono apylinkės teismas atidėjo teismo posėdį iki 1993 m. gruodţio

16 d., nes neatvyko nukentėjusieji iš Vokietijos, Latvijos ir Baltarusijos.

12. 1993 m. gruodţio 16 d. bylos nagrinėjimas buvo dar kartą atidėtas dėl tos pačios prieţasties.

13. 1994 m. vasario 3 d. Joniškio rajono apylinkės teismas atidėjo bylos nagrinėjimą dėl pareiškėjo

ligos.

14. 1994 m. kovo 17 d., birţelio 23 d., spalio 27 d. ir gruodţio 28 d. teisminis nagrinėjimas buvo

atidėtas, nes neatvyko teisiamųjų gynėjai.

15. 1995 m. vasario 23 d. Joniškio rajono apylinkės teismas perdavė bylą Šiaulių apygardos teismui.

16. 1995 m. balandţio 6 d. Šiaulių apygardos teismas panaikino tą nutartį ir grąţino bylą Joniškio rajono

apylinkės teismui.

17. 1995 m. birţelio 28 d. Joniškio rajono apylinkės teismas atidėjo bylos nagrinėjimą, nes neatvyko

antro teisiamojo gynėja.

18. 1995 m. rugsėjo 27 d. Joniškio rajono apylinkės teismas nusprendė nutraukti baudţiamąją bylą.

19. Prokuroras padavė apeliacinį skundą ir 1995 m. spalio 26 d. Šiaulių apygardos teismas panaikino

nutartį grąţindamas bylą nagrinėti iš naujo pirmąja instancija.

20. 1995 m. lapkričio 28 d. byla buvo perduota Akmenės rajono apylinkės teismui.

21. 1996 m. geguţės 29 d. Akmenės rajono apylinkės teismas atidėjo bylos nagrinėjimą, nes neatvyko

pareiškėjo gynėjas, nukentėjusieji ir liudytojai.

22. 1996 m. rugpjūčio 14 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas, nes neatvyko nukentėjusieji.

23. 1996 m. gruodţio 11 d. Akmenės rajono apylinkės teismas atidėjo bylos nagrinėjimą, nes neatvyko

teisiamųjų gynėjai, nukentėjusieji ir liudytojai.

24. 1997 m. gruodţio 10 d. ir 1999 m. vasario 10 d. bylos nagrinėjimas buvo atidėtas dėl tų pačių

prieţasčių.

25. 1999 m. rugpjūčio 24 d. pareiškėjo advokatas kreipėsi į teismą su prašymu išnagrinėti bylą

neišklausius uţsieniečių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų. Tą pačią dieną Akmenės rajono apylinkės

teismas išteisino pareiškėją esant nepakankamai jo kaltės įrodymų.

26. 1999 m. rugsėjo 13 d. prokuratūra padavė apeliacinį skundą.

27. 2000 m. sausio 13 d. Šiaulių apygardos teismas panaikino 1999 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendį, nes

ne visiems nukentėjusiesiems buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdį, vienam nukentėjusiajam teismo

šaukimas iš viso neišsiųstas, taip pat kai kuriems liudytojams nebuvo pranešta apie 1999 m. rugpjūčio 24 d.

teismo posėdį.

^*Pareiškėjas buvo kaltinamas pagal BK 177 str. „piktnaudţiavimas tarnybine padėtimi“ ir 180 str. – „kyšio paėmimas“. Be to, vienas

iš epizodų perkvalifikuotas iš BK 180 str. 2 d. į BK 177 str. tik 2001 m. (vert.past.)

28. 2000 m. birţelio 6 d. Akmenės rajono apylinkės teismas vėl atidėjo teismo posėdį, nes neatvyko

nukentėjusieji.

29. 2000 m. spalio 17 d. teismo posėdis vėl buvo atidėtas iki 2001 m. sausio 23 d. dėl tų pačių

prieţasčių.

