Preliminarus vertimas

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

JUCIUS IR JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 14414/03)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2008 m. lapkričio 25 d.

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

1

Byloje Jucius ir Juciuvienė prieš Lietuvą,

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant

kolegijai, sudarytai iš:

pirmininkės Françoise Tulkens,

teisėjų Ireneu Cabral Barreto,

Vladimiro Zagrebelsky,

Danutės Jočienės,

Dragoljub Popović,

Nona Tsotsoria,

Işil Karakaş

ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. lapkričio 4 d.

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos

piliečiai Marijus Jucius ir Gertrūda Juciuvienė (pareiškėjai), kurie 2003 m.

balandţio 7 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 14414/03) pagal Ţmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjams atstovavo Tryškiuose praktikuojantis teisininkas A.

Jokšas. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) atstovavo

jos atstovė Elvyra Baltutytė.

3. Pareiškėjai skundėsi, kad, inter alia, buvo paţeista jų teisė į šeimos

gyvenimą, nes nacionaliniai teismai dviejų jų dukterėčių našlaičių nuolatinę

globą iš pradţių paskyrė seneliams. Jie taip pat skundėsi dėl kai kurių bylos

apeliacinio proceso aspektų.

4. 2005 m. liepos 1 d. Teismas nusprendė perduoti Vyriausybei

pareiškėjų skundus pagal Konvencijos 6 ir 8 straipsnius. Teismas taip pat

nutarė taikyti Konvencijos 29 straipsnio 3 dalį ir iš karto spręsti dėl

pareiškimo priimtinumo ir jo esmės.

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

2

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

5. Pirmasis pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1966 m.

Antroji pareiškėja – jo ţmona – yra Lietuvos Respublikos pilietė, gimusi

1967 m. Jie kartu gyvena Maţeikiuose, turi du vaikus.

6. 1996 m. balandį mirė pirmojo pareiškėjo sesuo SJ ir jos partneris DŠ

(vyresnis). Pareiškėjai buvo paskirti mirusios poros dukterų – ketverių metų

RŠ ir šešių mėnesių DŠ – laikinais globėjais.

7. 1999 metais nenurodytą dieną seneliai iš tėvo pusės SŠ ir VŠ kreipėsi

į teismą, prašydami įvaikinti RŠ ir DŠ. Pareiškėjai pateikė priešieškinį dėl

įvaikinimo. 1999 m. gruodţio 22 d. Maţeikių rajono apylinkės teismas

senelių ieškinį patenkino ir pripaţino juos RŠ ir DŠ įtėviais. 2000 m. kovo

27 d. Šiaulių apygardos teismas minėtą sprendimą paliko nepakeistą. 2000

m. birţelio 14 d. Aukščiausiasis Teismas ţemesnių teismų sprendimus

panaikino ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

8. 2001 m. liepos 17 d. Maţeikių rajono apylinkės teismas iš dalies

patenkino SŠ ir VŠ ieškinį ir pripaţino DŠ (tuo metu dvejų metų amţiaus)

jų įdukra. Tačiau RŠ (tuo metų šešerių metų amţiaus) teismas pripaţino

pareiškėjų įdukra. Pareiškėjams ir seneliams teismas nurodė sudaryti RŠ ir

DŠ sąlygas netrukdomai bendrauti su pareiškėjais bei seneliais.

9. 2002 m. kovo 8 d. Šiaulių apygardos teismas panaikino minėtą

sprendimą ir abu ieškinius dėl įvaikinimo atmetė. Teismo nuomone, ginčas

tarp abiejų porų galėjo būti išspręstas nesprendţiant įvaikinimo klausimo, o

nustatant nuolatinę globą.

