Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA ARMONIENĖ prieš LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 36919/02)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2008 m. lapkriĉio 25 d.

GALUTINIS

2009 m. vasario 25 d.

Šiame sprendime gali būti daromi redakcinio pobūdžio pataisymai.

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

Byloje Armonienė prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininkės Françoise Tulkens,

teisėjų Ireneu Cabral Barreto,

Vladimiro Zagrebelsky,

Danutės Joĉienės,

Dragoljub Popović,

Nona Tsotsoria,

Işil Karakaş

ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. lapkriĉio 4 d.

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos pilietė Judita Armonienė (toliau –

pareiškėja) savo mirusio vyro (toliau – vyras) Laimuĉio Armono vardu, 2002 m. spalio 2 d. Teismui

pateikusi pareiškimą (Nr. 36919/02) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos (toliau – Konvencijos) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjai, kuriai buvo suteikta teisinė pagalba, atstovavo Vilniuje praktikuojanti advokatė

L. Meškauskaitė. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E.

Baltutytė.

3. Pareiškėja teigė, kad valstybė neįvykdė savo pareigos uţtikrinti jos šeimos privataus

gyvenimo gerbimą, nes jos vyrui buvo priteista labai maţa suma neturtinei ţalai atlyginti, nepaisant

to, kad pagrindinis laikraštis stipriai paţeidė privatų šeimos gyvenimą. Be to, pareiškėja skundėsi,

kad buvo paţeista jos vyro teisė į veiksmingą vidaus teisinės gynybos priemonę, nes nacionalinė

teisė nustatė ţemą neturtinės ţalos, kurią sukelia visuomenės informavimo priemonės, neteisėtai

skleisdamos informaciją apie asmens privatų gyvenimą, kompensacijos ribą.

4. 2005 m. rugsėjo 7 d. Teismas nusprendė apie pareiškėjos skundą pagal Konvencijos 8

straipsnį informuoti Vyriausybę. Tą paĉią dieną, vadovaudamasis Konvencijos 29 straipsnio 3

dalimi, Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir dėl jo esmės.

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

5. Pareiškėjos šeima gyveno Ąţuolpamūšio kaime Pasvalio rajone. Jos vyras mirė 2002 m.

balandţio 15 d.

6. Dar iki jo mirties, 2001 m. sausio 31 d. didţiausias Lietuvos dienraštis „Lietuvos Rytas“

išspausdino vedamąjį straipsnį, pavadintą „Pasvalio kaimus paralyţavo mirties baimė: nuošalios

Lietuvos vietovės gyventojai atsidūrė AIDS grėsmės gniauţtuose“. Straipsnyje buvo šie pareiškėjos

šeimai svarbūs teiginiai:

„Laisvu elgesiu garsėjanti trisdešimtmetė Gitana Biriuk jau serga šia mirtina liga ...

Netoli Pajiešmenių esanĉiame kaime gyvena ŢIV nešiotoja. Tai – neištekėjusi dviejų

maţameĉių vaikų motina G. Biriuk...

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

G. Biriuk dviejų vaikų tėvas yra Paiešmenių [kaimo] gyventojas L. Armonas...

Pasvalio ligoninės medikai patvirtino, kad G. Biriuk yra ŢIV nešiotoja. Moteris į Panevėţio

ligoninę buvo paguldyta gydyti tuberkuliozės. Atlikus kraujo tyrimus paaiškėjo, kad ji yra

ŢIV nešiotoja ...

Moteriai [G. Biriuk] jau nustatytas AIDS – tai paskutinė infekcijos stadija. Ji gali trukti nuo

metų iki dešimties, taĉiau galiausiai baigiasi mirtimi ...

Laimis Armonas yra ŢIV infekuotas...

Praėjusią savaitę… į Pasvalio ligoninės vidaus ligų skyrių buvo paguldytas smarkiai

karšĉiuojantis G. Biriuk dviejų vaikų tėvas, Pajiešmenių gyventojas...

L. Armonas yra dar viena AIDS auka...

Pagal paciento [nuoroda į L. Armoną] išvaizdą ir ligos kliniką gydytojai įtarė, kad jis gali

būti ŢIV nešiotojas. Ką tik gautas atsakymas iš AIDS centro įtarimus patvirtino.”

7. Vyras kreipėsi į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismą, laikrašĉiui pareikšdamas 50 000

litų (apie 14 460 eurų) ieškinį neturtinei ţalai atlyginti uţ jo teisės į privatumą paţeidimą.

8. 2001 m. liepos 19 d. teismas priėmė jam palankų sprendimą. Teismas nustatė, kad

atsakovas neįrodė paskelbtų teiginių apie vyro santykius su G. Biriuk tikrumo, ar kad

informacija apie vyro sveikatą, nurodant jo pilną vardą ir gyvenamąją vietą, buvo paskelbta

su jo sutikimu, ar kad atitiko teisėtą visuomenės interesą, siekiant atkreipti visuomenės

dėmesį į augantį ŢIV atvejų skaiĉių Lietuvoje. Įvertinęs visus reikšmingus įrodymus, teismas

nusprendė, kad nebuvo jokių įrodymų, kad vyras buvo G. Biriuk vaikų tėvas. Straipsnis

paţemino vyrą, o informacijos apie jo privatų gyvenimą paskelbimas sukėlė neturtinės ţalos,

turėjo įtakos jo sveikatai ir neigiamai paveikė jo šeimos gyvenimą ir reputaciją. Jis taip pat

apribojo vyro šeimos bendravimo galimybes. Teismas atkreipė dėmesį, kad 2001 m.

laikrašĉio bendrovės – UAB “Lietuvos rytas” – įstatinis kapitalas buvo 33 754 700 litų (apie

9 776 037 eurus). Vis dėlto teismas padarė išvadą, kad paviešinant informaciją nebuvo

tyĉios, ir taikė Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalį. Atitinkamai vyrui

buvo priteista maksimali suma, numatyta įstatyme tokiomis aplinkybėmis, t.y. 10 000 litų

(apie 2 896 eurus) neturtinei ţalai atlyginti.

9. Vyras pateikė apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismui. 2001 m. spalio 8 d.

teismas, pritaręs ţemesnės instancijos teismo argumentams, atmetė skundą.