30. Toliau nagrinėjant bylą teisme viešame teismo posėdyje šeši liudytojai buvo apklausti dėl kaltinimų

kyšininkavimu. Vienas liudytojas ir aštuoniolika nukentėjusiųjų iš uţsienio neatvyko į teismą; jų parodymai

buvo perskaityti, pareiškėjo gynėjui paprašius teismo tęsti bylos nagrinėjimą jų neišklausius (taip pat ţr. § 25

pirmiau). Penki liudytojai buvo šaukti liudyti dėl kaltinimų sukčiavimu, taip pat buvo perskaityti atitinkamų

nukentėjusiųjų parodymai.

31. 2001 m. vasario 5 d. Akmenės rajono apylinkės teismas byloje priėmė nuosprendį. Teismas

paţymėjo, kad visos pastangos šaukiant į teismą nukentėjusiuosius iš uţsienio buvo nesėkmingos. Buvo

pastebėta inter alia, kad teisminis procesas jau ir taip uţsitęsė ir kad teismas negalėjo daugiau atidėti bylos

nagrinėjimo nepaţeisdamas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo išnagrinėti bylą per

įmanomai trumpiausią laiką. Pareiškėjas buvo nuteistas pagal abu kaltinimus – dėl kyšininkavimo ir

sukčiavimo. Jam buvo paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė su teisės dirbti valstybės tarnyboje

atėmimu vieneriems metams. Tačiau pareiškėjas nuo paskirtos bausmės buvo atleistas, nes dėl uţsitęsusio

proceso suėjo patraukimo baudţiamojon atsakomybėn senaties terminas. Pareiškėjo turto areštas ir jam

paskirta kardomoji priemonė buvo panaikinti.

32. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, teigdamas inter alia, kad teismas neapklausė nukentėjusiųjų iš

uţsienio ir kad kai kurie dokumentai byloje nebuvo išversti iš vokiečių ir latvių kalbų.

33. 2001 m. birţelio 14 d. Šiaulių apygardos teismas paliko nuosprendį nepakeistą.

34. Pareiškėjas padavė kasacinį skundą.

35. 2001 m. lapkričio 20 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo kasacinį skundą. Teismas

pastebėjo, kad visi nukentėjusieji ir vienas liudytojas iš uţsienio nebuvo apklausti viešame teismo posėdyje,

jų parodymus perskaitant teismo posėdţio metu. Tačiau nagrinėjęs bylą teismas tinkamai siekė uţtikrinti

nukentėjusiųjų iš uţsienio dalyvavimą. Dėl nuo jo nepriklausančių prieţasčių tos pastangos buvo

nesėkmingos. Kitus pagrindţiančius jo kaltę įrodymus pareiškėjas ginčijo viešame teismo posėdyje, laikantis

rungimosi principo. Taip pat buvo pastebėta, kad visi pareiškėjo kaltę pagrindţiantys įrodymai byloje buvo

pateikti lietuvių kalba.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

36. Bylai reikšmingu laikotarpiu taikytinas Baudţiamojo proceso kodekso 18 straipsnis (galiojęs iki

2003 m. geguţės 1 d.) įpareigojo kompetentingas institucijas išnagrinėti baudţiamąją bylą per kiek įmanoma

trumpesnį laiką.

37. Kodekso 283 straipsnis teismui suteikė teisę atidėti bylos nagrinėjimą dėl nukentėjusiųjų ar

liudytojų neatvykimo ir imtis priemonių, siekiant uţtikrinti jų atvykimą. 300 straipsnis leido teismui,

išklausius proceso dalyvių nuomonės, toliau nagrinėti bylą, nepaisant tų asmenų neatvykimo.

38. Kodekso 316 straipsnio 1 dalies 3 punktas leido liudytojo parodymus, duotus parengtinio tyrimo

metu, perskaityti balsu teisiamajame posėdyje, kai liudytojo atvykimas į teismo posėdį yra negalimas.

39. Naujojo Civilinio kodekso (įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d.) 6.272 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė

kreiptis su ieškiniu dėl turtinės ir neturtinės ţalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo

neteisėtų veiksmų baudţiamojoje byloje, atlyginimo. Ši nuostata numato ţalos atlyginimą uţ neteisėtą

nuteisimą, neteisėtą sulaikymą ar suėmimą, neteisėtą procesinės prievartos priemonių pritaikymą ar neteisėtos

administracinės nuobaudos paskyrimą. Pagal pastarojo meto teismų praktiką, remiantis šia nuostata galima

kreiptis su ieškiniu dėl ţalos atlyginimo uţ per ilgą baudţiamojo proceso trukmę (taip pat ţr. toliau § 41).

