Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ

(Pareiškimų Nr. 70659/01 ir 74371/01)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2008 m. balandţio 24 d.

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

1

Byloje Juozaitienė ir Bikulčius prieš Lietuvą,

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant

kolegijai, sudarytai iš:

pirmininkės F. TULKENS,

teisėjų A. MULARONI,

J.-P. COSTA, paskirto dalyvauti nuo Lietuvos,

I. C. BARRETO,

R. TÜRMEN,

D. POPOVIĆ,

N. TSOSORIA,

ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. kovo 27 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo du Lietuvos Respublikos

piliečiai Regina Juozaitienė (pirmoji pareiškėja) ir Jonas Bikulčius

(antrasis pareiškėjas), kurie atitinkamai 2001 m. balandţio 12 d. ir 13 d.

pateikė Teismui pareiškimus (Nr. 70659/01 ir 74371/01) pagal Ţmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34

straipsnį.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos

atstovės D. Jočienė ir E. Baltutytė.

3. Pareiškėjai teigė, kad policijos pareigūnai neteisėtai nuţudė jų sūnus,

ir kad jų mirties aplinkybės nebuvo veiksmingai ištirtos.

4. 2004 m. lapkričio 1 d. Teismas pakeitė savo skyrių sudėtį (Teismo

reglamento 25 taisyklės 1 dalis). Ši byla buvo paskirta naujai sudarytam

antrajam skyriui (Reglamento 52 taisyklės 1 dalis). Teisėja, išrinkta nuo

Lietuvos, Danutė Jočienė nusišalino nuo bylos nagrinėjimo (28 taisyklė),

todėl Vyriausybė vietoje jos paskyrė Jean-Paul Costa, nuo Prancūzijos

išrinktą teisėją (Konvencijos 27 straipsnio 2 dalis ir 29 taisyklės 1 dalis).

5. 2005 m. geguţės 19 d. nutarimu kolegija sujungė pareiškimus (42

taisyklės 1 dalis) ir paskelbė juos iš dalies priimtinais.

6. Pareiškėjai ir Vyriausybė pateikė savo papildomas rašytines pastabas

(59 taisyklės 1 dalis).

FAKTAI

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

2

I. BYLOS APLINKYBĖS

7. Pirmoji pareiškėja Regina Juozaitienė yra Lietuvos Respublikos

pilietė, gimusi 1940 m., gyvenanti Kaune. Antrasis pareiškėjas Jonas

Bikulčius yra Lietuvos Respublikos pilietis, gimęs 1935 m., gyvenantis

Kaune.

A. Įţanga

8. Vėlų 1998 m. liepos 24 d. penktadienio vakarą pirmosios pareiškėjos

sūnaus Daliaus Juozaičio ir antrojo pareiškėjo sūnaus Dariaus Bikulčiaus

kūnai, kiekvienas su šautine ţaizda nugaroje, buvo rasti automobilyje.

Jaunuoliai ţuvo policijai persekiojant „Ford Escort“ (toliau – automobilis),

kurį vairavo privatus asmuo R.M., o automobilyje kaip keleiviai vaţiavo

pareiškėjų sūnūs. R.M. įvykio metu nebuvo nuţudytas

B. Vairuotojui iškelta baudţiamoji byla

9. 1998 m. liepos 25 d. R.M. buvo iškelta baudţiamoji byla dėl

pareiškėjų sūnų nuţudymo dėl neatsargumo (tuo metu galiojusio

Baudţiamojo kodekso 109 straipsnis) ir dėl pasipriešinimo policijos

pareigūno reikalavimams (201^straipsnis). Pareiškėjai pateikė civilinius

ieškinius ir buvo pripaţinti civiliniais ieškovais šioje byloje.

10. 1999 m. kovo 15 d. Kauno miesto apylinkės teismas nuteisė R.M. uţ

Baudţiamojo kodekso 201¹straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą –

pasipriešinimą teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams.

11. Pagal teismo leistinais pripaţintus įrodymus galima taip atkurti

įvykį. 1998 m. liepos 24 d. po 22.30 val. į policiją paskambinęs privatus

asmuo pranešė apie Kauno gatvėmis vairuojamą automobilį paţeidţiant

įvairias eismo taisykles.

12. Pareigūnai A.M. ir A.R. parodė, kad jie patruliavę policijos

automobiliu Nr. 548, kai išgirdo per policijos raciją informaciją apie „Ford

Escort“ ir nesėkmingai bandė sustabdyti automobilį apie 23.00 val.

Pareigūnai A.M. ir A.R. sekė paskui automobilį, tačiau netrukus pametė jį

iš akių. A.R. teismui parodė, kad, jo ţiniomis, automobilyje buvo du

keleiviai ir vairuotojas.

13. Informacija, apie pavojingai vairuojamą automobilį, per dispečerinę

buvo perduoda kitiems patruliuojantiems pareigūnams, ir prie automobilio

persekiojimo prisidėjo dar du policininkai - N.B. bei E.P. su policijos

automobiliu Nr. 424.

14. Prie jų prisijungė dar trys policininkai R.Z., S.G. bei J.M., patruliavę

policijos automobiliu Nr. 427. Šie pareigūnai teismui parodė, kad

informaciją apie automobilį radijo ryšiu gavo apie 23.00 val. ir pakluso

^BK 201¹straipsnis (vert. past.)