10. Kaip jau minėta anksĉiau, vyras mirė 2002 m. balandţio 15 d.

11. 2002 m. balandţio 24 d. Aukšĉiausiasis Teismas paliko nepakeistą apeliacinės

instancijos teismo nutartį. Jis teigė, kad suma, didesnė uţ minėtu įstatymu nustatytą 10 000

litų, gali būti skiriama, tik jeigu yra nustatyta, kad informacija buvo paskelbta tyĉia. Teismas

pastebėjo, kad atspausdinęs straipsnį laikraštis padarė du paţeidimus: pirma, paskelbė

informaciją, kuri neatitiko tikrovės ir paţemino vyro garbę ir reputaciją, bei, antra, jis

paskelbė duomenis apie vyro privatų gyvenimą be jo sutikimo. Vis dėlto Aukšĉiausias

Teismas nusprendė, kad ţemesniųjų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad vyras

neįrodė, jog atsakovas paskelbė informaciją apie jį tyĉia, todėl nebuvo pagrindo penkiagubai

padidinti neturtinės ţalos kompensacijos sumą, kaip numatyta Visuomenės informavimo

įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

12. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnis, kiek yra susiję su šia byla, numato:

„Ţmogaus privatus gyvenimas nelieĉiamas…

Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo

asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.“

13. Konstitucijos 30 straipsnis numato, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės

ţalos atlyginimas turi būti numatytas įstatyme.

14. Civilinio kodekso 7¹straipsnis, galiojęs bylai reikšmingu metu, dėl neturtinės ţalos

atlyginimo numatė:

„Masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys, paskelbę tikrovės

neatitinkanĉias ţinias, ţeminanĉias asmens garbę ir orumą, taip pat be asmens sutikimo

informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę ţalą, kurios dydį kiekvienu

atveju nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstanĉių litų nustato teismas.

Teismas, nustatydamas moralinės ţalos, išreikštos pinigais, dydį, atsiţvelgia į ţalą

padariusio asmens turtinę padėtį, teisės paţeidimo sunkumo laipsnį, teisės paţeidimo

pasekmes ir kitas turinĉias reikšmės aplinkybes.“

15. Civilinio kodekso 6.250 straipsnis dėl neturtinės ţalos, galiojantis nuo 2001 m. liepos

1 d. numato:

„1. Neturtinė ţala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai,

dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, paţeminimas, reputacijos pablogėjimas,

bendravimo galimybių sumaţėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

2. Neturtinė ţala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė ţala atlyginama

visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės

atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės

ţalos dydį, atsiţvelgia į jos pasekmes, šią ţalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę

padėtį, padarytos turtinės ţalos dydį bei kitas turinĉias reikšmės

bylai

aplinkybes, taip pat į sąţiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.“

16. Visuomenės informavimo įstatymo atitinkamos nuostatos bylai reikšmingu metu

numatė:

14 straipsnis. Privataus gyvenimo apsauga

„1. Rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma uţtikrinti ţmogaus teisę į tai,

kad būtų gerbiamas jo asmeninis ir jo šeimos gyvenimas.

2. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje

nurodytus atvejus, tik to ţmogaus sutikimu ir jeigu informacijos paskelbimas nedaro

jam ţalos.

3. Informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be ţmogaus sutikimo tais

atvejais, kai informacijos paskelbimas nedaro ţalos asmeniui arba kai informacija

padeda atskleisti įstatymų paţeidimus ar nusikaltimus, taip pat kai informacija yra

pateikiama nagrinėjant bylą atvirame teismo procese. ...“

54 straipsnis. Moralinės ir materialinės žalos atlyginimas

„1. Viešosios informacijos rengėjas ir (ar) platintojas, paskelbęs be fizinio asmens

sutikimo informaciją apie jo privatų gyvenimą (išskyrus šio įstatymo 14 straipsnio 3

dalyje bei 55 straipsnyje numatytus atvejus), taip pat paskelbęs tikrovės neatitinkanĉią,

ţeminanĉią asmens garbę ir orumą informaciją, atlygina asmeniui padarytą moralinę

ţalą įstatymų nustatyta tvarka. Moralinės ţalos atlyginimo dydis negali viršyti 10

tūkstanĉių litų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad tikrovės neatitinkanti, asmens

garbę ir orumą ţeminanti informacija buvo paskelbta tyĉia. Tokiais atvejais teismo

sprendimu ši suma gali būti padidinta, bet ne daugiau kaip 5 kartus. Kiekvienu atveju

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

priteisiama suma negali būti didesnė kaip 5 procentai viešosios informacijos rengėjo ir

(ar) platintojo metinių pajamų. ...

4. Teismas, nustatydamas moralinės ţalos, išreikštos pinigais, dydį, atsiţvelgia į ţalą

padariusio asmens turtinę padėtį, teisės paţeidimo sunkumą, teisės paţeidimo

pasekmes ir kitas turinĉias reikšmės aplinkybes. ...“

17. Sveikatos sistemos įstatymo 52 straipsnis, apribojantis informacijos apie asmens

sveikatą atskleidimą, bylai reikšmingu metu numatė:

“1. Asmens sveikatos informacijos viešumas yra ribojamas norint uţtikrinti asmens

privataus gyvenimo ir jo asmens sveikatos paslapties nelieĉiamumą.

2. Draudţiama skelbti visuomenės informavimo priemonėse informaciją apie asmens

sveikatą be raštiško jo sutikimo...

3. Asmens ar visuomenės sveikatos prieţiūros specialistams draudţiama ... paţeisti

asmens privataus gyvenimo ar asmens sveikatos informacijos, ... kurią jie suţinojo

eidami profesines pareigas, konfidencialumą.”

18. 1998 m. geguţės 15 d. Lietuvos Aukšĉiausiojo Teismo Senato nutarime Nr. 1 „Dėl

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės

informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant garbės ir orumo gynimo

civilines bylas” tiek, kiek reikšminga, nurodyta:

„18. ...Privataus asmens teisės yra ginamos, kai nustatoma, jog informacija apie asmens

privatų gyvenimą yra paskelbta be asmens sutikimo ir nesant teisėto visuomenės

intereso. Teisėtas visuomenės interesas suprantamas kaip visuomenės teisė gauti

informaciją apie … ţmogaus privatų gyvenimą tais atvejais, kai būtina apsaugoti kitų

asmenų teises ir laisves nuo neigiamų pasekmių. Asmens teisės yra ginamos

nepriklausomai nuo to, ar paskelbta informacija apie asmens privatų gyvenimą ţemina

jo garbę ir orumą, ar neţemina.“

19. Be to, nutarime nustatyta, kad viešos informacijos rengėjai ar platintojai, kurie skelbia

informaciją apie asmens privatų gyvenimą be jo ar jos sutikimo, privalo atlyginti sukeltą

neturtinę ţalą. Nustatydami tokios ţalos piniginę kompensaciją, teismai turėtų atsiţvelgti į

atsakovo kaltę, jo elgesį po informacijos paskleidimo, neigiamą įtaką ieškovo profesiniam ar

socialiniam gyvenimui ir formą bei būdą, kuriuo informaciją buvo išplatinta, taip pat į jos

turinį ir kitas reikšmingas aplinkybes. Piniginė kompensacija negali viršyti ribų, numatytų

Civilinio kodekso 7¹straipsnyje ir Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnyje.

III. BYLAI REIKŠMINGI TARPTAUTINIAI DOKUMENTAI

20. 1970 m. sausio 23 d. Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja priėmė rezoliuciją Nr.