10. 2002 m. rugpjūčio 28 d. Maţeikių rajono apylinkės teismas SŠ ir VŠ

paskyrė abiejų mergaičių nuolatiniais globėjais. Teismas priėmė tokį

sprendimą, remdamasis tuo, kad senelių finansinės bei buitinės gyvenimo

sąlygos geresnės nei pareiškėjų, be to, kad SŠ ir VŠ buvo artimesni

mergaičių kraujo giminaičiai. Paţymėdamas RŠ maţametystę (tuo metu jai

buvo septyneri metai) ir jos „emocinį nestabilumą“ bendraujant su

pareigūnais, teismas atmetė jos aiškų norą gyventi su „mama“ ir „tėte“

(pareiškėjais). Maţeikių rajono apylinkės teismas pastebėjo, kad vaiko noras

nebūtinai sutampa su jo interesais, todėl teismas nesivadovavo RŠ

nuomone. Teismas atkreipė dėmesį į vaiko teisių apsaugos institucijos

prašymą mergaičių globą nustatyti pareiškėjams, kuriuos mergaitės suvokė

kaip savo „natūralią šeimą“ ir kurie rūpinosi mergaitėmis nuo pat jų tėvų

mirties. Vis dėlto teismas padarė išvadą, kad mergaitės yra maţametės,

galinčios adaptuotis. Kadangi RŠ keletą metų gyveno su pareiškėjais,

neprisimindama senelių šeimos, todėl ji negalėjo nuspręsti, kur jai bus

geriau.

11. Pareiškėjai ir vaiko teisių apsaugos institucija pateikė atskiruosius

skundus. 2002 m. lapkričio 4 d. Šiaulių apygardos teismas rašytinio proceso

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

3

tvarka, neišklausęs šalių, pirmosios instancijos teismo nutartį paliko

nepakeistą.

12. Pareiškėjai ir vaiko teisių apsaugos institucija pateikė kasacinius

skundus. 2002 m. lapkričio 8 d. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas sustabdė

Maţeikių rajono apylinkės teismo nutarties vykdymą iki bus išnagrinėtas

kasacinis skundas. 2003 m. vasario 12 d. Aukščiausiasis Teismas nutarė,

kad pareiškimai dėl vaiko globos nustatymo jam neteismingi, ir kasacinį

procesą nutraukė.

13. 2003 m. kovo 21 d., kai antstolis bandė įvykdyti teismo nutartį, RŠ

atsisakė išvykti iš pareiškėjų namų pas senelius. DŠ buvo paimta pas

senelius.

14. Nenurodytą dieną generalinis prokuroras, gindamas viešąjį interesą,

pateikė prašymą atnaujinti procesą. Telšių rajono apylinkės teismas civilinę

bylą atnaujino ir 2004 m. spalio 8 d. pakeitė Maţeikių rajono apylinkės

teismo 2002 m. spalio 8 d. nutartį. Nuolatinę RŠ globą teismas paskyrė

pareiškėjams, gyvenantiems Maţeikiuose, o nuolatinę DŠ globą –

seneliams, gyvenantiems Klaipėdoje. Nuspręsdamas išskirti seseris, teismas

paţymėjo RŠ norą gyventi su pareiškėjais ir DŠ norą gyventi su seneliais.

Teismas taip pat pastebėjo, kad nuo 2003 m. kovo mėn. mergaitės gyvena

atskirai ir yra pripratusios prie dabartinės aplinkos.

15. Seneliai pateikė atskirąjį skundą Šiaulių apygardos teismui, kuris

2004 m. lapkričio 22 d. ţemesnės instancijos teismo nutartį paliko

nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos

teismas pagrįstai atsiţvelgė į kiekvieno vaiko interesus ir nelaikė jų

neperskiriamu vienetu. Teismas paţymėjo, kad kiekvienam iš vaikų reikia

sudaryti tik jam vienam pačias tinkamiausias, geriausias, jo interesams

optimalias sąlygas. Todėl teismas nutarė, kad seserų neišskyrimo principas

buvo pateisinamai atmestas. Teismas taip pat nutarė, jog vaiko globos

šeimoje principas irgi nebuvo paţeistas. Teismas paţymėjo, kad globėjų

parinkimui svarbu ne tik kraujo giminystė, bet ir asmenų, kuriuos vaikas

nurodo kaip artimiausius, parinkimas.

16. 2005 m. birţelio 6 d. Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinę nutartį,

kuria Šiaulių apygardos teismo nutartį paliko nepakeistą. Sutikdamas su

ţemesnės instancijos teismais, jis pastebėjo, kad pirminėje byloje Maţeikių

rajono apylinkės teismas, neatsiţvelgdamas pirmiausia į RŠ norus, padarė

klaidą. Aukščiausiasis Teismas taip pat paţymėjo, kad iš byloje esančių

įrodymų matyti, jog tarp abiejų globėjų šeimų yra kilęs konfliktas. Teismas

paţymėjo, kad turi būti sudarytos tinkamos sąlygos mergaitėms bendrauti

tarpusavyje, pirmenybę teikiant vaikų, o ne jų globėjų interesams, o šią

pareigą privalo įgyvendinti valstybės institucijos.