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

3

įsakymui suimti vairuotoją. Todėl jie atvyko kaip pastiprinimas ir

prisijungė prie automobilio Nr. 424, persekiojusio maţdaug 130–140

kilometrų per valandą greičiu lėkusį „Ford Escort“.

15. Abu policijos automobiliai buvo su įjungtais švyturėliais bei garso

signalais ir bandė uţblokuoti „Ford Escort“, per garsiakalbį vairuotojui

buvo nurodyta sustoti. Tačiau automobilio vairuotojas bandė pabėgti,

siekdamas nustumti nuo kelio policijos automobilius.

16. R.Z. į orą iššovė du perspėjamuosius šūvius, tačiau automobilis tik

padidino greitį.

17. Po akimirkos vairuotojas, nesuvaldęs automobilio, trenkėsi į pastato

tvorą. Automobilis sustojo. Policijos automobilis Nr. 427 sustojo keletą

metrų uţ automobilio, o policijos automobilis Nr. 424 pavaţiavo į kairę,

stengdamasis uţblokuoti kelią. Staiga automobilis pradėjo riedėti

atbulomis ir apgadino policijos automobilį Nr. 427. Policininkai iššoko iš

automobilių ir ėmė bėgti link automobilio, šaukdami ir rodydami ţenklus

vairuotojui pasiduoti. „Ford Escort“ pasuko į dešinę, partrenkė pareigūną

R.Z. ir pradėjo tolti. Vėliau medicinos ekspertizė patvirtino, kad R.Z.

patyrė lengvą kūno suţalojimą, įskaitant keletą įbrėţimų ir kairiosios

blauzdos nubrozdinimą.

18. Automobiliui į jį atsitrenkus, pareigūnas R.Z. vieną kartą iššovė ir

matyt apgadino radiatorių, nes pastebėjo, kad iš jo pradėjo bėgti aušinimo

skystis.

19. Be to, iškart po to, kai buvo partrenktas R.Z., iš policijos

automobilio Nr. 424 išlipęs N.B. vieną kartą šovė į automobilio ratus. Po to

R.Z. kelis kartus šovė į pabėgti bandantį automobilį. Taip pat ir pareigūnas

S.G. kelis kartus šovė į tolstantį automobilį. Kiti policijos pareigūnai

ginklų nepanaudojo.

20. Netrukus automobilis buvo priverstas sustoti kitoje Kauno dalyje,

kadangi iš radiatoriaus, kurį peršovė R.Z., tekėjo aušinimo skystis.

Policijos pareigūnai A.R. ir A.M., vaţiavę automobiliu Nr. 548, suėmė

R.M., kuris bandė pabėgti. Automobilyje policininkai rado pareiškėjų

sūnų, kurių mirtis atvykus medikams buvo patvirtinta 23.56 val., kūnus.

Buvo nustatyta, kad R.M. buvo girtas ir neturėjo jokių dokumentų,

suteikiančių teisę vairuoti automobilį.

21. Teismas nenurodė, kiek kartų iššovė S.G., tačiau paţymėjo, kad

dviem jo šūviais buvo nušauti pareiškėjų sūnūs. Teismas atsiţvelgė į S.G.

pareiškimus, kad jis įtarė vieną iš automobilio keleivių turint ginklą, kurį

jis tarėsi matęs pro nuleistą priekinį langą, ir kad jis šovė tik po to, kai

išgirdo pirmąjį šūvį (kurį iš tiesų paleido jo kolega R.Z.), ir neţinodamas,

kas šovė. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad automobilyje nebuvo rasta

šaunamųjų ar kitų ginklų.

22. Teismas nenustatė, kada tiksliai prasidėjo persekiojimas ir

konstatavo, kad nusikaltimas, uţ kurį R.M. buvo nuteistas, buvo padarytas

apie 23.30 val.

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

4

23. R.M. buvo išteisintas dėl nuţudymo dėl neatsargumo, o teismas

paţymėjo, kad mirtį sukėlė ne jo veiksmai, o „trečiojo asmens, kuris

pasinaudojo tarnybiniu ginklu, teisėti veiksmai“. Šiuo poţiūriu teismas

paţymėjo:

„iš tarnybinių patikrinimų matyti, kad visų policijos darbuotojų veiksmai buvo

teisėti ir pagrįsti. Teismas neturi pagrindo abejoti minėtų patikrinimų išvadomis, nes

jas patvirtina teisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės. Policijos įstatymo 42

straipsnis policininkams leido panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę

ir nusikaltėlį. Teisiamojo atlikti veiksmai, įskaitant ir pasipriešinimą policijos

darbuotojams, sudarė sąlygas ginklui panaudoti. Šaunamojo ginklo panaudojimas

buvo teisėtas ir pagrįstas <...>“

24. Pareiškėjų civiliniai ieškiniai policijai dėl ţalos atlyginimo nebuvo

nagrinėjami. Tačiau teismas paţymėjo, kad pareiškėjai ieškinius gali

pareikšti atskirai civiline tvarka.

25. Teismas nuteisė R.M. šešerių metų laisvės atėmimo bausme uţ

pasipriešinimą teisėtiems policijos pareigūnų reikalavimams ir nurodė

konfiskuoti dalį jo turto - 200 litų (apie 58 eurus).