428, kurios dalimi esanĉios Deklaracijos dėl Visuomenės informavimo priemonių ir ţmogaus

teisių atitinkamos dalys numato:

C. Asmenų apsaugos nuo kišimosi į privatų gyvenimą priemonės

„1. Yra sfera, kurioje naudojimasis informacijos laisvės teise ir saviraiškos laisve gali

prieštarauti teisei į privatų gyvenimą, kurią gina Ţmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis.

Naudojimasis pirmąja teise negali lemti antrosios sunaikinimo.

2. Teisė į privatų gyvenimą iš esmės neatsiejama nuo teisės gyventi savo gyvenimą patiriant kuo

maţesnį kišimąsi. Tai yra susiję su privaĉiu, šeimos ir namų gyvenimu, fiziniu ir moraliniu

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

vientisumu, garbe ir reputacija, vengimu būti klaidinanĉiai apibūdintam, nereikšmingų ir

trikdanĉių faktų neatskleidimu ... apsauga nuo asmens konfidencialiai suteiktos ar gautos

informacijos atskleidimo...

7. Teisė į privatų gyvenimą, suteikta Ţmogaus teisių konvencijos 8 straipsniu, turėtų apsaugoti

asmenį ne tik nuo valstybės institucijų, bet ir nuo privaĉių asmenų ar įstaigų, įskaitant

ţiniasklaidą, kišimosi. Nacionalinės teisės aktuose turi būti nuostatos, garantuojanĉios šią

apsaugą.“

21. 1989 m. spalio 24 d. Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacija Nr. R (89)

14 dėl „Etinių su ŢIV infekcija susijusių klausimų sveikatos apsaugos ir socialinėje

aplinkoje“ tiek, kiek yra reikšminga šiai bylai, numato:

B. Konfidencialumas

„Viešosioms sveikatos apsaugos institucijoms rekomenduojama:

dėl informavimo apie susirgimus:

uţtikrinti, kad apie AIDS atvejus ... būtų informuojama tik epidemiologijos tikslais ir grieţtai

laikantis atitinkamų konfidencialumo taisyklių, o ypaĉ, kad duomenys būtų perduodami

neatpaţintini, išvengiant bet kokio galimo diskriminacinio slaptos informacijos, susijusios su

sveikata, panaudojimo, vengiant atgrasyti asmenis nuo savanoriško tikrinimosi,

dėl paciento ir sveikatos apsaugos darbuotojo santykio:

ryţtingai uţtikrinti, kad konfidencialumas būtų gerbiamas, jei reikalinga, įgyvendinant

specialias strategijas ir skatinant edukacines programas, išaiškinanĉias su ŢIV infekcija

susijusias konfidencialumo problemas asmenims, kurie dirba sveikatos apsaugos srityje.“

TEISĖ

IV. TARIAMAS KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŢEIDIMAS

22. Pareiškėja skundėsi, kad valstybė neuţtikrino jos šeimos teisės į jų privataus

gyvenimo gerbimą, kadangi jos mirusiam vyrui buvo priteista labai maţa suma patirtai

neturtinei ţalai atlyginti, nepaisant to, kad vidaus teismai nustatė, jog laikraštis „Lietuvos

rytas“ stipriai paţeidė jo privatumą. Ji taip pat teigė, kad nacionaliniai teisės aktai, vertinant

pagal Konvencijos 8 straipsnį, neuţtikrino veiksmingos teisinės gynybos priemonės, nes

ribojo maksimalų neturtinės ţalos dydį uţ vadinamą “netyĉinį” ţiniasklaidos įvykdytą

privatumo paţeidimą. Pareiškėja rėmėsi Konvencijos 1, 8 ir 13 straipsniais.

23. Pirmiausia Teismas pastebi, kad pareiškėjos skundas negali būti nagrinėjamas pagal

Konvencijos 1 straipsnį, kuris yra bendroji nuostata ir negali būti paţeidţiamas savarankiškai

(ţr. Streletz, Kessler ir Krenz prieš Vokietiją [DK], Nr. 34044/96, 35532/97 ir 44801/98, §

112, ECHR 2001-II). Be to, Teismo nuomone, skundas pagal Konvencijos 13 straipsnį dėl

veiksmingos teisinės gynybos priemonės nebuvimo yra papildantis skundą pagal

Konvencijos 8 straipsnį dėl to, kad valstybė neuţtikrino pareiškėjos šeimos privataus

gyvenimo gerbimo. Todėl Teismas mano, kad yra tinkama nagrinėti pareiškėjos skundus tik

pagal Konvencijos 8 straipsnį, kuris tiek, kiek reikšminga, numato:

„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas...

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų

nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje ... kitų asmenų teisėms ir

laisvėms apsaugoti.“

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

A. Priimtinumas

24. Vyriausybė įrodinėjo, kad pareiškimą šioje byloje pateikė ne tariama Konvencijos

paţeidimo auka, t.y. pareiškėjos vyras, miręs 2002 m. balandţio 15 d., dar prieš 2002 m.

balandţio 24 d. Aukšĉiausiajam Teismui priimant galutinį sprendimą. Vyriausybė teigė, kad

našlė neturi reikiamo statuso pagal Konvencijos 34 straipsnį, todėl pareiškimas turi būti

paskelbtas nepriimtinu kaip nesuderinamas ratione personae pagal Konvencijos 35 straipsnio

3 ir 4 dalis.

25. Vyriausybė taip pat ginĉijo, kad vyras nebūtų galėjęs teigti buvęs Konvencijos 8

straipsnio paţeidimo auka, nes vidaus teismai aiškiai konstatavo jo teisių paţeidimą ir

priteisė pakankamą kompensaciją. Kita vertus, Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad

pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

26. Pareiškėja teigė, kad valstybės negebėjimas apginti jos šeimos privatų gyvenimą ją

tiesiogiai paveikė tokiu pat ar panašiu mastu kaip ir jos mirusį vyrą. Pagrįsdama savo teiginį,

ji rėmėsi Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo argumentavimu, kurį patvirtino Aukšĉiausiasis

Teismas, kad ginĉijamas laikrašĉio straipsnis turėjo neigiamos įtakos jos šeimos gyvenimui ir

sutuoktinio reputacijai, taip pat apribojo šeimos bendravimo galimybes (8 punktas anksĉiau).

Dėl jų teisių paţeidimo visa šeima patyrė sunkią moralinę ir psichologinę traumą ir, be

daugelio kitų neigiamų padarinių, turėjo išsikelti iš savo kaimo.

27. Atsikirsdama į Vyriausybės argumentą, kad kompensacija, priteista vidaus teismų,

buvo pakankama ir kad valstybė įvykdė savo pozityviąją pareigą pagal Konvencijos 8

straipsnį, pareiškėja teigė, jog įstatymu nustatyta neturtinės ţalos kompensacijos dydţio riba

kaip tik ir buvo valstybės pozityviosios pareigos paţeidimo prieţastis, todėl nėra jokių

pagrindų pripaţinti pareiškimą nepriimtinu.