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

4

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ

17. Klausimus, susijusius su vaiko globa, reglamentuoja Civilinis

kodeksas, kurio reikšmingi straipsniai nustato:

3.164 straipsnis. Nepilnamečio vaiko dalyvavimas uţtikrinant jo teises

„1. Kai sprendţiamas bet koks su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis

suformuluoti savo paţiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei tai neįmanoma, – per

atstovą ir priimant sprendimą į jo norus turi būti atsiţvelgta, jei tai neprieštarauja

paties vaiko interesams. Sprendţiant klausimą dėl globėjo (rūpintojo) paskyrimo ar

įvaikinimo, į vaiko norus turi būti atsiţvelgiama išskirtinai. <...>“

3.248 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) tikslas ir uţdaviniai

„1. Vaiko globos (rūpybos) tikslas – uţtikrinti vaiko auklėjimą ir prieţiūrą

aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai tinkamai augti, vystytis ir tobulėti.

2. Vaiko globos (rūpybos) uţdaviniai:

1) paskirti vaikui globėją (rūpintoją), kuris rūpintųsi, auklėtų, jam atstovautų ir gintų

jo teises ir teisėtus interesus;

2) sudaryti vaikui gyvenimo sąlygas, kurios atitiktų jo amţių, sveikatą ir

išsivystymą;

3) rengti vaiką savarankiškam gyvenimui šeimoje ir visuomenėje.“

3.249 straipsnis. Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai

„1. Vaiko globos (rūpybos) nustatymo principai:

1) vaiko interesų pirmumas;

2) pirmumo teisę tapti globėjais (rūpintojais) turi vaiko artimieji giminaičiai, jeigu

tai atitinka vaiko interesus;

3) vaiko globa (rūpyba) šeimoje;

4) brolių ir seserų neišskyrimas, išskyrus atvejus, kai tai paţeidţia vaiko interesus.

2. Nustatant ir naikinant vaiko globą (rūpybą), skiriant globėją (rūpintoją), vaikui,

galinčiam išreikšti savo nuomonę, suteikiama galimybė būti išklausytam ir jo

nuomonė yra svarbi priimant sprendimus.“

3.257 straipsnis. Vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymas

„Vaikui nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma, kai vaiko:

1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; <...>“

3.268 straipsnis. Vaiko globėjo (rūpintojo) parinkimo tvarka

„1. Vaiko globėjas (rūpintojas) parenkamas atsiţvelgiant į jo asmenines savybes,

sveikatos būklę, sugebėjimą būti globėju (rūpintoju), jo santykius su netekusiu tėvų

globos vaiku bei vaiko interesus. <...>“

18. Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kiek reikšminga, nustato:

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

4 straipsnis. Bendrosios vaiko teisių apsaugos nuostatos

5

„Tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomenės

institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis šių nuostatų bei principų:

1) visur ir visada pirmiausia turi būti atsiţvelgiama į teisėtus vaiko interesus; <...>

5) nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių

pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos; <...>“

23 straipsnis. Vaiko teisė gyventi kartu su tėvais ar juos atstojančiais

asmenimis

„1. Vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais.

2. Išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų

(teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei

nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendţiu) ir kai toks

išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai,

būtina pasirūpinti jo prieţiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).

<...>“

19. Bylai reikšmingu metu galiojusio Civilinio proceso kodekso 312²²ir

312²³straipsniuose buvo numatyta, kad byla dėl vaiko nuolatinės globos

nustatymo nagrinėjama teismo posėdyje, kuriame vaikas gali išreikšti savo

nuomonę. Pagal 347 kodekso straipsnį pirmosios instancijos teismo nutartis

(nutarimus) byloje dalyvaujantys asmenys galėjo apskųsti atskiruoju

skundu. 349 straipsnis numatė, kad minėtus skundus apeliacinės instancijos

teismas nagrinėja rašytinio proceso tvarka. Pagal 334 ir 350¹kodekso

straipsnius apeliacinės instancijos teismas turėjo teisę tirti įrodymus de

novo, taip pat tirti įrodymus, kuriuos jau ištyrė pirmosios instancijos

teismas. Todėl apeliacinės instancijos teismas galėjo spręsti tiek teisės, tiek

fakto klausimus.