26. 1999 m. geguţės 18 d. Kauno apygardos teismas nuosprendį paliko

nepakeistą. Taip pat buvo nuspręsta S.G. iškelti baudţiamąją bylą dėl

pareiškėjų sūnų nuţudymo dėl neatsargumo (tuo metu galiojusio

Baudţiamojo kodekso 109 straipsnis) ir dėl įgaliojimų viršijimo (287

straipsnis). Šiuo atţvilgiu teismas paţymėjo:

„Aplinkybių, kada policijos pareigūnai turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš

asmenis (Policijos įstatymo 42 str. 2 d.), šioje situacijoje nebuvo. Jie turėjo teisę

panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę (minėto įstatymo 42 str. 5 d.).

<...>

Niekas neginčija, kad policijos pareigūnas [S.G.] turėjo teisę panaudoti šaunamąjį

ginklą prieš automobilį (Policijos įstatymo 42 str. 5 dalis), tačiau byloje nuodugniau

neištirta, ar jis šia teise pasinaudojo tinkamai, jei buvo nušauti du niekuo dėti dėl

įvykio asmenys. <...> Šiuo sprendimu kolegija siekia nustatyti tiesą, jokiu būdu

nesiekiant daryti neigiamą poveikį policijos pareigūnų aktyvumui bei ryţtingumui

vykdant pareigas. Vienok, profesionalumo, savitvardos ir ištvermės reikalavimai

policijos pareigūnams negali būti menkinami - policijos pareigūnai, naudodami

šaunamąjį ginklą, privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių (įstatymo 41 str. 3 d. ir

kt.). <...>

Tiriant bylą turi būti įvertinti [nukentėjusiųjų skunduose nurodomi], inter alia,

blogas matomumas įvykio vietoje ir tai, kad [SG] pataikė ne į padangas – teigiama,

kad į jas taikyta, bet taikliai šaudyta į automobilio saloną, [pareiškėjų manymu] šovė

taip, nes buvo nesusivaldęs, piktas.<...>”

27. 1999 m. spalio 12 d. Aukščiausiasis teismas 1999 m. geguţės 18 d.

nutartį paliko nepakeistą.

C. Policijos pareigūnui iškelta baudţiamoji byla

28. 1999 m. gruodţio 27 d. prokuroras nutraukė baudţiamąją bylą,

iškeltą S.G. remiantis 1999 m. geguţės 18 d. Kauno apygardos teismo

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

5

nutartimi. Prokuratūra pareigūno S.G. veiksmuose nenustatė jokio

nusikaltimo sudėties. Buvo paţymėta, kad S.G. ginklą panaudojo

laikydamasis instrukcijų, taikė į automobilio ratus ir šaunamąjį ginklą

panaudojo tik po to, kai vairuotojas padarė nusikaltimą partrenkdamas

vieną iš jo kolegų. Vairuotojas R.M. siekė pabėgti bet kuria kaina,

keldamas grėsmę kitų asmenų saugumui. Dvi aukos ţuvo ne tik dėl paties

šaudymo, bet ir dėl neprognozuojamų vairuotojo veiksmų.

29. Prokuratūros išvados, inter alia, buvo grindţiamos šiais įrodymais:

policininkų parodymais; įvykių vietos apţiūrų, atliktų 1998 m. liepos 27 d.,

1998 m. rugpjūčio 19 d. ir 1999 m. rugsėjo 21 d., protokolais;

meteorologijos tarnybos raštu dėl oro sąlygų įvykių metu; apšvietimo

bandymais šaudymo vietoje; 1999 m. lapkričio 30 d. balistinės ekspertizės

rezultatais ir įvykio atkūrimo vietoje protokolais, įskaitant automobilių ir

policininkų padėties bei judėjimo schemas, nubraiţytas remiantis

atitinkamų pareigūnų parodymais.

30. 2000 m. balandţio 19 d. Kauno miesto apylinkės teismas panaikino

prokuroro nutarimą. Teismas, inter alia, paţymėjo, kad prokurorai išsamiai

neįvertino, „kokiu būdu“ S.G. panaudojo ginklą atsiţvelgiant į bylai

reikšmingos vidaus teisės nuostatas.

31. Atliekant tyrimą nė vienas policijos pareigūnas negalėjo tiksliai

nurodyti, kada S.G. pradėjo šaudyti.

32. 2000 m. birţelio 9 d. prokuroras ir vėl nutraukė tyrimą

paţymėdamas, kad S.G. veiksmuose nebuvo nustatyta nusikaltimo sudėtis.

Prokuroras nurodė ankstesniame 1999 m. gruodţio 27 d. nutarime

pateiktus įrodymus ir papildomus policininkų parodymus.

33. Buvo nustatyta tokia šaunamųjų ginklų panaudojimo eiga ir

padariniai. Persekiojant automobilį R.Z. du perspėjamuosius šūvius iššovė

į orą; vienas R.Z. paleistas šūvis apgadino radiatorių po to, kai automobilis

atsitrenkė į tvorą, netrukus po to paleistas N.B. šūvis kliudė automobilio

ratą. Galiausiai, į tolstantį automobilį R.Z. šovė septynis kartus, S.G. –

keturis. Prokuroras nustatė, kad du S.G. šūviai mirtinai suţalojo pareiškėjų

sūnus. Kitos kulkos kliudė automobilio padangas, ratlankius, sėdynes,

priekinę panelę ir langus, buvo išdauţtas galinis langas. Automobilio

kėbule taip pat liko kulkų ţymių.