28. Teismas paţymi, kad šioje byloje Laimutis Armonas mirė 2002 m. balandţio 15 d., o

2002 m. spalio 2 d. jo našlė pateikė Teismui pareiškimą.

29. Teismas primena, kad tam tikromis aplinkybėmis jis išbraukia bylas iš bylų sąrašo,

kai laikosi pozicijos, kad skundo pobūdis trukdo jį perleisti artimajam, nes skundas taip

glaudţiai susijęs su mirusiuoju asmeniu, kad įpėdiniai negali teigti turį pakankamą interesą,

pateisinantį pareiškimo nagrinėjimo tęsimą (ţr. X prieš Prancūziją, 1992 m. kovo 31 d.

sprendimas, serija A Nr. 234-C, p. 11, § 26). Vis dėlto šioje byloje Teismas mano, kad artimi

Laimuĉio Armono giminaiĉiai, ypaĉ jo ţmona ir jų nepilnametis vaikas, patys yra

suinteresuoti uţtikrinti, kad vyro teisė į privatų gyvenimą būtų gerbiama, net jam mirus iki

galutinio vidaus teismų sprendimo, kadangi bet koks tvirtinimas, paţeidţiantis šią teisę,

paveikė ne tik mirusiojo, bet ir jo šeimos reputaciją (ţr. mutatis mutandis, Nölkenbockhoff

prieš Vokietiją, 1984 m. gruodţio 12 d. nutarimas, D.R. 40, p. 187, § 4). Teismas ypatingai

atkreipia dėmesį į Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo išvadą, kad aptariamas straipsnis

apribojo šeimos bendravimo galimybes (8 punktas anksĉiau). Be to, dėl laikrašĉio straipsnio

sukelto neigiamo poveikio jų santykiams su kaimynais šeima turėjo palikti savo kaimą (26

punktas). Galiausiai Teismas laikosi nuomonės, kad ryšys tarp publikacijos ir mirusiojo nėra

išskirtinis ir negalima teigti, kad straipsnis neturėjo jokios įtakos pareiškėjos asmeniui (ţr.,

mutatis mutandis, Funke prieš Prancūziją, 1993 m. vasario 25 d. sprendimas, serija A Nr.

256-A, p. 25). Tokiomis aplinkybėmis Teismas daro išvadą, kad pareiškėja turi teisę pradėti

šį procesą vietoj savo vyro.

30. Teismas atkreipia dėmesį į Vyriausybės argumentą, kad vyras nebūtų galėjęs teigti

buvęs Konvencijos 8 straipsnio paţeidimo auka, nes vidaus teismai aiškiai nustatė jo teisės į

privataus gyvenimo gerbimą paţeidimą ir priteisė pakankamą kompensaciją. Vis dėlto

Teismas pabrėţia, kad pareiškėjui palankaus sprendimo ar priemonės iš esmės nepakanka,

kad jis ar ji prarastų „aukos“ statusą, nebent nacionalinės institucijos aiškiai arba iš esmės

pripaţintų ir priteistų ţalos atlyginimą dėl Konvencijos paţeidimo (ţr. Amuur prieš

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

Prancūziją, 1996 m. birţelio 25 d. sprendimas, Reports of Judgments and Decisions 1996-III,

§ 36). Teismas pripaţįsta, kad vidaus teismai nustatė vyro teisės į privatų ir šeimos gyvenimą

paţeidimą, taĉiau daro išvadą, kad aukos statuso klausimas dėl šiuo paţeidimu padarytos

ţalos atlyginimo yra neatskiriamai susijęs su skundo esme. Todėl Teismas mano, kad abu

klausimai turi būti sujungti ir nagrinėjami kartu. Teismas taip pat paţymi, kad pareiškėjos

skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Be to, skundas nėra

nepriimtinas kuriuo nors kitu pagrindu, todėl jis turi būti paskelbtas priimtinu.

B. Esmė

1. Pareiškėjos argumentai

31. Pareiškėja pagal Konvencijos 8 straipsnį skundėsi, kad valstybė atsakovė neįvykdė

savo pozityviosios pareigos uţtikrinti jos šeimos privataus gyvenimo gerbimą. Visuomenės

informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalis neatitiko Konvencijos 8 straipsnio reikalavimų,

nes neturtinės ţalos dydį uţ netyĉinį privataus gyvenimo paţeidimą apribojo 10 000 litų.

Atsiţvelgiant į finansinį laikrašĉio pajėgumą, tokios ţemos ribos buvimas prisidėjo prie jos

vyro teisių paţeidimo, kadangi laikraštis ţinojo, kad jokiomis aplinkybėmis nebus priverstas

mokėti didelių kompensacijos sumų uţ tokio pobūdţio paţeidimus. Pareiškėja padarė išvadą,

kad toks įstatyminis apribojimas negali būti laikomas būtina ir proporcinga priemone,

siekiant teisėtų Konvencijos 8 straipsnio 2 dalyje išvardintų tikslų.

2. Vyriausybės argumentai

32. Vyriausybė pastebėjo, kad 8 straipsnis nebūtinai reikalauja valstybės numatyti

neribotą neturtinės ţalos kompensaciją tam, kad ji įvykdytų savo pozityviąją pareigą

uţtikrinti asmens privataus gyvenimo gerbimą. Spręsdamos dėl priemonių, reikalingų

geresniam šios pareigos įgyvendinimui, valstybės turi didelę vertinimo laisvę, jei tokios

kompensacijos ribos pagrįstai atitinka socialinę ginamų vertybių svarbą ir tam tikrus

finansinius standartus, paremtus valstybės ekonomine situacija. Vyriausybės nuomone,

siekiant teisingos pusiausvyros tarp bendrojo šalies ir asmens intereso, tam tikru valstybės

gyvavimo laikotarpiu maksimalaus neturtinės ţalos kompensacijos dydţio numatymas turi

būti priimtinas.

33.Vyriausybė taip pat pastebėjo, kad naujasis Civilinis kodeksas, kuris įsigaliojo 2001

m. liepos 1 d., panaikino ginĉijamą neturtinės ţalos dydţio apribojimą. Nepaisant to,

nacionalinė jurisprudencija rodo, kad dabartinės kompensacijos retai viršija ankstesnę

maksimalią 10 000 litų ribą.

34. Pasak Vyriausybės, šioje byloje teismai pripaţino, kad nebuvo visuomenės intereso

paskelbti informaciją apie vyro privatų gyvenimą, taip patvirtindami laikrašĉio veiksmų

neteisėtumą. Atsiţvelgę į visus išnagrinėtus panašiose bylose taikomus kriterijus bei į visas

reikšmingas aplinkybes, teismai, o ypaĉ Aukšĉiausiasis Teismas, priteisė vyrui teisingą

kompensacijos sumą.