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO, SUSIJUSIO SU PROCESO

TRUKME

40. Pareiškėjas skundėsi, kad jo baudţiamasis procesas truko per ilgai, paţeidţiant Konvencijos

6 straipsnį, kuriame, kiek tai reikšminga šiai bylai, nustatyta:

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens <...> jam pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas,

toks asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų <...>

teismas.“

A. Priimtinumas

41. Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą su ieškiniu dėl ţalos atlyginimo pagal

Civilinio kodekso 6.272 straipsnį ir bendras vidaus teisės normas dėl ţalos atlyginimo uţ valstybės institucijų

padarytus asmens teisių paţeidimus. Atsiţvelgiant į tai, kad pareiškėjas šia teisinės gynybos priemone

nepasinaudojo, pareiškimas šia apimtimi yra atmestinas dėl vidaus teisinės gynybos priemonių

nepanaudojimo. Šiuo atţvilgiu Vyriausybė pateikė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. birţelio 7 d.

sprendimo kopiją, kuriuo buvusiam įtariamajam pagal šią nuostatą buvo priteistas ţalos atlyginimas dėl per

ilgo baudţiamojo proceso, kuris buvo pradėtas 2001 m. geguţės 11 d., o nutrauktas 2004 m. kovo 1 d.,

trukmės. Vyriausybė taip pat tvirtino, kad dalis ginčijamo baudţiamojo proceso trukmės nepatenka į Teismo

kompetenciją ratione temporis.

42. Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės argumentus, teigdamas, kad bylai reikšmingu laikotarpiu nebuvo

veiksmingos teisinės gynybos priemonės.

43. Pirmiausia Teismas pastebi, kad jis nėra kompetentingas nagrinėti įvykių, kurie įvyko iki 1995 m.

birţelio 20 d., t. y. iki Konvencijos įsigaliojimo Lietuvoje. Atsiţvelgiant į tai, kad kai kurie įvykiai šioje

byloje įvyko iki tos dienos, ši pareiškimo dalis turi būti atmesta pagal 35 straipsnio 3 ir 4 dalis, nes ji yra

nesuderinama ratione temporis su Konvencijos nuostatomis.

44. Dėl Vyriausybės pateikto vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo argumento Teismas

paţymi, kad nurodyta teisinės gynybos priemonė yra pagrįsta Civilinio kodekso, įsigaliojusio 2001 m. liepos

1 d., nuostata, o pirmas ţinomas atitinkamas vidaus teismų praktikos pavyzdys yra 2005 m. birţelio 7 dienos.

Tačiau nėra poţymių, kad tokia priemonė bent teoriškai buvo prieinama pareiškėjui viso baudţiamojo

proceso metu, kuris truko nuo 1993 m. iki 2001 m., ar kad kokia nors priemonė buvo jam praktiškai

prieinama viso ginčijamo laikotarpio metu (ţr. mutatis mutandis Jankauskas v. Lithuania no. 59304/00

(dec.), 2003-12-16). Todėl Teismas neprivalo nagrinėti, ar Vyriausybės nurodyta teisinės gynybos priemonė

turėjo būti panaudota pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 dalį (ţr., priešingai, Charzynski v. Poland, no.

15212/03, §§ 31–43, 2005-03-01, taip pat ţr. Scordino v. Italy (No. 1) [GC], no. 36813/97, §§ 140–149).

Taigi ši pareiškimo dalis negali būti atmesta dėl vidaus teisinės gynybos priemonių nepanaudojimo.

45. Kita pareiškėjo skundo dalis dėl per ilgos proceso trukmės nėra aiškiai nepagrįsta pagal Konvencijos

35 straipsnio 3 dalį. Teismas toliau paţymi, kad ji nėra nepriimtina ir jokiais kitais pagrindais. Taigi ji turi

būti paskelbtas priimtina.

