Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA PUZINAS (2) PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 63767/00)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2007 m. sausio 9 d.

Byloje Puzinas prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudaryta iš:

pirmininko J.-P. COSTA,

teisėjų A. B. BAKA,

I. CABRAL BARRETO,

A. MULARONI,

E. FURA-SANDSTRÖM,

D. JOČIENĖS,

D. POPOVIĆ,

ir skyriaus kanclerio pavaduotojo S. NAISMITH,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2006 m. gruodţio 5 dieną,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Alvydas Puzinas (pareiškėjas),

kuris 2000 m. lapkričio 18 d. pateikė Teismui pareiškimą (Nr. 63767/00) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.

3. Konkrečiai, pareiškėjas teigė, kad buvo paţeisti Konvencijos 8, 10 ir 11 straipsniai, kadangi jam buvo

skirta drausminė nuobauda uţ nuteistųjų korespondencijos išsiuntimo nustatytos tvarkos nesilaikymą.

4. 2005 m. gruodţio 13 dienos nutarimu Teismas paskelbė pareiškimą iš dalies priimtinu.

5. Pareiškėjas ir Vyriausybė pateikė savo papildomas rašytines pastabas (59 taisyklės 1 dalis).

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

6. Pareiškėjas gimė 1952 m. ir gyvena Panevėţyje.

7. Šalių pateikti bylos faktai gali būti apibendrinti kaip išdėstyta toliau.

8. 1991 m. gruodţio 12 d. Aukščiausiasis Teismas skyrė pareiškėjui 13 metų laisvės atėmimo bausmę

uţ nuţudymą sunkinančiomis aplinkybėmis. Pareiškėjas atliko bausmę pataisos darbų įstaigoje Rasų g.

Vilniuje (Vilniaus sustiprintojo režimo pataisos darbų kolonija). Jis buvo paleistas lygtinai nenurodytą 2002

metų dieną.

9. Pareiškėjas yra nuteistųjų savitarpio pagalbos ir paramos organizacijos „Laisvė“ pirmininkas.

1999 m. liepos 9 d. pareiškėjas šios organizacijos ir kai kurių kitų nuteistųjų vardu pasirašė skundą, kuriame

skundėsi kalinimo sąlygomis pataisos darbų įstaigoje Rasų g. ir įvairiais tariamai neteisėtais pataisos darbų

įstaigos administracijos veiksmais. Skundas buvo adresuotas 10 asmenų: penkiems valstybės pareigūnams ir

penkiems privačios ţiniasklaidos atstovams. Pasak pareiškėjo, jis išsiuntė skundą ne per pataisos darbų

įstaigos administraciją, o per kitą nuteistąjį, kuris buvo paleistas iš įkalinimo įstaigos, siekdamas išvengti

cenzūravimo.

10. Nustačius, kad 1999 m. liepos 9 d. skundo išsiuntimas ne per pataisos darbų įstaigos administraciją

paţeidţia Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalį, 1999 m. liepos 20 d. Kalėjimų departamento

direktorius skyrė pareiškėjui drausminę nuobaudą, uţdrausdamas jam gauti siuntinį pasimatymo su

artimaisiais metu. Taip pat buvo nustatyta, kad Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinosios taisyklės (V

priedas) draudţia nuteistiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais, kaip kad buvo šio laiško atveju.

Direktorius nurodė, kad pareiškėjas galėjo kreiptis su skundu tik į valstybės institucijas, o ne į kitas

organizacijas ar asmenis (50 straipsnio 1 dalis). Direktorius taip pat nurodė, kad Pataisos darbų kodekso 50

straipsnio 6 dalis draudţia siųsti skundus „uţ kitus nuteistuosius“.

11. Pareiškėjui šią nuobaudą apskundus, 1999 m. gruodţio 8 d. Seimo kontrolierė nustatė, kad Pataisos

darbų kodekso nuostatos tinkamai negina nuteistųjų teisės jungtis į asociacijas. Seimo kontrolierė nepareiškė

savo nuomonės dėl nuobaudos teisėtumo.

12. Pareiškėjas kreipėsi į administracinius teismus, teigdamas, kad nuobauda buvo neteisėta. 2000 m.

kovo 6 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą kaip nepriskirtiną šio

teismo jurisdikcijai.