3. Teismo vertinimas

(a) Taikytini principai

35. Teismas anksĉiau yra nurodęs, kad „privataus gyvenimo“ sąvoka pagal Konvencijos

8 straipsnį yra plati, ir ji apima inter alia teisę pradėti ir vystyti santykius su kitais ţmonėmis

(ţr. Niemietz prieš Vokietiją, 1992 m. gruodţio 16 d. sprendimas, serija A Nr. 251-B, p. 33, §

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

29). Ji apima tokius elementus kaip seksualinis gyvenimas (ţr., pavyzdţiui, Dudgeon prieš

Jungtinę Karalystę, 1981 m. spalio 22 d. sprendimas, serija A Nr. 45, p.18-19, § 41) ir, be

abejo, asmeninė informacija, susijusi su pacientu (ţr. I. prieš Suomiją, Nr. 20511/03, § 35,

2008 m. liepos 17 d.).

36. Teismas primena, kad nors 8 straipsnio tikslas iš esmės yra ginti asmenį nuo

savavališko valstybės institucijų kišimosi, iš valstybės reikalaujama ne tik susilaikyti nuo

tokio kišimosi. Greta šio pirmiausia negatyvaus įsipareigojimo gali būti nustatomos ir

pozityviosios pareigos, neatskiriamos nuo veiksmingo privataus ar šeimos gyvenimo

gerbimo. Šios pareigos gali apimti priemonių, skirtų uţtikrinti teisę net ir tokioje srityje kaip

santykiai tarp asmenų, priėmimą (ţr. Evans prieš Jungtinę Karalystę [DK], Nr. 6339/05, §

75, ECHR 2007-...).

37. Teismas anksĉiau yra nusprendęs, kad nepaisant to, ar byla yra nagrinėjama

pozityviosios valstybės pareigos imtis pagrįstų ir tinkamų priemonių, uţtikrinant pareiškėjo

teisę pagal 8 straipsnio 1 dalį, kontekste, ar valstybės institucijų kišimosi, pateisinamo pagal

2 dalį, kontekste, taikytini principai iš esmės yra panašūs. Abiem atvejais reikia atsiţvelgti į

teisingą pusiausvyrą, kuri turi būti išlaikoma tarp konkuruojanĉių asmens ir visos visuomenės

interesų (ţr. Von Hannover prieš Vokietiją, Nr. 59320/00, § 57, ECHR 2004-VI). Be to,

išlaikant šią pusiausvyrą, 8 straipsnio 2 dalyje paminėti tikslai gali turėti tam tikros reikšmės

(ţr. Rees prieš Jungtinę Karalystę, 1986 m. spalio 17 d. sprendimas, serija A Nr. 106, § 37).

38. Teismas pakartoja, kad kiek tai yra susiję su pozityviosiomis pareigomis, sąvoka

„gerbimas“ nėra aiškiai apibrėţta. Atsiţvelgiant į tai, kad Susitarianĉiose Valstybėse

laikomasi įvairios praktikos ir susiklosto įvairios situacijos, kiekvienoje byloje reikalavimai

sąvokai gali ţymiai skirtis. Atitinkamai, tai yra sritis, kurioje Susitarianĉios Šalys turi plaĉią

vertinimo laisvę, spręsdamos dėl priemonių, kurių reikia imtis, siekiant uţtikrinti

Konvencijos laikymąsi, atsiţvelgiant į visuomenės bei asmenų poreikius ir išgales (ţr.

Johnston ir kiti prieš Airiją, 1986 m. gruodţio 18 d. sprendimas, serija A Nr. 112, § 55). Vis

dėlto Teismas primena, kad 8 straipsnį, kaip ir bet kurią kitą Konvencijos ar jos protokolų

nuostatą, reikia aiškinti taip, kad būtų garantuojamos ne teorinės ar iliuzinės, bet realios ir

veiksmingos teisės (žr. Shevanova prieš Latviją, Nr. 58822/00, § 69, 2006 m. birţelio 15 d.).

39. Turi būti išlaikoma pusiausvyra tarp privataus gyvenimo apsaugos ir, be kita ko,

Konvencijos 10 straipsnyje garantuojamos saviraiškos laisvės. Atsiţvelgiant į tai, Teismas

pabrėţia spaudos pareigą teikti informaciją ir idėjas visuomenei svarbiais klausimais (ţr. tarp

daugelio kitų šaltinių Observer ir Guardian prieš Jungtinę Karalystę, 1991 m. lapkriĉio 26 d.

sprendimas, serija A Nr. 216, p. 29-30, § 59). Vis dėlto Teismas pastebi, kad reikia iš esmės

skirti faktų– netgi prieštaringų –, galinĉių prisidėti prie diskusijos demokratinėje visuomenėje

skelbimą nuo pigaus turinio teiginių apie asmens privatų gyvenimą kūrimo (ţr. mutatis

mutandis Von Hannover prieš Vokietiją, cituota aukšĉiau, § 63). Dėl asmens privataus

gyvenimo gerbimo, Teismas primena fundamentalią jo apsaugos svarbą, siekiant uţtikrinti

kiekvieno ţmogaus asmenybės vystymąsi. Ši apsauga taikoma platesniam individų ratui, nei

asmens šeima, ir apima socialinę dimensiją (ibid., § 69).

40. Jei konkreĉiau, Teismas yra anksĉiau nusprendęs, kad asmens duomenų apsauga, jau

nekalbant apie medicininius duomenis, yra ypatingai svarbi asmeniui naudojantis

Konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

Pagarba sveikatos duomenų konfidencialumui yra esminis Konvencijos Susitarianĉiųjų Šalių

teisinių sistemų principas. Pirmiau išdėstyti teiginiai yra ypaĉ reikšmingi, kai kalbama apie

konfidencialumo dėl asmens ŢIV padėties apsaugą (cf. Europos Tarybos medţiaga, pirmesni

20-21 punktai). Tokių duomenų atskleidimas gali dramatiškai paveikti asmens privatų ir

šeimos gyvenimą, taip pat socialinę ir darbo situaciją, sukelti tam asmeniui gėdos ir

atstūmimo pavojų (ţr. Z prieš Suomiją, 1997 m. vasario 25 d. sprendimas, Reports 1997-I, §§

95-96).

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

41. Vadovaudamasis šiais svarstymais, dabar Teismas nagrinės, ar valstybė įvykdė savo

pozityviąją pareigą uţtikrinti pareiškėjos teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą.