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 8 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO

20. Pareiškėjai teigė, kad buvo paţeista jų teisė į šeimos gyvenimo

gerbimą, nes dviejų jų našlaičių dukterėčių, su kuriomis pareiškėjai gyveno

trejus metus, globą teismai iš pradţių paskyrė mergaičių seneliams iš tėvo

pusės. Pareiškėjai taip pat skundėsi, kad globos nustatymo byla vidaus

teismuose tęsėsi beveik ketverius metus, todėl paţeidė „įmanomai

trumpiausio laiko“ reikalavimą pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį. Jie

taip pat teigė buvus Konvencijos 4 Protokolo 2 straipsnio paţeidimą, nes

mergaitės iš pradţių negalėjo pasirinkti gyvenamosios vietos.

21. Teismas laiko, kad visi nurodyti skundai iš esmės susiję su tariamu

teisės į šeimos gyvenimo gerbimą, numatytos Konvencijos 8 straipsnyje,

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

6

paţeidimu, kurį Teismas ir nagrinės šioje byloje. Konvencijos 8 straipsnis,

kiek reikšminga, numato:

„1. Kiekvienas turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo <...> šeimos gyvenimas <...>

2. Valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus

įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje <...> kitų

asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“

A. Šalių teiginiai

1. Vyriausybė

22. Pirmiausia Vyriausybė teigė, kad, atsiţvelgiant į mergaičių

maţametystę, kai jos apsigyveno su pareiškėjų šeima, negalima

vienareikšmiškai teigti, kad tarp mergaičių ir pareiškėjų buvo tvirtas ryšys,

pakankamas konstatuoti, kad tai buvo „šeimos gyvenimas“ pagal

Konvencijos 8 straipsnį. Todėl nuolatinę abiejų vaikų globą iš pradţių

nustačius SŠ ir VŠ valstybė neapribojo pareiškėjų teisių.

23. Vyriausybė taip pat teigė, kad pareiškimas yra nepriimtinas kaip

aiškiai nepagrįstas. Ji tvirtino, jog nuo to laiko, kai pareiškėjai pateikė

Teismui savo pareiškimą, bylos aplinkybės labai pasikeitė: atnaujinus

procesą mergaitėms, atsiţvelgiant į jų norus, buvo paskirti skirtingi globėjai,

o valdţios institucijos įpareigotos uţtikrinti tinkamą seserų bendravimą

tarpusavyje. Atsiţvelgdama į nurodytas aplinkybes, Vyriausybė padarė

išvadą, kad valstybė nepaţeidė pareiškėjų teisės į šeimos gyvenimo

gerbimą.

2. Pareiškėjai

24. Pareiškėjai tvirtino, kad pirminiai vidaus teismų sprendimai dėl RŠ ir

DŠ globos nustatymo jų seneliams iš tėvo pusės buvo nepagrįsti. Jie teigė,

kad teismai tokias išvadas padarė neatsiţvelgdami į faktą, kad RŠ ir DŠ su

pareiškėjais gyveno didţiąją savo gyvenimo dalį ir laikė juos savo tikraisiais

tėvais, o pareiškėjų vaikus – tikru broliu ir seserimi. Pareiškėjai tvirtino, kad

bylą nagrinėjant Maţeikių rajono apylinkės teisme RŠ, kurios gebėjimą

objektyviai suprasti situaciją patvirtino vaiko teisių apsaugos institucija,

pareiškė aiškų norą likti su pareiškėjais. Todėl teismas galėjo numatyti

būsimas sprendimo vykdymo problemas. Vis dėlto teismas ignoravo

mergaitės norus bei nacionalinius teisės aktus, kuriuose numatyta, kad

nagrinėjant bylą dėl vaiko globos nustatymo ypatingas dėmesys turi būti

skiriamas vaiko norams bei brolių ir seserų neišskyrimo principui.

25. Pareiškėjai taip pat pastebėjo, kad Šiaulių apygardos teismas 2002

m. lapkričio 4 d. jų skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, neišklausęs

šalių, nors sprendė ne tik teisės, bet ir fakto klausimus. Šiaulių apygardos

teismo sprendimas buvo lemiamas, nes 2003 m. vasario 12 d.