13. 2000 m. kovo 30 d. Vyriausiasis administracinis teismas paliko nutartį dėl skundo nepakeistą.

Pareiškėjui šį sprendimą apskundus, 2000 m. geguţės 10 d. Apeliacinis teismas panaikino ţemesnių

instancijų teismų sprendimus. Teismas inter alia nustatė, kad pataisos darbų įstaigos administracija yra

vykdomosios valdţios dalis, todėl administraciniai teismai buvo kompetentingi išnagrinėti pareiškėjo skundą

dėl pataisos darbų įstaigos administracijos tariamai neteisėtų veiksmų.

14. Vėliau pareiškėjas pateikė skundą pagal Administracinių teisės paţeidimų kodekso reikalavimus.

2001 m. geguţės 29 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo skundą dalyvaujant

pareiškėjui, kuris buvo atveţtas į teismo posėdį tiesiai iš pataisos darbų įstaigos.

15. Teismas atmetė skundą kaip nepagrįstą ir nustatė, kad 1999 m. liepos 20 d. nuobauda buvo paskirta

teisėtai. Teismas inter alia konstatavo, kad:

„Sutinkamai su Pataisos darbų kodekso 50 str. 1 d., nuteistiesiems yra suteikta teisė kreiptis su pareiškimais,

pasiūlymais ir skundais į valstybės organus, visuomenines organizacijas ir pareigūnus. Esant reikalui, prie šių

raštų administracija gali pridėti savo paaiškinimus. Tačiau į nurodytas institucijas nuteistiesiems yra

draudţiama kreiptis ne per pataisos darbų įstaigos administraciją (Pataisos darbų kodekso 50 str. 6 d.).

Pareiškėjas pripaţino, kad pareiškimus dešimčiai adresatų išsiuntė nelegaliai – per asmenį, kuris baigė atlikti

savo bausmę ir buvo paleistas iš bausmės atlikimo vietos. Tuo pačiu, administracijai buvo atimta teisė

pareikšti savo samprotavimus pareiškime išdėstytais klausimais.“

16. 2001 m. liepos 11 d. Vyriausiasis administracinis teismas atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl

minėto sprendimo inter alia konstatuodamas, kad:

„nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, jog [atitinkamos] Pataisos darbų kodekso normos prieštarauja Konstitucijai.

Pareiškėjas privalo įvertinti, kad jis yra nuteistas laisvės atėmimu ir todėl jo teisinė padėtis yra kitokia, nei

kitų ţmonių, kurie nėra paţeidę įstatymo <...>.

Kaip matyti iš bylos medţiagos, pareiškėjas [1999 m. liepos 20 d.] buvo nubaustas ne uţ tai, kad susirašinėjo

su visuomenės informavimo priemonių atstovais, o uţ tai, kad paţeidė Pataisos darbų kodekso 50 str.

nustatytą kreipimosi [su tokia korespondencija] per pataisos darbų įstaigos administraciją tvarką. Tas pats

paţymėtina ir dėl pareiškėjo teiginių, jog jis skundţiamu nutarimu buvo nubaustas uţ kritiką, įsitikinimų

turėjimą ar informacijos skleidimą.“

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

17. Tuo metu galiojusio Pataisos darbų kodekso 49 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad

nuteistiesiems leidţiama siųsti laiškus, neribojant jų kiekio. Minėto 49 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtintas

reikalavimas, kad pataisos darbų įstaigos administracija nuteistųjų laiškus išsiųstų adresatams ne vėliau kaip

per tris dienas nuo tos dienos, kurią laiškas buvo gautas arba nuteistojo įteiktas.

18. Pataisos darbų kodekso, galiojusio bylai reikšmingu metu, 50 straipsnio 1 dalyje buvo numatyta, kad

nuteistieji turi teisę kreiptis „su pasiūlymais, pareiškimais ir skundais į valstybės organus, visuomenines

organizacijas ir pareigūnus“. Šia nuostata pataisos darbų įstaigos administracijai taip pat buvo suteikta teisė

pridėti prie jų su tuo susijusius aiškinamuosius raštus.