(b) Bendrųjų principų taikymas šioje byloje

42. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad straipsnio apie pareiškėjos vyro sveikatą

publikacija, t.y. kad jis buvo ŢIV nešiotojas, taip pat ir teiginiai apie tai, kad jis buvo dviejų

kitos moters, taip pat sirgusios AIDS (ţr. 6 punktą anksĉiau), vaikų tėvas, buvo išimtinai

privataus pobūdţio, todėl pateko į 8 straipsnio apsaugos sritį (ţr., pavyzdţiui, Dudgeon prieš

Jungtinę Karalystę, cituotas aukšĉiau § 41). Teismas ypatingai atkreipia dėmesį į tai, kad

šeima gyveno ne mieste, o kaime, todėl galimybė, kad paskelbus minėtus duomenis, apie

vyro ligą suţinos kaimynai ir artimiausi šeimos nariai, kas gali lemti viešą paţeminimą ir

atskyrimą nuo kaimo socialinio gyvenimo, buvo didesnė. Atsiţvelgdamas į tai, Teismas

nemato jokios prieţasties nukrypti nuo nacionalinių teismų išvados, kuria pripaţįstama, kad

šeimos teisė į privatų gyvenimą buvo apribota.

43. Toliau Teismas nagrinės, ar buvo viešasis interesas, pateisinantis tokio pobūdţio

informacijos apie pareiškėjos vyrą paskelbimą. Vis dėlto Teismas nemato jokio teisėto

intereso ir pritaria išvadai, padarytai Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo, nusprendusio, kad

informacijos apie vyro sveikatos būklę, nurodant jo pilną vardą, pavardę ir gyvenamąją vietą,

paviešinimas neatitiko jokio teisėto visuomenės intereso (ţr. 8 punktą anksĉiau). Teismo

nuomone, aptariamo straipsnio paskelbimas, kurio aiškus tikslas buvo patenkinti tam tikrų

skaitytojų gašlų smalsumą, negali būti laikomas prisidedanĉiu prie bet kokios visuomenei

svarbios diskusijos (ţr. tarp daugelio kitų šaltinių Prisma Presse prieš Prancūziją (nut.), Nr.

66910/01 ir 71612/01, 2003 m. liepos 1 d.). Taigi, pusiausvyrai esant asmens teisės į

privatumą pusėje, valstybė turėjo pareigą uţtikrinti, kad vyras galėtų veiksmingai šia teise

pasinaudoti prieš spaudą.

44. Be to, Teismas laiko ypatingai reikšmingu tą faktą, kad, pasak laikrašĉio, informacija

apie vyro ligą buvo patvirtinta AIDS centro darbuotojų. Negalima paneigti, kad tokios

informacijos paskelbimas didţiausiame nacionaliniame dienraštyje galėjo turėti neigiamos

įtakos kitų asmenų norui atlikti savanoriškus testus dėl ŢIV (cf. 21 punktą). Atsiţvelgiant į

tai, ypaĉ svarbu, kad vidaus teisė uţtikrintų atitinkamas apsaugos priemones, atgrasanĉias

nuo tokio asmens duomenų atskleidimo ir tolesnio skelbimo.

45. Teismas atsiţvelgia į tai, kad bylai reikšmingu metu nacionalinėje teisėje buvo

normos, sauganĉios informacijos apie asmens sveikatos būklę konfidencialumą. Jis atkreipia

dėmesį į tai, kad buvo teisminės praktikos gairės, kuriomis turėjo būti vadovaujamasi, jei

teisė į asmens privatų gyvenimą būtų paţeista (ţr. 12-19 punktus). Teismas taip pat pastebi,

kad iš tiesų vidaus teismai priteisė vyrui kompensaciją neturtinei ţalai atlyginti. Vis dėlto

pagrindinis klausimas yra, ar 10 000 litų priteisimas buvo proporcingas ţalai, kurią jis patyrė,

ir, ar valstybė, priimdama Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalį,

apribojanĉią tokios kompensacijos, kurią turėtų mokėti ţiniasklaidos priemonė, dydį, įvykdė

savo pozityviąją pareigą pagal Konvencijos 8 straipsnį.

46. Teismas pritaria Vyriausybei, kad valstybė turi tam tikrą vertinimo laisvę spręsti,

kokie reikalavimai keliami privataus gyvenimo „gerbimui“ konkreĉiomis aplinkybėmis (cf.

Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 1996 m. spalio 22 d., §§ 62-63, Reports 1996-IV;

X ir Y prieš Nyderlandus, 1985 m. kovo 26 d., § 24, serija A Nr. 91). Teismas taip pat

pripaţįsta, kad sprendţiant dėl to, kokių priemonių reikėtų imtis, siekiant geriau įgyvendinti

anksĉiau paminėtą pareigą, turi būti atsiţvelgiama į tam tikrus finansinius standartus,

pagrįstus valstybės ekonomine padėtimi. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Europos

Tarybos valstybės narės kompensacijos uţ neturtinę ţalą klausimus gali reglamentuoti

skirtingai, taip pat į tai, kad finansinių ribų nustatymas pats savaime nėra nesuderinamas su

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

valstybės pozityviosiomis pareigomis pagal Konvencijos 8 straipsnį. Vis dėlto šios ribos

neturi būti tokios, kad asmuo prarastų savo privatumą, tokiu būdu teisei netenkant savo

veiksmingo turinio.

47. Teismas pripaţįsta, kad grieţtų sankcijų spaudos padaromiems paţeidimams

nustatymas galėtų atgrasyti nuo naudojimosi pagrindine ţurnalistų saviraiškos laisve,

garantuojama Konvencijos 10 straipsnyje (ţr. tarp daugelio kitų šaltinių Cumpănă ir Mazăre

prieš Rumuniją [DK], Nr. 33348/96, §§ 113-114, ECHR 2004-XI). Vis dėlto tokio ypatingo

piktnaudţiavimo spaudos laisve atveju kaip šioje byloje Teismas daro išvadą, kad nustatytos

grieţtos įstatyminės teismų diskrecijos ribos, atitaisant aukos patirtą ţalą ir pakankamai

uţkertant kelią tokio piktnaudţiavimo pasikartojimui, neuţtikrino pareiškėjai apsaugos,

kurios ji teisėtai galėjo tikėtis pagal Konvencijos 8 straipsnį. Šią poziciją patvirtina faktas,

kad ginĉijamos teismų priteisiamai kompensacijai nustatytos ribos, numatytos Visuomenės

informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalyje, netrukus po įvykių šioje byloje buvo

panaikintos naujuoju Civiliniu kodeksu (ţr. 32 punktą).

48. Atsiţvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, Teismas atmeta Vyriausybės prieštaravimą

dėl pareiškėjos aukos statuso ir daro išvadą, kad valstybė neuţtikrino pareiškėjos teisės į jos

šeimos privataus gyvenimo gerbimą.

Todėl buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis.

V. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

49. Konvencijos 41 straipsnis numato:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitarianĉiosios

Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali

priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Žala

50. Pareiškėja reikalavo 90 000 litų (apie 26 065 eurų) neturtinei ţalai atlyginti.

51. Vyriausybė teigė, kad jos reikalavimas nepagrįstas ir pernelyg didelis.

52. Teismas mano, kad pareiškėja patyrė neturtinės ţalos, kuri, konstatuojant

Konvencijos 8 straipsnio paţeidimą, nėra pakankamai atlyginta. Vadovaudamasis teisingumo

pagrindais, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas pagal šį punktą skiria

pareiškėjai 6 500 eurų sumą.