34. Remdamasis S.G. parodymais, pateiktais šaudymo vietoje,

prokuroras padarė išvadą, kad šaudydamas S.G. taikė į judančio

automobilio ratus iš atstumo, kuris svyravo nuo 11,4 metrų (pirmasis šūvis)

iki 27,5 metrų (ketvirtasis šūvis). Jis iššovė po to, kai vairuotojas partrenkė

jo kolegą R.Z., tai yra po to, kai jis padarė nusikaltimą, uţ kurį baudţiama

pagal baudţiamosios teisės nuostatas (senojo Baudţiamojo kodekso 201¹

straipsnio 2 dalis), ir uţ kurio padarymą jis jau buvo nuteistas. Todėl

negalima teigti, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti tik todėl, kad

automobiliu buvo vaţiuojama paţeidţiant eismo taisykles. Prokuroras

atsiţvelgė į R.Z. parodymus, kad jį partrenkė automobilis, jis nukrito ant

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

6

variklio dangčio, o vėliau – ant ţemės. Dėl šios prieţasties policijos

pareigūnai turėjo pagrindo manyti, kad būtina išvengti pavojaus, kurį

automobilis kėlė kitiems asmenimis, pirmiausia dėl to, kad R.M. buvo

neblaivus ir keldamas pavojų stengėsi išvengti suėmimo ir bausmės.

35. Buvo pabrėţta, kad S.G. šaunamąjį ginklą panaudojo ne prieš

asmenis automobilyje, o prieš transporto priemonę, ir kad jis tiesiog

stengėsi pataikyti į padangas. Didelių kliūčių matomumui, pavyzdţiui,

nepakankamo apšvietimo arba dulkių, nebuvo. Tačiau staigus automobilio

manevravimas įvairiomis kryptimis, o ne taisyklių, reglamentuojančių

šaunamųjų ginklų naudojimą, paţeidimas buvo akcentuotas kaip mirties

prieţastis. Atsiţvelgdamas į šias aplinkybes ir į tai, kad S.G. turėjo pagrįstą

prieţastį panaudoti ginklą kaip kraštutinę priemonę, kaip tai buvo numatyta

Policijos įstatymo 42 straipsnyje, prokuroras padarė išvadą, kad nebuvo

jokių įrodymų, kad jis padarė nusikaltimą.

36. Galiausiai, prokuroras nurodė, kad R.M. iškeltoje byloje nė vienas iš

trijų instancijų teismų nesuabejojo, ar S.G. šaunamąjį ginklą panaudojo

teisėtai.

37. Pareiškėjai apskundė nutarimą nutraukti tyrimą. Jie teigė, kad S.G.

siekė atkeršyti automobilio vairuotojui ir neatsargiai šaudė į judančią

transporto priemonę nepaisydamas to, kad gali suţeisti keleivius.

Pareiškėjai teigė, kad S.G. ţinojo, jog automobilyje buvo kitų asmenų ir

turėjo suprasti, kad gali ţūti nekalti keleiviai, tačiau leido tam atsitikti

šaudydamas į transporto priemonę.

38. Be to, dėl tyrimo kokybiškumo pareiškėjai pabrėţė, kad prokuratūrai

nepavyko paaiškinti, kodėl viena iš S.G. iššautų kulkų pataikė į šoninį

automobilio langą, nors buvo prieita prie išvados, kad S.G. į transporto

priemonę pirmą kartą iššovė jai nutolus 11,4 metrų atstumu.

39. 2000 m. spalio 17 d. Kauno miesto apylinkės teismas prokuroro

nutarimą paliko nepakeistą. Teismas paminėjo, kad S.G. šaudė labai

trumpai į maţdaug 20 metrų perimetru judantį automobilį. Teismas

nusprendė, kad S.G. šaunamąjį ginklą panaudojo teisėtai, šūviai buvo

nukreipti į automobilio ratus, o ne į jame sėdinčius asmenis. Buvo

nustatyta, kad automobilis staigiai manevravo, dėl to dvi kulkos kliudė

keleivius. Todėl S.G. negalėjo numatyti savo veiksmų pasekmių. Teismas

taip pat paţymėjo, kad gatvė ir automobilis buvo gerai apšviesti, nors

įvykis vyko apie vidurnaktį.

40. Teismas paţymėjo, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti dėl to,

kad R.M. vairavo neblaivus ir ne tik paţeidė eismo taisykles, bet ir bandė

pabėgti keldamas pavojų. Dėl jo elgesio kiti ţmonės atsidūrė pavojuje.

Policijos pareigūnai stengėsi visomis kitomis priemonėmis sustabdyti R.M.

ir šaudymas į tolstančio automobilio padangas buvo panaudotas kaip

kraštutinė priemonė.

41. Teismas taip pat nurodė, kad tarp S.G. veiksmų ir ginčijamų

pasekmių – pareiškėjų sūnų mirties – nebuvo prieţastinio ryšio. Teismas

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

7

nusprendė, kad S.G. veiksmai nesukėlė nuţudymo dėl neatsargumo, kad jis

tinkamai įvertino aplinkybes ir panaudodamas ginklą neviršijo atitinkamų

teisės nuostatų reikalavimų. Pareiškėjų sūnų mirtis buvo nelaimingas

atsitikimas, uţ kurį S.G. negali būti patrauktas baudţiamojon atsakomybėn.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ

42. Tuo metu galiojusio Baudţiamojo kodekso 109 straipsnis numatė

baudţiamąją atsakomybę uţ nuţudymą dėl neatsargumo. BK 201¹

straipsnio 2 dalis numatė baudţiamąją atsakomybę uţ pasipriešinimą

teisėtiems policijos reikalavimams, o 287 straipsnis – uţ tarnybos pareigų

viršijimą.