19. Iki 1999 m. birţelio 25 d. Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta, kad

prokurorui adresuota nuteistųjų korespondencija yra necenzūruojama. Nuo 1999 m. birţelio 25 d. pakeistame

kodekse buvo numatyta, kad valstybės institucijoms ir Europos Ţmogaus Teisių Teismui adresuota

korespondencija yra necenzūruojama.

20. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 5 ir 6 dalimis,

nuteistiesiems buvo draudţiama siųsti „kolektyvinius skundus bei pareiškimus“ arba kreiptis su skundais „uţ

kitus nuteistuosius.“

21. Vadovaujantis tuo metu galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalimi, nuteistųjų

korespondencija galėjo būti siunčiama tik per pataisos darbų įstaigos administraciją.

22. Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinųjų taisyklių, galiojusių bylai reikšmingu metu, 7.3.2

punkte buvo numatyta:

„[Nuteistųjų] pasiūlymai, pareiškimai ir skundai, kuriuose keliamus klausimus yra kompetentinga spręsti

pataisos darbų įstaigos administracija, adresatui nesiunčiami, o nagrinėjami vietoje. Pataisos darbų įstaigos

vadovybės įpareigotas darbuotojas, išnagrinėjęs pasiūlymą, pareiškimą ar skundą, surašo paţymą <...> ir

perduoda ją įsegti į nuteistojo asmens bylą. Nuteistajam nesutikus, pasiūlymas, pareiškimas ar skundas

išsiunčiamas adresatui kartu su administracijos paţyma. <...> Jei nuteistasis pakartotinai siunčia analogiško

turinio pasiūlymą, pareiškimą arba skundą, įstaigos administracija pridedamoje paţymoje nurodo, <...> koks

nuteistajam buvo duotas atsakymas. Jei organas, organizacija ar pareigūnas, į kuriuos kreipiasi pasiūlymu,

pareiškimu ar skundu nuteistasis, yra nekompetentingi spręsti keliamus klausimus, įstaigos administracija

rekomenduoja nuteistajam peradresuoti pasiūlymą, pareiškimą ar skundą. Nuteistajam atsisakius

peradresuoti, pasiūlymas, pareiškimas arba skundas išsiunčiamas adresatui.“

23. Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinosios taisyklės (V priedas), galiojusios bylai reikšmingu

metu, draudė nuteistiesiems naudotis kompiuteriais.

24. Pagal naują Pataisos darbų kodeksą, galiojusį 2001 m. liepos 18 d., buvo draudţiama cenzūruoti

nuteistųjų korespondenciją, siunčiamą valstybės institucijoms ir Europos Ţmogaus Teisių Teismui.

Remiantis šio Kodekso 41 straipsniu, visa kita korespondencija galėjo būti cenzūruojama tik kompetentingos

institucijos (prokuroro ar įstaigos direktoriaus) nutarimu ar teismo (teisėjo) nutartimi, priimama kiekvienu

konkrečiu atveju.

25. 2003 m. kovo 24 d. nutarimu Konstitucinis Teismas konstatavo, kad vidaus teisės aktai paţeidţia

Konstituciją, kadangi jais leidţiamas nepagrįstas nuteistųjų korespondencijos cenzūravimas. Konstitucinis

Teismas taip pat nurodė, kad kiekvienu konkrečiu cenzūravimo atveju turi būti nurodyti konkretūs jo

pagrindai.

26. Kai kurios kitos vidaus teisės nuostatos dėl nuteistųjų korespondencijos cenzūravimo yra

apibendrintos bylose Valašinas prieš Lietuvą (no. 44558/98, 2001-07-24, §§ 94–97, ECHR 2001-VIII) ir

Puzinas (Nr. 1) prieš Lietuvą (no. 44800/98, 2002-03-14, §§ 15–17).

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO

27. Pareiškėjas teigė, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis, kuriame, kiek tai reikšminga bylai,

numatyta:

„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo <...> susirašinėjimas.