Aukščiausiasis Teismas kasacinio skundo nenagrinėjo. Pareiškėjai tvirtino,

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

7

jog pasirodė neįmanoma įvykdyti Šiaulių apygardos teismo nutarties dėl RŠ

nuolatinės globos nustatymo seneliams, ir tai buvo pagrindinė prieţastis,

kodėl vidaus teismai turėjo atnaujinti procesą bei pakeisti pradinį

sprendimą. Taigi globos klausimai buvo išspręsti de facto, o teismai vėliau

tik įformino susidariusią situaciją.

26. Pareiškėjai teigė, kad Teismas dėl jų skundų turėtų spręsti tik pagal

pradinius nacionalinių teismų sprendimus, priimtus iki skundo padavimo

Teismui. Pareiškėjai pastebėjo, kad po proceso atnaujinimo teismai tik iš

dalies patenkino jų reikalavimus. Vis dėlto pareiškėjai paţymėjo, kad

galutinių teismo nutarčių išskirti seseris atnaujintame procese jie neskundė

ir neskųs dėl moralinės ţalos, kurią dėl procesų jau patyrė RŠ.

B. Priimtinumas

27. Teismas primena, kad pagal jo praktiką „šeimos gyvenimo“ buvimas

iš esmės yra fakto klausimas, kuris priklauso nuo to, ar tarp asmenų tikrai

egzistuoja artimi ryšiai (ţr. K. and T. v. Finland [GC], no. 25702/94, § 150,

ECHR 2001-VII). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjai gyveno su RŠ ir DŠ

nuo jų tėvų mirties 1999 m. balandţio mėn. iki 2003 m. vasario mėn., kai

abiejų mergaičių nuolatinė globa buvo paskirta seneliams. Teismas pastebi,

kad iš pradţių, minėtu laikotarpiu, pareiškėjai buvo paskirti laikinais

globėjais ir ėmėsi teisinių priemonių įvaikinti mergaites. Tokiu būdu

matomas aiškus ketinimas ir toliau gyventi kartu. Teismas taip pat

atsiţvelgia į faktą, kad RŠ atsisakė išvykti iš pareiškėjų namų, kai antstolis

bandė įvykdyti teismo nutartį išsiųsti ją pas senelius (ţr. 13 punktą pirmiau).

Esant tokioms aplinkybėms, Teismas negali nepripaţinti, kad valdţios

institucijų įsikišimo momentu tarp pareiškėjų ir mergaičių egzistavo tikras

„šeimos gyvenimas“ Konvencijos 8 straipsnio 1 dalies poţiūriu.

Į atnaujintą procesą Teismas atsiţvelgs tiek, kiek tai reikalinga

sprendţiant, ar buvo paţeistas 8 straipsnis pradiniame civiliniame procese,

dėl kurio skundėsi pareiškėjai.

28. Atsiţvelgdamas į šalių argumentus, Teismas konstatuoja, kad

pareiškimas nėra aiškiai nepagrįstas. Kadangi nėra pagrindų pareiškimą

atmesti, Teismas nusprendţia, kad pareiškimas turi būti paskelbtas

priimtinu.

C. Esmė

29. Neabejotina, kad Maţeikių rajono apylinkės teismo 2002 m.

rugpjūčio 28 d. nutartis ir Šiaulių apygardos teismo 2002 m. lapkričio 4 d.

nutartis, dėl kurių DŠ apsigyveno su seneliais, ir dėl to pareiškėjai buvo

nušalinti nuo jos auklėjimo, suardė pareiškėjų ir DŠ ryšius. Be to, iki

Aukščiausiojo Teismo 2005 m. birţelio 6 d. nutarties pareiškėjų ryšį su RŠ

trikdė netikrumas.

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

8

Teismo nuomone, tokia situacija prilygo pareiškėjų teisės į šeimos

gyvenimo gerbimą, numatytos Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje, ribojimui.

30. Teismas primena, kad, nors Konvencijos 8 straipsnis aiškiai

nenustato kokių nors procesinių reikalavimų, tačiau sprendimų priėmimo

procesas, lemiantis minėtą ribojimą, turi būti teisingas ir uţtikrinti tinkamą

pagarbą Konvencijos 8 straipsnyje garantuojamiems interesams (ţr.

McMichael v. the United Kingdom, 1995-02-24, Series A no. 307-B, § 87).