43. Naujojo Baudţiamojo kodekso, įsigaliojusio 2003 m. geguţės 1 d.,

228 straipsnis numato baudţiamąją atsakomybę uţ piktnaudţiavimą.

44. Bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusio Policijos įstatymo (galiojo

nuo 1998 m. birţelio 9 d. iki 2000 m. spalio 9 d.) 34 straipsnio 4 dalis

policijos pareigūnui suteikė teisę naudoti šaunamąjį ginklą. Įstatymo 39

straipsnyje buvo išvardytos policijos pareigūnų teisės uţtikrinant eismo

saugumą:

„Policijos pareigūnas, siekdamas uţtikrinti kelių eismo saugumą, turi teisę:

1) stabdyti transporto priemones, tikrinti vairuotojo dokumentus <...>;

2) nušalinti nuo vairavimo asmenis, įtariant, jog jie yra apsvaigę nuo alkoholio ar

narkotikų, paveikti vaistų, neturi teisės vairuoti. <...>”

45. Šio įstatymo 41 straipsnyje buvo numatyta:

„<...>

[2.] Policija ginklus <...> naudoja, siekdama nutraukti pavojingą visuomenei

veiką arba sulaikyti bei pristatyti į policiją tokią veiką padariusįjį asmenį.

Šaunamasis ginklas <...> naudojam[as] tik įstatymo numatytam tikslui pasiekti.

[3.] Policijos pareigūnai šaunamuosius ginklus <...> naudoja, atsiţvelgdami į

teisėtvarkos paţeidimo pobūdį, paţeidėjo asmenybę ir konkrečias aplinkybes bei

situaciją. <...> [P]olicijos pareigūnai privalo stengtis išvengti sunkių pasekmių.

[4.] Prieš naudojant šaunamuosius ginklus <...>, jei leidţia aplinkybės, asmenys,

prieš kuriuos jie bus panaudojami, įspėjami <...>. Šaunamasis ginklas naudojamas

tik tada, kai visi kiti galimi būdai ir priemonės panaudotos arba kai dėl laiko stygiaus

jų panaudoti nėra galimybės.“

46. Įstatymo 42 straipsnyje buvo nustatytos šaunamojo ginklo

panaudojimo sąlygos:

„[1.] Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenis ir

transporto priemones <...> .

[2.] Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš asmenį tokiais

atvejais:

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

8

1) atremti pasikėsinimą, gresiantį policijos pareigūno sveikatai ar gyvybei <...>;

2) apginti kitus asmenis nuo uţpuolimo <...>;

3) atremti ginkluotą uţpuolimą;

4) persekiojant asmenį, įtariamą padarius nusikaltimą, jeigu jis, siekdamas išvengti

sulaikymo, kėsinasi panaudoti ar panaudoja šaunamąjį ginklą ar kitus daiktus <...>,

pavojingus ţmogaus sveikatai ar gyvybei;

5) sulaikant asmenį, uţkluptą darant sunkų nusikaltimą, jeigu kitaip jo neįmanoma

sulaikyti;

6) siekiant sulaikyti suimtąjį ar nuteistąjį, bandantį pabėgti ar pabėgusį iš įkalinimo

ar kardomojo kalinimo vietos arba konvojavimo metu;

7) masinio pabėgimo iš įkalinimo vietų ar riaušių jose atvejais;

8) <...> specialiai saugomų objektų uţpuolimo atveju <...> .

[3.] Apie šaunamojo ginklo panaudojimo prieš asmenį faktą ir pasekmes nedelsiant

pranešama prokurorui.

<...>

[5.] Policijos pareigūnas turi teisę panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto

priemonę, kai jos vairuotojas nepaklūsta išankstiniam akivaizdţiai išreikštam

policijos pareigūno reikalavimui sustoti, o tolesnis jos vairavimas gali sukelti

grėsmę eismo saugumui ar ţmonėms. <...>”

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 2 STRAIPSNIO PAŢEIDIMO

47. Pareiškėjai tvirtino, kad policija neteisėtai nuţudė jų sūnus, ir kad jų

mirties aplinkybės nebuvo veiksmingai ištirtos. Jie rėmėsi Konvencijos 2

straipsniu, kuriame, kiek šiuo poţiūriu yra reikšminga, numatyta:

„1. Kiekvieno ţmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas. Negalima tyčia atimti

niekieno gyvybės, nebent yra vykdomas teismo nuosprendis dėl nusikaltimo, uţ kurį

tokią bausmę nustato įstatymas.