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus

atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje <...>, siekiant uţkirsti kelią viešosios tvarkos

paţeidimams ar nusikaltimams <...>.“

28. Vyriausybė tvirtino, kad įstatymuose nustatytas reikalavimas nuteistiesiems siųsti savo

korespondenciją per pataisos darbų įstaigos administraciją ir pareiškėjui skirta nuobauda uţ šio reikalavimo

paţeidimą neatėmė galimybės pareiškėjui naudotis susirašinėjimo laisve. Bet kuriuo atveju, tuo metu

galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalies ir Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos laikinųjų

taisyklių 7.3.2 punkto reikalavimai atitiko bendrąjį interesą uţkirsti kelią nuteistųjų piktnaudţiavimui, siekiant

veiksmingesnio jų skundų nagrinėjimo ir pataisos darbų įstaigų administracijos teisinės pagalbos

nuteistiesiems teikimo. Vyriausybė taip pat teigė, kad bylai reikšmingu metu galioję vidaus teisės aktai

nedraudė nuteistiesiems siųsti korespondenciją privačioms organizacijoms, tokioms kaip ţiniasklaida.

Apskritai bylai reikšmingu metu galiojusiais vidaus teisės aktais buvo tinkamai ginama pareiškėjo teisė į jo

susirašinėjimo gerbimą.

29. Pareiškėjas teigė, kad 1999 m. liepos 20 d. jam skirta nuobauda patvirtino, jog pagal bylai reikšmingu

metu galiojusius vidaus teisės aktus jam, kaip kaliniui, buvo draudţiama siųsti skundus ir pareiškimus savo ir

kitų nuteistųjų vardu valstybės institucijoms, ţiniasklaidai ir visuomeninėms organizacijoms. Pareiškėjas tvirtino,

kad pagal vidaus teisę jis nebuvo apsaugotas nuo pataisos darbų įstaigos administracijos savavališko trukdymo

pasinaudoti teise į susirašinėjimą. Ginčijamomis vidaus teisės nuostatomis buvo leidţiamas nuteistųjų

korespondencijos cenzūravimas be jokios atrankos. Todėl pareiškėjas bijojo, kad jo skundas dėl kalinimo

sąlygų bus cenzūruotas, jeigu jis jį siųs per pataisos darbų įstaigos administraciją.

30. Teismas pastebi, kad 1999 m. liepos 20 d. pareiškėjui buvo skirta negrieţta drausminė nuobauda –

atimta teisė gauti siuntinį artimiausio pasimatymo metu. Kaip patvirtino Vyriausiasis administracinis

teismas, tokios nuobaudos prieţastis buvo tai, kad pareiškėjas 1999 m. liepos 9 d. išsiuntė rašytinį skundą dėl

kalinimo sąlygų neteisėtu būdu, t. y. ne per pataisos darbų įstaigos administraciją, taip paţeisdamas tuo metu

galiojusio Pataisos darbų kodekso 50 straipsnio 6 dalį (ţr. 16 ir 18 punktus pirmiau). Teismas mano, kad

minėta nuobauda buvo apribota pareiškėjo teisė į tai, kad būtų gerbiamas jo susirašinėjimas Konvencijos 8

straipsnio 1 dalies poţiūriu. Nors ji neturėjo tiesioginės įtakos ginčijamo skundo išsiuntimui ar pristatymui,

šios nuobaudos skyrimu buvo siekiama daryti įtaką pareiškėjo tokio pobūdţio korespondencijos siuntimo

būdui ateityje.

31. Minėtas apribojimas prieštarautų Konvencijos 8 straipsniui, nebent jis būtų „nustatytas įstatymo“,

juo būtų siekiama vieno ar kelių šios nuostatos antrojoje dalyje nurodytų teisėtų tikslų ir jis būtų „būtinas

demokratinėje visuomenėje“ tam tikslui pasiekti (plg. ţr. inter alia Calogero Diana v. Italy, 1996-11-15,

Reports of Judgments and Decisions 1996-V, §§ 32–33; Petra v. Romania, 1998-09-03, Reports 1998-VII,

§§ 37–40).

32. Teismas sutinka, kad šioje byloje nagrinėjami vidaus teisės aktai yra parengti pakankamai aiškiai ir

tiksliai. Be to, jie buvo prieinami ir galėjo būti ginčijami teismuose (plg. ţr. cituotus sprendimus Calogero

Diana ir Petra bylose, ibid.). Todėl apribojimas atitiko reikalavimą „būti numatytam įstatyme“, nurodytą

Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje. Teismas taip pat pastebi, kad šiuo apribojimu buvo siekiama teisėto tikslo

uţkirsti kelią viešosios tvarkos paţeidimams ar nusikaltimams.