B. Esmė

46. Vyriausybė teigė, kad 6 straipsnio 1 dalis nebuvo paţeista, nes bylos nagrinėjimas uţsitęsė dėl jos

sudėtingumo, o ne dėl valdţios institucijų neveiklumo. Vyriausybė atkreipė Teismo dėmesį į tai, kad byloje

buvo 18 nukentėjusiųjų ir 20 liudytojų ir kad visi nukentėjusieji bei du liudytojai buvo uţsieniečiai. Šaukimai

buvo išsiųsti į keturias uţsienio valstybes, taigi tarptautinis bylos aspektas neišvengiamai lėmė delsimus.

Teismo posėdţiai buvo atidėti 10 kartų dėl nukentėjusiųjų ar liudytojų neatvykimo. Bylos nagrinėjimas buvo

atidėtas dar 6 kartus dėl gynėjo neatvykimo. Byloje nebuvo ţymių vilkinimų, kuriuos būtų galima priskirti

valdţios institucijoms.

47. Pareiškėjas su tuo nesutiko teigdamas, kad bylos sudėtingumo ir valdţios institucijų pastangų

šaukiant liudytojus nepakanka, kad Valstybė būtų atleista nuo pareigos gerbti įmanomai trumpiausio laiko

reikalavimą. Proceso trukmė šioje byloje buvo per ilga.

48. Teismas paţymi, kad nors pareiškėjas tapo įtariamuoju baudţiamojoje byloje 1993 m., nagrinėtinas

laikotarpis, patenkantis į Teismo jurisdikciją, prasidėjo tik 1995 m. birţelio 20 d. ir tęsėsi iki 2001 m. lapkričio

20 d. (ţr. §§ 35 ir 43 pirmiau). Taigi visas procesas trijų instancijų teismuose truko 6 metus ir 5 mėnesius.

Tačiau Teismas paţymi, kad iki 1995 m. birţelio 20 d. procesas jau vyko 2 metus ir 2 mėnesius.

49. Pagal Teismo praktiką teismo proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į

konkrečias bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje suformuluotus kriterijus, konkrečiai, į bylos sudėtingumą,

pareiškėjo bei valdţios institucijų elgesį nagrinėjant bylą (tarp daugelio kitų šaltinių, ţr. Šleževičius v.

Lithuania no. 55479/00, § 29, 2001-11-13).

50. Teismas mano, kad pareiškėjo baudţiamoji byla iš tiesų buvo sudėtinga, ypač atsiţvelgiant į proceso

dalyvių skaičių ir tarptautinį jos aspektą. Tačiau Teismas paţymi, kad keli mėnesiai buvo prarasti ginčams

dėl teismingumo (ţr. § 15–20 pirmiau). Tam tikrą vilkinimą lėmė valdţios institucijų pastangos siekiant

uţtikrinti nukentėjusiųjų ir liudytojų iš uţsienio dalyvavimą teismo posėdyje. Tiesa, šis vilkinimas iš dalies

gali būti priskirtas pareiškėjui, kuris reikalavo, kad šie asmenys dalyvautų gynybos pusėje, o valdţios

institucijos tik reagavo į jo reikalavimus uţtikrindamos teisę į gynybą. Nepaisant to, galiausiai pareiškėjo

byla buvo išnagrinėta teismo posėdyje neišklausius nukentėjusiųjų iš uţsienio. Todėl kyla klausimas, ar toks

sprendimas negalėjo būti priimtas anksčiau (taip pat ţr. § 53–54 toliau). Be to, Teismas paţymi, kad vidaus

teismai nustatė, jog dėl tyrimą atlikusių institucijų kaltės kai kurie nukentėjusieji ir liudytojai nebuvo

tinkamai iškviesti. Siekiant šias klaidas ištaisyti, buvo panaikintas 1999 m. rugpjūčio 24 d. nuosprendis ir tai

lėmė papildomą bylos galutinio išnagrinėjimo uţdelsimą (ţr. konkrečiai § 27, 30 ir 31 pirmiau).

51. To, kas išdėstyta pirmiau, pakanka, kad Teismas galėtų daryti išvadą, jog visa šio baudţiamojo

proceso trukmė buvo ilgesnė nei reikalaujama pagal „įmanomai trumpiausio laiko“ principą. Todėl buvo

paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

II. DĖL 6 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO, SUSIJUSIO SU KITAIS PAREIŠKĖJO ARGUMENTAIS

52.