2. Gyvybės atėmimas negali būti laikomas šio straipsnio paţeidimu, jeigu tai

padaroma nepanaudojant daugiau jėgos negu neišvengiamai būtina:

a) ginant kiekvieną asmenį nuo neteisėto smurto;

b) teisėtai suimant arba sutrukdant teisėtai sulaikytam asmeniui pabėgti; <...>“

A. Šalių teiginiai

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

9

1. Pareiškėjai

48. Pareiškėjai pripaţino, kad pagal vidaus teisę policija turėjo teisę

panaudoti šaunamąjį ginklą prieš transporto priemonę. Tačiau iš tikrųjų

dviems nekaltiems asmenims buvo atimta gyvybė. Pareiškėjai nesutiko su

institucijų nustatytais faktais ir išvadomis teigdami, kad, atsiţvelgiant į

sunkias pasekmes, mirtiną grėsmę keliančios jėgos panaudojimas turėjo

būti laikomas neteisėtu ir neproporcingu būtinumui išvengti pavojaus, kurį

kėlė R.M. veiksmai.

49. Pareiškėjai teigė, kad pareigūnas S.G. tikriausiai tyčia taikė į

automobilio saloną, kai tik automobilis nuo policijos pareigūnų nutolo 2–3

metrus. Pagrįsdami šį teiginį, pareiškėjai rėmėsi R.M. parodymais,

pateiktais jam iškeltoje byloje (Europos Ţmogaus Teisių Teismui

nepateikti). Be to, jie atkreipė dėmesį į tą faktą, kad nė vienas policijos

pareigūnas negalėjo patvirtinti S.G. teiginių apie tai, kada jis pradėjo

šaudyti. Pareiškėjai nurodė, kad atstumą, iš kurio buvo paleisti šūviai, buvo

galima nustatyti remiantis įvykio vietos apţiūros rezultatais ir kulkų įėjimo

angų aukų kūnuose medicinine-balistine ekspertize. Be to, pareiškėjai

nurodė, kad nė viena S.G. iššauta kulka nepataikė į automobilio padangas

arba šalia jų.

50. Pareiškėjų teigimu, tai rodo, kad šaunamasis ginklas buvo

panaudotas ne prieš pačią transporto priemonę, o prieš joje sėdinčius

asmenis. Remdamiesi Kauno apygardos teismo išvada (ţr. § 26 pirmiau),

jie pabrėţė, kad nebuvo įstatyme numatytų mirtiną grėsmę keliančios jėgos

panaudojimo prieš asmenį aplinkybių, kadangi vairuotojas padarė tik

administracinės teisės paţeidimus (cf., § 54 toliau).

51. Be to, nebuvo neišvengiamo būtinumo panaudoti mirtiną grėsmę

keliančią jėgą tokiu būdu, kokiu ji buvo panaudota.

52. Pareiškėjai teigė, kad persekiojimas truko maţdaug 15 minučių:

pirmasis pranešimas apie automobilį buvo gautas 23.41 val., o jų sūnų

mirtys buvo patvirtintos 23.56 val.

53. Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nebuvo panaudotos visos kitos

priemonės, pavyzdţiui, visiškas „Ford Escort“ blokavimas policijos

automobiliais. Be to, vienas pirmųjų R.Z. paleistų šūvių apgadino

automobilio radiatorių, o tai reiškė, kad automobilis būtų sustojęs pats.

Pareiškėjai nurodė, kad policijos pareigūnai pastebėjo aušinimo skysčio

nutekėjimą ir ţinojo apie radiatoriaus gedimą. Šiuo poţiūriu jie rėmėsi

R.Z. parodymais (Europos Ţmogaus Teisių Teismui nepateikti).

54. Pareiškėjai taip pat nesutiko su vidaus institucijų išvadomis dėl

R.M. veiksmų keliamo pavojaus. Jie išreiškė abejonę, ar R.M. vairuojamas

automobilis iš tikrųjų partrenkė pareigūną R.Z. Jie teigė, kad jokie

įrodymai nepatvirtino tokios išvados. R.Z. suţalojimai buvo labai lengvi:

šiek tiek ištinusi kairioji blauzda ir keletas kairiosios rankos pirštų bei

kairiosios alkūnės įbrėţimų. Šiuo atţvilgiu pareiškėjai rėmėsi įrodymais

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

10

vairuotojui iškeltoje baudţiamojoje byloje (Europos Ţmogaus Teisių

Teismui nepateikti). Pareiškėjai teigė, kad šie suţalojimai galėjo atsirasti

bet kuriuo metu persekiojant automobilį – pavyzdţiui, manevruojant

policijos automobiliu arba bandant išsitraukti ginklą. Jeigu R.Z. būtų

partrenkęs automobilis, o jis būtų kritęs ant variklio dangčio, o vėliau ant

ţemės, kaip jis parodė S.G. iškeltos bylos tyrimo metu, jo suţalojimai būtų

ţymiai sunkesni. Be to, ant „Ford Escort“ nesimatė jokių tokio smūgio

ţenklų. Pareiškėjai padarė išvadą, kad policininko partrenkimo versija

buvo išgalvota tik tam, kad jėgos panaudojimas atrodytų labiau

pateisinamas tokiomis aplinkybėmis.

55. Pareiškėjai taip pat nesutinka su institucijų pareiškimu, kad „Ford

Escort“ kėlė grėsmę eismo saugumui arba kitiems asmenims. Pareiškėjai

teigė, kad apie vidurnaktį gatvės buvo tuščios, automobilis nesukėlė eismo

įvykio, o atliekant tyrimą nebuvo nustatyta persekiojimą mačiusių

liudytojų. Jie pabrėţė, kad tokiu paros metu Kauno gatvės paprastai yra

tuščios, ir kad nuolat šiose gatvėse patruliuojantys policijos pareigūnai tai

puikiai ţinojo.