B. Kaštai ir išlaidos

53. Pareiškėja taip pat reikalavo 2 000 litų (apie 580 eurų) kaštams ir išlaidoms, patirtoms

bylinėjantis vidaus teismuose ir Teisme, atlyginti.

54. Vyriausybė ginĉijo šį reikalavimą kaip neįrodytą ir nepagrįstą.

55. Vis dėlto Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ši suma buvo padengta teisinės pagalbos,

kuri pareiškėjai buvo suteikta pagal Teismo teisinės pagalbos schemą (850 eurų). Taigi,

Teismas pagal šį punktą daugiau nieko nepriteisia.

C. Palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju

56. Teismas mano, kad palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju turi būti

skaiĉiuojamos pagal ribinę Europos Centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASĈIŲ TEISMAS

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

1. Prijungia prie bylos esmės Vyriausybės prieštaravimą dėl pareiškėjos aukos statuso ir

vienbalsiai jį atmeta;

2. Vienbalsiai skelbia pareiškimą priimtinu;

3. Nusprendžia 6 balsais prieš 1 balsą, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis;

4. Nusprendžia 4 balsais prieš 3 balsus

(a) kad valstybė atsakovė per tris mėnesius nuo tada, kai šis sprendimas taps galutiniu

pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi sumokėti 6 500 (šešis tūkstanĉius

penkis šimtus) eurų neturtinei ţalai atlyginti ir bet kokius mokesĉius, kurie gali

būti taikomi šiai sumai, kuri turi būti konvertuojama į valstybės atsakovės valiutą

pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą;

(b) kad uţ visą uţdelstą laiką, pasibaigus anksĉiau minėtam trijų mėnesių terminui,

iki sprendimo įvykdymo dienos nuo anksĉiau minėtos sumos turės būti mokamos

paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą,

pridedant 3 procentus;

5. Vienbalsiai atmeta kitus pareiškėjos reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2008 m. lapkriĉio 25 d., vadovaujantis Teismo

reglamento 77 straipsnio 2 ir 3 dalimis.

S. DOLLÉ

F. TULKENS

Kanclerė

Pirmininkė

Vadovaujantis Konvencijos 45 straipsnio 2 dalimi ir Teismo reglamento 74 taisyklės 2

dalimi, prie šio sprendimo pridedamos teisėjų Zagrebelsky, Popović ir Tsotsoria atskirosios

nuomonės.

S. D.

F. T.

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

ATSKIROJI TEISĖJO ZAGREBELSKY NUOMONĖ

(vertimas)

Aš nesutinku su Kolegijos dauguma, kad šioje byloje buvo paţeistas Konvencijos 8

straipsnis dėl toliau išdėstytų prieţasĉių.

1. Nėra abejonės, kad Konvencijos 8 straipsnis yra taikytinas bylai, nes aptariama

publikacija padarė ţymios ţalos pareiškėjos reputacijai. Teismo praktika šiuo klausimu

yra aiški. Teismas yra nusprendęs, kad 8 straipsnis apima asmens teisę į jo ar jos

reputacijos apsaugą kaip teisės į privataus gyvenimo gerbimą dalį (ţr. neseniai priimtą

Pfeifer prieš Austriją, 2007 m. lapkriĉio 15 d. sprendimą). 8 straipsnis gali reikalauti

priimti pozityviąsias priemones, skirtas uţtikrinti privataus gyvenimo gerbimą net ir

tarpusavio santykių tarp asmenų srityje (ţr. Von Hannover prieš Vokietiją, Nr. 59320/00,

§ 57, ECHR 2004-VI ir Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, 1996 m. spalio 22 d.

sprendimas, Reports of Judgments and Decisions 1996-IV, p. 1505, §§ 61 ir 62).

2. Situacijoje dėl straipsnio spaudoje pasireiškia saviraiškos laisvė. Ĉia taip pat

Teismas yra daug kartų suformulavęs principus, į kuriuos turi būti atsiţvelgiama ir

kuriuos galima apibendrinti kaip išdėstoma toliau. Spauda demokratinėje visuomenėje

atlieka reikšmingą vaidmenį. Nors ji privalo neperţengti tam tikrų ribų, ypaĉ dėl kitų

teisių ir reputacijos apsaugos, vis dėlto spaudos pareiga yra su jos įsipareigojimais ir

atsakomybe suderinamu būdu teikti informaciją ir idėjas visais visuomenei svarbiais

klausimais. 10 straipsnis gina ne tik reiškiamų idėjų ir informacijos turinį, bet ir formą,

kuria jos pateikiamos.

Teisė į reputacijos apsaugą net ir uţ privataus gyvenimo ribų kyla iš 8 straipsnio, bet

tokios apsaugos reikalavimai turi būti pasverti laisvos diskusijos visuomenei svarbiais

klausimais interesų atţvilgiu. Teismas privalo tikrinti, ar vidaus institucijos išlaikė

teisingą pusiausvyrą tarp saviraiškos laisvės apsaugos ir tų, apie kuriuos išsakomi

teiginiai, reputacijos apsaugos.

Yra skirtingi privataus gyvenimo gerbimo uţtikrinimo būdai, ir valstybės pareigų

pobūdis priklauso nuo susijusio privataus gyvenimo aspekto. Vadinasi, priemonių, skirtų

uţtikrinti pozityviųjų pareigų laikymąsi, pasirinkimas priklauso Susitarianĉių valstybių

diskrecijai.

Būdvardis „būtinos“ pagal 10 straipsnio 2 dalį reiškia „primygtinio socialinio

poreikio“ buvimą. Susitarianĉios Valstybės turi tam tikrą sprendimo laisvę, vertindamos,

ar yra toks poreikis, bet ta laisvė neatsiejama nuo europinės prieţiūros. Teismo

uţdavinys, vykdant savo prieţiūros funkciją, nėra uţimti kompetentingų vidaus teismų

vietą, bet pagal 10 straipsnį patikrinti sprendimus, kuriuos jie priėmė, turėdami

sprendimo laisvės galią. Teismas turi nustatyti, ar nacionalinių institucijų pateiktos

prieţastys, pateisinanĉios apribojimus, buvo „tinkamos ir pakankamos“ ir ar priemonė,

dėl kurios skundţiamasi, buvo „proporcinga teisėtiems tikslams, kurių buvo siekiama“.

Ţurnalistų teisė teikti informaciją apie visuomenei svarbius klausimus yra ginama su

sąlyga, kad jie veikia sąţiningai, remdamiesi tiksliais faktais tam, kad suteiktų „tikslią ir

patikimą“ informaciją pagal ţurnalistų etikos reikalavimus. 10 straipsnio 2 dalyje

pabrėţiama, kad naudojantis saviraiškos laisve, reikia prisiimti pareigas bei atsakomybę

ir šios pareigos bei atsakomybė gali turėti tam tikros reikšmės, kai rizikuojama pakenkti

asmens, nurodomo vardu, reputacijai ar pakenkti „kitų teisėms“.