33. Dėl apribojimo būtinumo Teismas mano, kad įprasti ir pagrįsti kalinimo reikalavimai gali pateisinti

nuteistųjų skundų dėl elgesio su jais ir kalinimo sąlygų vidaus tyrimo sistemą (plg. ţr. Silver and Others v.

the United Kingdom, 1980-10-01 Commission Report, § 301). Atsiţvelgiant į šį tikslą, kai kurios nuteistųjų

korespondencijos kontrolės priemonės, tokios kaip atsitiktiniai patikrinimai (išskyrus laiškus, susijusius su

teisminio nagrinėjimo klausimais pagal vidaus teisę ar Konvenciją), gali būti vykdomos ir pačios savaime

nėra nesuderinamos su Konvencija (Silver and Others v. the United Kingdom, 1983-03-25, Series A no. 61, §

98; a contrario, Jankauskas v. Lithuania no. 59304/00, 2005-02-24, §§ 21–22). Tačiau tai nereiškia, kad

korespondencija gali būti sustabdoma dėl joje reiškiamų skundų, susijusių su pataisos darbų įstaiga, arba

uţlaikoma, kol tokius skundus iš pradţių išnagrinės pataisos darbų įstaigos administracija.

34. Teismas yra ne kartą kritikavęs atitinkamus Lietuvos teisės aktus, o ypač juose vartojamą gana

neapibrėţtą „cenzūros“ sąvoką, dėl kurios keliose bylose buvo nustatyti valstybės institucijų

piktnaudţiavimo atvejai, dėl nepagrįsto nuteistųjų korespondencijos tikrinimo ar uţlaikymo (pirmiau minėtas

sprendimas Jankausko byloje, §§ 19–23; pirmiau minėtas sprendimas Puzino (Nr. 1) byloje, §§ 20–22;

Čiapas v. Lithuania no. 4902/02, 2006-11-14 negalutinis sprendimas, §§ 24–26). Tačiau ši byla yra visiškai

kitokia. Visų pirma Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo skundai buvo tinkamai išnagrinėti teismine

tvarka Vyriausiame administraciniame teisme (ţr. 16 ir 30 punktus pirmiau). Antra, pareiškėjas nepateikė

argumentų, keliančių abejonių dėl skirtos nuobaudos proporcingumo. Trečia, pareiškėjas neįrodė, kad

galimos cenzūros baimė yra pateisinama prieţastis nepaisyti akivaizdţiai teisėtos pataisos darbų įstaigos

taisyklės dėl skundų siuntimo. Ketvirta, pareiškėjui skirta nuobauda nebuvo grieţta. Konkrečiomis šios bylos

aplinkybėmis Teismas mano, kad valstybės institucijos šioje byloje neperţengė vertinimo laisvės ribų, o

apribojimas buvo proporcingas ir būtinas demokratinėje visuomenėje.

35. Todėl Konvencijos 8 straipsnis nebuvo paţeistas.

II. DĖL KONVENCIJOS 10 IR 11 STRAIPSNIŲ PAŢEIDIMO

36. Pareiškėjas taip pat skundėsi dėl tų pačių faktų pagal Konvencijos 10 (saviraiškos laisvė) ir 11

(susirinkimų ir asociacijos laisvė) straipsnius. Tačiau atsiţvelgiant į pirmiau pateiktus svarstymus ir išvadas

(ţr. 30–35 punktus pirmiau), susijusius su pareiškėjo skundais pagal Konvencijos 8 straipsnį, Teismas

nemano, kad būtina nagrinėti šiuos skundus atskirai pagal Konvencijos 10 ar 11 straipsnį.

Dėl šių prieţasčių teismas vienbalsiai

1. Nustato, kad Konvencijos 8 straipsnis nebuvo paţeistas;

2. Nustato, kad nebūtina nagrinėti bylą atskirai pagal Konvencijos 10 ir 11 straipsnius.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2007 m. sausio 9 d. vadovaujantis Teismo reglamento 77

taisyklės 2 ir 3 dalimis.

S. NAISMITH

Kanclerio pavaduotojas

J.-P. COSTA

Pirmininkas