Pareiškėjas

taip

pat

skundėsi

dėl

kitų

tariamų

paţeidimų

pagal

6 straipsnį, kuriame, kiek tai reikšminga šiai bylai, nustatyta:

„Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltė neįrodyta pagal

įstatymą.

3. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi maţiausiai šias teises:

<...> (d) pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad

gynybos liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

(e) nemokamai naudotis vertėjo pagalba, jeigu nesupranta ar nekalba teismo procese vartojama kalba.“

Konkrečiai pareiškėjas skundėsi, kad jo byla nebuvo teisingai išnagrinėta, nes nei vienas nukentėjusysis

iš uţsienio nebuvo pakviestas ir apklaustas viešame teismo posėdyje, išskyrus vieną liudytoją. Šiuo atţvilgiu

pareiškėjas taip pat teigė, kad jis negalėjo ginčyti kai kurių jo kaltę pagrindţiančių įrodymų, nes jie nebuvo

išversti į lietuvių kalbą. Be to, jis teigė, kad buvo paţeistas nekaltumo prezumpcijos principas, dėl

formuluotės, kurią prokuroras panaudojo procesiniame sprendime, priimtame prieš atiduodant bylą

teisminiam nagrinėjimui, konkrečiai, kad pareiškėjo kaltė buvo „įrodyta“ įrodymais, surinktais ikiteisminio

tyrimo metu. Galiausia pareiškėjas skundėsi, kad privačioje spaudoje buvo išspausdinti tam tikri straipsniai

apie jo bylą, kurie turėjo neigiamą poveikį bylos nagrinėjimo teisingumui ir teisėjų nešališkumui.

53. Teismas primena, kad parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo policijoje ir teisminio nagrinėjimo

stadijose, naudojimas kaip įrodymų nėra savaime nesuderinamas su 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu,

jei buvo uţtikrintos gynybos teisės (Scheper v. the Netherlands (dec.), no. 39209/02, 2005-04-05). Pareiškėjas

skundėsi, kad 18 nukentėjusiųjų ir 1 liudytojas iš uţsienio – turistai, kurie tariamai patyrė neteisėtus

pareiškėjo reikalavimus, nebuvo apklausti teismo posėdyje. Teismas mano, kad šioje byloje nukentėjusieji,

vadovaujantis 6 straipsnio 3 dalies d punktu, taip pat turėtų būti laikomi liudytojais (tai sąvoka, turinti

savarankišką reikšmę), nes jų parodymai, uţfiksuoti policijoje, buvo panaudoti kaip įrodymai pagrindţiant

pareiškėjo nuteisimą (ibid.).

54. Teismas paţymi, kad bylos nagrinėjimas daug kartų buvo atidėtas siekiant uţtikrinti šių asmenų

dalyvavimą. Nors iš pradţių siunčiant šaukimus buvo padaryta klaidų, neginčytina, kad Lietuvos valdţios

institucijos vėliau pakankamai stengėsi, kad būtų uţtikrintas jų parodymų išklausymas (ţr. § 27–31 pirmiau).

Be to, pareiškėjas buvo nuteistas ne vien tik ar didţiąja dalimi dėl turistų iš uţsienio skundų. Jų parodymai

buvo paremti kitais įrodymais, kuriuos pareiškėjas visa apimtimi galėjo ginčyti viešame teismo posėdyje.

Konkrečiai, bylą nagrinėjantis teismas apklausė 6 liudytojus ir dalyvaujančius byloje asmenis dėl kaltinimų

kyšininkavimu bei 5 liudytojus dėl kaltinimų sukčiavimu. Todėl nutraukti baudţiamąjį persekiojimą dėl

uţsieniečių nedalyvavimo nebuvo būtina, ypač atsiţvelgiant į tai, kad pareiškėjo gynėjas pats prašė bylą

nagrinėjančio teismo tęsti jos nagrinėjimą jų neišklausius (§§ 25 ir 30 pirmiau). Be to, nėra įrodymų, kad

apkaltinamasis nuosprendis prieš pareiškėją buvo grindţiamas kokiu nors dokumentu, parašytu uţsienio kalba,

kuris nebūtų išverstas į lietuvių kalbą (§ 35 pirmiau). Todėl Teismas yra įsitikinęs, kad vidaus teismai tirdami