Bausmių tiems, kurių komentarai yra įţeidţiantys, pobūdis ir grieţtumas taip pat yra

elementai, į kuriuos turi būti atsiţvelgiama, vertinant apribojimo proporcingumą. Nors

Susitarianĉios Šalys, vadovaujantis jų pozityviosiomis pareigomis pagal Konvencijos 8

straipsnį, turi galią ir, be abejo, pareigą reguliuoti saviraiškos laisvę tokiu būdu, kad

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

teisėje būtų uţtikrinta tinkama asmenų reputacijos apsauga, tai darydamos jos turi vengti

imtis priemonių, galinĉių įtikinti ţiniasklaidą neatlikti savo vaidmens.

Civilinis priemonių, kurių imamasi prieš ţurnalistus ar leidėjus, pobūdis nereiškia,

kad nereikia vertinti jų „proporcingumo“, su sąlyga, kad jos neatgraso spaudos nuo

dalyvavimo diskusijoje visuomenei svarbiais klausimais. Turint tai omenyje, „supratimas,

kokia būtų tinkama visuomenės reakcija į pasisakymą, kuriam netaikoma ar ginĉijama,

kad netaikoma, Konvencijos 10 straipsnio apsauga, gali labai skirtis skirtingose

Susitarianĉiose Šalyse. Kompetentingos nacionalinės institucijos gali geriau negu

Europos Teismas vertinti šį klausimą ir todėl šiuo atţvilgiu turėtų turėti plaĉią sprendimo

laisvę“ (ţr. Tolstoy Miloslavsky prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. liepos 13 d.

sprendimas, § 48).

Perdėtai didelės sumos ţalai atlyginti ir tinkamų bei veiksmingų apsaugos priemonių

dėl neproporcingų priteisiamų sumų nebuvimas gali lemti, kad Teismas konstatuos 10

straipsnio paţeidimą (ţr. Tolstoy Miloslavsky prieš Jungtinę Karalystę, cituota aukšĉiau,

§§ 50 ir 51, bei Steel ir Morris prieš Jungtinę Karalystę, 2005 m. vasario 15 d.

sprendimas, § 96).

3. Vidaus teismai pripaţino, kad šioje byloje buvo piktnaudţiaujama saviraiškos

laisve ir buvo pakenkta pareiškėjos vyro reputacijai. Teismas neturėtų vietoj tų teismų

spręsti, ar pagal nacionalinę teisę paţeidimas padarytas tyĉia. Svarbi yra išvada, kad

vidaus teismai įvykdė pirmąją sąlygą dėl pareiškėjos vyro teisės į savo reputacijos

gynimą apsaugos. Šie teismai taip patvirtino jo teisę į ţalos, lygios 2 896 eurams,

atlyginimą ir tai buvo maksimali suma, kurią jie galėjo priteisti pagal tuo metu galiojusį

įstatymą, iš tiesų nustaĉiusį aukštutinę ribą su aiškiu tikslu uţkirsti kelią pernelyg

didelėms sumoms neturtinei ţalai atlyginti.

Mano nuomone, vien tik faktas, kad buvo maksimali riba, neturėtų kelti problemų.

Priešingai, aš sakyĉiau, kad jos tikslas buvo ginti saviraiškos laisvę nuo galimų

apribojimų, kylanĉių iš teismų sprendimų neturtinės ţalos klausimu, savo pobūdţiu

paliekanĉiu teisėjams daug laisvės. Ţinoma, maksimali riba turi būti pagrįsta, bet šiuo

atţvilgiu lemiama yra tai, koks yra maksimalus dydis, o labiausiai – maksimalios ribos

taikymo pasekmės.

4. Viena vertus, galimybės taikyti neproporcingas ţalos sumas yra skatinamas

poreikio išvengti saviraiškos laisvės apribojimų. Kita vertus, nurodymas sumokėti

nereikšmingą kompensacijos dydį gali reikšti, kad aukos teisė į jo ar jos privataus

gyvenimo gerbimą buvo neapginta (nors kartais gali pakakti tiesiog pripaţinti faktą, kad

asmens reputacija buvo nepagrįstai kritikuota). Išskyrus kraštutinius atvejus vienoje ar

kitoje spektro pusėje, man sunku sutikti su tuo, kad Teismas savo vertinimu pakeistų

vidaus teismų atliktąjį ir savo sprendimu iš esmės įsikištų taisydamas jų sprendimus.

5. Šioje byloje 2 896 eurų suma, priteista kaip neturtinės ţalos atlyginimas, neatrodo

tokia neproporcinga, kad leistų Teismui daryti išvadą, jog pareiškėjos teisė nacionaliniu

lygmeniu nebuvo apginta. Skirtingai nuo praktikos bylose pagal 10 straipsnį, byloje dėl 8

straipsnio oponento ekonominio pajėgumo vertinimas neatrodo svarbus, nes tai nėra

baudţiamosios sankcijos, bet ţalos, kurią iš tiesų patyrė pareiškėjas, vertinimo klausimas.

Nesenoje byloje dėl Konvencijos 8 straipsnio paţeidimo, kurioje vidaus teismai

suteikė pirmenybę saviraiškos laisvės, o ne pareiškėjo teisės į reputacijos apsaugą

gynimui (ir kurioje jis pralaimėjo bylą ir negavo ţalos atlyginimo) Teismas, taikydamas

Konvencijos 41 straipsnį, priteisė pareiškėjui 5 000 eurų (ţr. Pfeifer prieš Austriją,

cituota aukšĉiau). Nors aš sutinku, kad kiekviena byla yra skirtinga, manau, kad ta byla

gali pasitarnauti bent jau kaip apytikslis standartas, ir paskatinti Teismą padaryti išvadą,

kad suma, priteista Lietuvos teismų pagal galiojusį įstatymą, gali pagrįstai būti laikoma

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

padengianti pareiškėjos šeimos patirtą neturtinę ţalą, ir kad bet kuriuo atveju vidaus

teismų sprendimai suteikė šeimai tinkamą apsaugą.

SPRENDIMAS ARMONIENĖ PRIEŠ LIETUVĄ

ATSKIROJI, IŠ DALIES PRIEŠTARAUJANTI, TEISĖJŲ POPOVIĆ IR TSOTSORIA

NUOMONĖ

Mes balsavome prieš sumą, kuri buvo priteista pareiškėjai kaip teisingas atlyginimas, nes,

atsiţvelgiant į konstatuotą paţeidimą, manome ją esant per didelę. Laikomės nuomonės, kad

atsiţvelgiant į pusiausvyros tarp pagrindinių teisių, ginamų Europos Ţmogaus Teisių

Konvencijos 8 ir 10 straipsniuose kriterijų, į kurį deramai buvo daromos nuorodos

sprendime, pareiškėjai turėjo būti priteista maţesnė suma.