56. Pareiškėjai padarė išvadą, kad tuo metu, kai buvo paleisti mirtini

šūviai, automobilis judėjo tuščia gatve nekeldamas jokios grėsmės kitiems

asmenims ar eismui ir kad buvo akivaizdu, jog anksčiau ar vėliau jis sustos

dėl radiatoriaus gedimo. Todėl šaudyti į tolstantį automobilį nebuvo būtina.

Policijos pareigūnai ţinojo, kad automobilyje yra keleivių, ir galėjo

numatyti, kad šūviai kėlė didelį pavojų jų gyvybei. Šaunamojo ginklo

panaudojimas tokiomis aplinkybėmis neatitiko įstatymų reikalavimų ir

nebuvo neišvengiamai būtinas Konvencijos 2 straipsnio poţiūriu.

57. Dėl 2 straipsnio procesinio aspekto pareiškėjai nurodė, kad S.G.

veiksmų tyrimas nebuvo nei nuodugnus, nei išsamus, nei objektyvus.

58. Aplinkybių, kurios, pareiškėjų teigimu, rodė nepagrįstą jėgos

panaudojimą, neįvertino nei prokuroras, nei teismas. Prokuroro ir Kauno

apygardos teismo išvados iš esmės buvo grindţiamos S.G. parodymais, o

visi jo versijai prieštaraujantys įrodymai buvo ignoruojami. Be to,

padarytos išvados nebuvo pagrįstos objektyviais įrodymais. Pavyzdţiui,

byloje nebuvo įrodymų, kad sprunkančio automobilio trajektorija mirtinų

šūvių metu buvo padrika ar neprognozuojama.

59. Galiausiai, pareiškėjai nurodė, kad teismo išvados buvo nepagrįstos,

nes buvo nurodyta, kad tarp S.G. veiksmų ir jų sūnų mirties nebuvo

prieţastinio ryšio.

2. Vyriausybė

60. Nors Vyriausybė pareiškė labai apgailestaujanti dėl pareiškėjų sūnų

mirties, ji teigė, kad taip atsitiko dėl mirtiną grėsmę keliančios jėgos

panaudojimo neišvengiamo būtinumo.

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

11

61. Vyriausybė pabrėţė, kad policijos pareigūnai taikėsi tik į transporto

priemonę, siekdami ją sustabdyti, ir kad taip elgdamiesi jie veikė

atsiţvelgdami į vidaus teisėje, reglamentuojančioje šaunamųjų ginklų

naudojimą, numatytas sąlygas (Policijos įstatymo 42 straipsnis).

62. Šios sąlygos susidarė dėl R.M., kuris pavojingai vairavo automobilį

dvigubai viršydamas leistiną greitį, veiksmų. Vairuotojas nepakluso

daugybei reikalavimų sustoti, kurie buvo duodami per garsiakalbį, aktyviai

stengėsi pabėgti nuo jį persekiojusių policijos automobilių ir nekreipė

dėmesio į perspėjamuosius šūvius; galiausiai automobilis partrenkė vieną

iš policijos pareigūnų. Todėl automobilio vairuotojas sudarė aiškų įspūdį,

kad jis ir toliau vairuos taip pat, bandydamas pabėgti bet kokiais būdais,

net ir pačiais pavojingiausiais, ir todėl kėlė realų pavojų pėstiesiems ir

eismui judriose Kauno gatvėse. Policijos pareigūnai negalėjo aiškiau ir

objektyviau įvertinti situacijos pavojingumo dėl to, kad jiems nebuvo

ţinoma apie automobilyje esančius asmenis, nes jo langai buvo tamsinti.

63. Vyriausybė pabrėţė, kad šaudymas į automobilio padangas buvo tik

kraštutinė priemonė, kurios buvo imtasi po to, kai nepasiteisino visos kitos

priemonės. Šiuo atţvilgiu ji taip pat teigė, kad įvykis prasidėjo maţdaug

23.00 val. (pirmasis policijos automobilio Nr. 548 bandymas sustabdyti

automobilį) ir baigėsi 23.56 val. (mirties patvirtinimas), t.y. truko ne

maţiau kaip penkiasdešimt minučių. Tačiau Vyriausybė patvirtino, kad

tikslus persekiojimo laikas byloje nebuvo nurodytas.

64. Galiausiai, Vyriausybė nurodė, kad nebuvo nustatyta planavimo ar

kontrolės elementų, dėl kurių būtų kilusios apgailestaujamos pasekmės,

sukeltos teisėtų policijos pareigūnų veiksmų. Informacija apie pavojingai

manevruojantį automobilį patruliuojantiems policijos automobiliams buvo

perduota per dispečerinę, persekiojant buvo palaikomas ryšys, todėl

pareigūnai turėjo naujausią informaciją.

65. Dėl procesinių 2 straipsnio reikalavimų Vyriausybė nurodė, kad

institucijos veikė savo iniciatyva pradėdamos ir atlikdamos nepriklausomą

įvykio tyrimą. Buvo imtasi visų įmanomų priemonių ir surinkti įrodymai,

įskaitant išsamią ir tikslią autopsiją, įvykio vietos apţiūrą ir balistinę

ekspertizę. Tyrimas buvo atliktas nevilkinant, jis buvo viešas, pareiškėjai

dalyvavo procese.