Taigi pirmiausia Teismas turi nustatyti, ar, atsiţvelgiant į konkrečias bylos

aplinkybes, o ypač į rimtą priimamų sprendimų pobūdį, pareiškėjai buvo

pakankamai įtraukti į visą sprendimų priėmimo procesą, kad būtų uţtikrinta

tinkama jų interesų apsauga. Jeigu ne, jų šeimos gyvenimas nebuvo

gerbiamas, nes ribojimas negalėtų būti laikomas „būtinu“ Konvencijos 8

straipsnio poţiūriu (ţr., mutatis mutandis, W. v. the United Kingdom, 1987-

07-08, Series A no. 121, p. 29, § 64).

31. Teismas paţymi, kad nagrinėjamoje byloje Šiaulių apygardos

teismas pareiškėjų apeliacinį skundą išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka.

Teismas yra pripaţinęs, kad tais atvejais, kai pirmosios instancijos teisme

byla buvo nagrinėjama viešai, antro viešo nagrinėjimo apeliacine instancija

nebuvimas, atsiţvelgiant į tam tikrus bylos ypatumus, gali būti

pateisinamas. Taigi skundo atrankos procesas bei procesas, kuriame

nagrinėjami tik teisės, bet ne fakto klausimai, gali būti suderinami su 6

straipsnio reikalavimais (34 punktas toliau), nors apeliantui ir nebuvo

suteikta galimybė būti asmeniškai išklausytam apeliacinio ar kasacinio

teismo (ţr. Helmers v. Sweden, 1991-10-29, Series A no. 212-A, § 36). Vis

dėlto Teismas pastebi, kad Šiaulių apygardos teismas iš esmės sprendė fakto

klausimą, kam nustatyti nuolatinę našlaičių mergaičių globą - pareiškėjams

ar seneliams (ţr., a contrario, Valová, Slezák and Slezák v. Slovakia,

no. 44925/98, 2004-06-01, §§ 61-69). Taigi procesas turėjo lemiamos

reikšmės pareiškėjams, jame buvo vertinamos pareiškėjų asmeninės

savybės, taip pat mergaičių motyvai bei norai. Teismo nuomone, tai buvo

fakto klausimas, kuris negalėjo būti tinkamai išspręstas remiantis bylos

medţiaga. Esant tokioms aplinkybėms, kai minėtas įvertinimas turėjo tokią

svarbią reikšmę, o jo rezultatas galėjo padaryti didelės ţalos pareiškėjams,

siekiant geriausiai apsaugoti našlaičių vaikų interesus ateityje, proceso

teisingumas iš esmės reikalavo, kad apeliacinės instancijos teismas bylą

nagrinėtų viešame posėdyje ir suteiktų galimybę pareiškėjams bei

mergaitėms būti išklausytoms ir kitaip dalyvauti.

32. Teismas taip pat primena, kad efektyvus šeimos gyvenimo gerbimas

reikalauja, kad būsimi tėvų ir vaikų santykiai nebūtų nulemti vien tik laiko

tėkmės (ţr. W. v. the United Kingdom, 1987-07-08, Series A no. 121, p. 29,

§ 65). Tačiau taip atsitiko nagrinėjamoje byloje. Byla buvo atnaujinta dėl to,

kad RŠ priešinosi Maţeikių rajono apylinkės teismo ir Šiaulių apygardos

teismo nutarčių, kuriomis jos nuolatinė globa buvo paskirta SŠ ir VŠ,

įvykdymui. Tokiu būdu teismai buvo paskatinti pakeisti minėtus sprendimus

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

9

ir iš dalies patenkinti pareiškėjų reikalavimus, nustatant jiems RŠ globą (ţr.

15-17 punktus pirmiau). Be to, Aukščiausiasis Teismas pripaţino, kad

ţemesnės instancijos teismai klaidingai pritaikė vidaus teisę (ţr. 16 punktą

pirmiau). Galiausiai Teismas paţymi Aukščiausiojo Teismo poziciją, kad

turėtų būti uţtikrintos tinkamos sąlygos abiems mergaitėms bendrauti

tarpusavyje. Šią pareigą turi įgyvendinti valstybės institucijos.

33. Atsiţvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad

pradiniame sprendimų priėmimo procese, kuriuo buvo nustatyta RŠ ir DŠ

globa ir bendravimo tvarka, pareiškėjų interesai nebuvo tinkamai apsaugoti

pagal Konvencijos 8 straipsnį. Todėl minėta nuostata buvo paţeista.

II. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

34. Pareiškėjai taip pat skundėsi pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį dėl

to, kad apeliacinė byla Šiaulių apygardos teisme buvo išnagrinėta rašytinio

proceso tvarka. Minėta nuostata, kiek reikšminga, nustato:

„Kai sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...>

klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą <...> išnagrinėtų <...> teismas. <...>“

35. Vyriausybė teigė, kad skundas yra aiškiai nepagrįstas.

36. Teismas paţymi, kad šis skundas glaudţiai susijęs su skundu pagal

Konvencijos 8 straipsnį. Todėl jis taip pat turi būti paskelbtas priimtinu. Vis

dėlto šio elemento esmė buvo detaliai išnagrinėta ir nustatytas teisės į

šeimos gyvenimo gerbimą paţeidimas (30-33 punktai). Taigi Teismas

konstatuoja, kad šio klausimo nebereikia atskirai nagrinėti pagal 6 straipsnio

1 dalį.

III. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ

37. Galiausiai pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjai dar

skundėsi, kad Šiaulių apygardos teismas buvo šališkas. Pagal Konvencijos

13 straipsnį jie taip pat skundėsi, kad neturėjo veiksmingos teisinės gynybos

priemonės, nes teismai ignoravo jų prašymą skirti ekspertizę kai kuriems

fakto klausimams byloje nustatyti.

38. Teismas išnagrinėjo likusius pareiškėjų pateiktus skundus. Tačiau,

atsiţvelgdamas į visą turimą medţiagą, Teismas konstatuoja, kad skundai

neatskleidţia kokio nors Konvencijoje ar jos protokoluose nustatytų teisių ir

laisvių paţeidimo. Taigi ši pareiškimo dalis turi būti atmesta kaip aiškiai

nepagrįsta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

10

IV. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

39. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios

Susitariančiosios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą

ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Ţala

40. Pareiškėjai reikalavo 100 000 Lietuvos litų (apytiksliai 28 962 eurų)

neturtinei ţalai atlyginti.

41. Vyriausybė šį reikalavimą ginčijo kaip nepagrįstą ir pernelyg didelį.

42. Teismas mano, jog galima laikyti, kad pareiškėjai patyrė tam tikrą

neturtinę ţalą dėl jų teisių paţeidimo, kurios vien Teismo paţeidimo

konstatavimas negali kompensuoti. Nepaisant to, reikalaujama suma yra

pernelyg didelė. Vertiondamas teisingum pagrindais, kaip reikalaujama

pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas priteisia pareiškėjams bendrai

5 000 eurų.

B. Kaštai ir išlaidos

43. Pareiškėjai taip pat reikalavo priteisti 1 000 litų (apytiksliai 289 eurų)

kaštams ir išlaidoms, kuriuos patyrė nacionaliniuose teismuose, atlyginti.

Tačiau pareiškėjai neišsaugojo jokių dokumentų, patvirtinančių jų išlaidas.

44. Vyriausybė su reikalavimu nesutiko, laikė jį nepagrįstu.

45. Nesant pagrindţiančių dokumentų, Teismas atmeta pareiškėjų

reikalavimą.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

46. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti

skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant tris procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Skelbia skundus dėl teisės į šeimos gyvenimo gerbimą ir apeliacinės

instancijos teismo proceso rašytinio pobūdţio priimtinais, o likusią

pareiškimo dalį nepriimtina;

2. Nustato, kad buvo paţeistas Konvencijos 8 straipsnis;

Sprendimas byloje JUCIUS ir JUCIUVIENĖ prieš LIETUVĄ

11

3. Nustato, kad nebūtina pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį atskirai

nagrinėti skundo dėl apeliacinės instancijos teismo proceso rašytinio

pobūdţio;

4. Nustato, kad:

a) per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal

Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti

pareiškėjams bendrai 5 000 (penkis tūkstančius) eurų neturtinei ţalai

atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šioms sumoms,

kurios turi būti konvertuojamos į valstybės atsakovės valiutą pagal

sprendimo įvykdymo dienos kursą;

b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo

įvykdymo, nuo pirmiau minėtos sumos turės būti mokamos paprastosios

palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant tris procentus;

5. Atmeta kitus pareiškėjų reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2008 m. lapkričio 25 d.

vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

Sally Dollé

Kanclerė

Françoise Tulkens

Pirmininkė