įrodymus nepaţeidė rungimosi principo ar pareiškėjo teisės į gynybą (ţr. pirmiau minėtą Scheper nutarimą,

kuriame apkaltinamojo nuosprendţio pagrindimas svarbiais trijų tariamų išprievartavimo aukų, neatvykusių į

teismo posėdį, parodymais buvo pripaţintas nepaţeidţiančiu Konvencijos 6 straipsnio reikalavimų).

55. Teismas mano, kad pareiškėjo skundas dėl prokuratūros procesiniame sprendime pavartotos

formuluotės (ţr. § 9 pirmiau) yra panašus į Teismo nagrinėtą ir atmestą byloje Daktaras prieš Lietuvą

(Nr. 42095/98, §§ 13 ir 39–45, ECHR 2000-X). Kaip ir Daktaro byloje, Teismas konstatuoja, kad prokuroras

netinkamai pavartojo terminą „įrodyta“. Tačiau, atsiţvelgiant į kontekstą, kuriame jis buvo pavartotas,

terminas reiškė ne daugiau kaip prokuroro manymą, kad byloje pakako pareiškėjo kaltės įrodymų, kad ji būtų

perduota teismui (ibid.). Be to, Teismas paţymi, kad nėra įrodymų apie valstybės pareigūnų teiginius,

paskelbtus spaudoje, dėl kurių galėtų kilti nekaltumo prezumpcijos ar teismo nešališkumo klausimai

pareiškėjo byloje, ypač atsiţvelgiant į tai, kad dėl pareiškėjui pateiktų kaltinimų sprendė profesionalūs

teisėjai, o ne prisiekusieji (ţr. Butkevičius v. Lithuania (dec.), no. 48297/99, 2000-11-28).

56. Apibendrindamas Teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų apie kokią nors labai neteisingą ar

savavališką vidaus teismų padarytą išvadą ir primena, kad įrodymų leistinumas ir vertinimas yra klausimai,

kurie pirmiausia turi būti sprendţiami vidaus teismuose. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo bylos

nagrinėjimas, vertinant jį kaip visumą, buvo teisingas pagal 6 straipsnį. Darytina išvada, kad ši pareiškimo

dalis

turi

būti

atmesta

kaip

aiškiai

nepagrįsta

pagal

Konvencijos

straipsnio

3 ir 4 dalis.

III. DĖL KONVENCIJOS 5 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

57. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jo suėmimas buvo neteisėtas ir paţeidė 5 straipsnio 1 dalį, kurioje,

kiek tai reikšminga šiai bylai, numatyta:

„Kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą. Niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip šiais atvejais ir

įstatymo nustatyta tvarka:

<...> (c) kai asmuo teisėtai sulaikomas ar suimamas, kad būtų pristatytas kompetentingai teismo institucijai,

pagrįstai įtariant jį padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina neleisti padaryti nusikaltimo,

arba manoma, jog jis, padaręs tokį nusikaltimą gali pabėgti; <...>.“

58. Tačiau pareiškėjo suėmimas pagal 5 straipsnio 1 dalies c punktą baigėsi 1993 m. birţelio 23 d., kai

jis buvo paleistas pakeitus kardomąją priemonę. Kadangi nagrinėjami įvykiai yra susiję su laikotarpiu prieš

Lietuvoje įsigaliojant Konvencijai (1995 m. birţelio 20 d.), ši pareiškimo dalis turi būti atmesta kaip

nesuderinama ratione temporis pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis (ţr. mutatis mutandis Jėčius v.

Lithuania no. 34578/97, § 44, ECHR 2000-IX).

IV. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ

59. Pagal Konvencijos 4 Protokolo 2 straipsnį pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jo rašytinio

pasiţadėjimo neišvykti sąlygos buvo nesuderinamos su jo teise į judėjimo laisvę. Dar jis skundėsi pagal

1 Protokolo 1 straipsnį dėl jo turto arešto ginčijamo baudţiamojo proceso metu. Tačiau jis neįrodė, nei kad

šios priemonės buvo neteisėtos pagal vidaus teisę, nei kad jos buvo neproporcingos bendrajam interesui

pagal minėtas nuostatas. Taigi ši pareiškimo dalis taip pat turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta pagal

Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

V. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

60. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies

įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti

nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Ţala

61. Pareiškėjas reikalavo 126 000 Lietuvos litų, apie 36 437 eurų, kompensacijos uţ darbo, pajamų ir

galimybių netekimą dėl Konvencijos paţeidimo. Jis taip pat reikalavo 250 000 eurų neturtinei ţalai atlyginti.

62. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.

63. Teismas mano, kad tarp konstatuoto 6 straipsnio paţeidimo ir reikalaujamos turtinės ţalos nėra

prieţastinio ryšio (ţr. pirmiau minėtą Šleževičiaus bylą, § 35). Todėl Teismas nemano, kad pareiškėjui šiuo

pagrindu priteistina kokia nors suma.

64. Vis dėlto Teismas pripaţįsta, kad pareiškėjas dėl per ilgos proceso trukmės patyrė tam tikrą

neturtinę ţalą, kurią nepakankamai atlygina vien paţeidimo pripaţinimas (loc. cit., § 38). Vertindamas

teisingumo pagrindais, Teismas šiuo pagrindu priteisia pareiškėjui 2000 eurų (ţr. mutatis mutandis Meilus v.

Lithuania no. 53161/99, § 33, 2003-11-06, taip pat ţr. Girdauskas v. Lithuania no. 70661/01, § 35, 2003-12-

11).

B. Kaštai ir išlaidos

65. Pareiškėjas reikalavo 4754 litų (apie 1375 eurų) bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms, patirtoms vidaus

ir Konvencijos procesų metu, padengti.

66. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais.

67. Atsiţvelgdamas į tai, kad reikalaujama suma neatrodo per didelė, Teismas mano, kad pagrįsta

priteisti ją visą (ţr. pirmiau minėtas Meilaus §§ 36–37 ir Girdausko §§ 38–39 bylas).

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

68. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę

Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.

Dėl šių prieţasčių Teismas vienbalsiai

1. Skelbia skundą pagal 6 straipsnio 1 dalį dėl proceso trukmės priimtinu, o kitą pareiškimo dalį

nepriimtina;

2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

3. Nustato:

(a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio

2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui 2000 eurų (du tūkstančius eurų) neturtinei ţalai atlyginti ir

1375 eurų (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms

padengti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas minėtoms sumoms, kurios turi būti konvertuotos į

valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą;

(b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo nuo pirmiau minėtų

sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant 3 procentus;

4. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2006 m. birţelio 27 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77

taisyklės 2 ir 3 dalimis.

S. NAISMITH

Kanclerio pavaduotojas

J.-P. COSTA

Pirmininkas

Vadovaujantis Konvencijos 45 straipsnio 2 dalimi ir Teismo reglamento 74 taisyklės 2 dalimi, prie šio

sprendimo pridedama teisėjos Mularoni atskiroji nuomonė.

ATSKIROJI TEISĖJOS MULARONI NUOMONĖ

Aš sutinku su daugumos nuomone, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis dėl proceso

trukmės.

Tačiau norėčiau paţymėti, kad, mano nuomone, negalima priekaištauti nacionalinėms valdţios

institucijoms dėl pastangų siekiant uţtikrinti nukentėjusiųjų ir kitų liudytojų iš uţsienio dalyvavimą teisme

(ţr. sprendimo § 50, nuo 3 iki 6 sakinio).

Viena vertus, aš manau, kad visos vidaus valdţios institucijų pastangos siekiant uţtikrinti liudytojų

dalyvavimą teismų posėdţiuose turi būti įvertintos.

Kita vertus, aš manau, kad šios pastangos kaip tik ir leido Teismui padaryti išvadą, kad Konvencijos 6

straipsnio 1 dalis dėl bylos nagrinėjimo teisingumo nebuvo paţeista (ţr. sprendimo § 54).