B. Teismo vertinimas

1. Faktų nustatymas

66. Šioje byloje įvykio aplinkybes pirmiausia nagrinėjo teismai

vairuotojui R.M. iškeltoje byloje, vėliau – prokuratūra ir Kauno miesto

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

12

apylinkės teismas. Teismas suvokia savo vaidmens subsidiarumą; tačiau,

kai pareiškiami skundai dėl Konvencijos 2 straipsnio paţeidimo, Teismas

turi itin kruopščiai patikrinti informaciją, net jeigu šalyje jau įvyko tam

tikri procesai ir tyrimai (ţr. Makaratzis v. Greece [GC], no. 50385/99, §§

46–48, ECHR 2004-XI).

67. Iš anksto nespręsdamas dėl 2 straipsnio paţeidimo procesiniu

aspektu, Teismas pastebi, kad jam iškyla daug klausimų dėl paties įvykio, į

kuriuos vidaus institucijos neatsakė. Ypatingai dėl to, kad šalys pateikė

prieštaringus toliau nurodytų aplinkybių paaiškinimus.

68. Pareiškėjai teigė, kad persekiojimas truko maţdaug 15 minučių, tuo

tarpu Vyriausybė, nors ir pripaţindama, kad tiksli persekiojimo trukmė

nebuvo ţinoma, tvirtino, kad jis truko ne maţiau kaip penkiasdešimt

minučių. Pareiškėjai taip pat ginčijo vidaus teismų išvadą, kad pareigūną

R.Z. partrenkė automobilis; jie taip pat nurodė, kad atstumas, iš kurio S.G.

šaudė į automobilį, buvo maţdaug 2–3 metrai, o ne 11,4–27,5 metrai, kaip

nustatė prokuratūra. Be to, pareiškėjai nesutiko su Vyriausybės teiginiu,

kad įvykių metu gatvėse buvo „intensyvus“ ţmonių ir automobilių

judėjimas; jie tvirtino, kad apie vidurnaktį gatvės paprastai yra tuščios.

Šiuo atţvilgiu pareiškėjai atkreipė dėmesį į tai, kad tyrimo metu įrodymų

pateikti nebuvo pakviestas nė vienas įvykių liudytojas.

69. Galiausiai, nors Vyriausybė pareiškė, kad policijos pareigūnai

negalėjo nustatyti, kiek asmenų buvo automobilyje, pareiškėjai tvirtino,

kad pareigūnams buvo ţinoma, jog automobilyje buvo ne tik vairuotojas,

bet ir keleivių. Iš tikrųjų tą pripaţino ir pats S.G. (ţr. § 21 pirmiau).

70. Nagrinėdamas bylą, Teismas kreips ypatingą dėmesį šiems

prieštaringiems šalių teiginiams, atsiţvelgdamas į visus vidaus institucijų

nustatytus faktus.

2. Ar pareiškėjų sūnums gyvybė buvo atimta pažeidžiant Konvencijos 2

straipsnį

a) Bendrieji principai

71. Kaip matyti iš paties 2 straipsnio 2 dalies teksto, policijos pareigūnų

naudojama mirtiną grėsmę kelianti jėga gali būti pateisinama tam tikromis

aplinkybėmis. Tačiau toks jėgos panaudojimas galimas tik tuo atveju, kai

tai yra „neišvengiamai būtina“, kitaip tariant, jis turi būti visiškai

proporcingas tomis aplinkybėms (ţr. McCann and Others v. the United

Kingdom, 1995-09-27, Series A no. 324, p. 46, § 150; Makaratzis v.

Greece, minėta pirmiau, §§ 57–59, ECHR 2004-XI; Nachova and Others

v. Bulgaria [GC], nos. 43577/98 and 43579/98, § 94, ECHR 2005-VII).

72. Be to, Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad iš esmės tokio

būtinumo negali būti, jeigu yra ţinoma, kad suimamas asmuo nekelia

pavojaus gyvybei arba sveikatai ir nėra įtariamas padaręs smurtinį

nusikaltimą, netgi jeigu nepanaudojus mirtiną grėsmę keliančios jėgos bus

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

13

prarasta galimybė bėglį suimti (ţr. Teismo poţiūrį byloje McCann and

Others, minėta pirmiau, p. 45–46, §§ 146–50, p. 56-62, §§ 192–214, ir

vėlesnėse Makaratzis, minėta pirmiau, §§ 64-66, bei Nachova and Others,

minėta pirmiau, § 95, kur Teismas pasmerkė neproporcingą jėgos

panaudojimą suimant aukas, dėl kurio jos ţuvo).

b) Šių principų taikymas šioje byloje

73. Remdamasis visa bylos medţiaga, Teismas konstatuoja, kad buvo

aiškiai nustatyta, jog nukentėjusieji ţuvo dėl S.G. paleistų šūvių; šį faktą

daugelį kartų patvirtino vidaus institucijos (ţr. § 21, 26 ir 33 pirmiau).

74. Teismas sutinka, kad šiuo atveju buvo šaudoma siekiant sulaikyti

automobilio vairuotoją. Todėl policija ėmėsi veiksmų siekdama teisėtai

suimti paţeidėją, kaip apibrėţta Konvencijos 2 straipsnio 2 dalies b punkte

(cf., pirmiau minėtos bylos Nachova and Others, § 98, ir Makaratzis, §§

64–66). Tačiau Teismas turi išnagrinėti, ar jėga, panaudota siekiant

nurodyto tikslo, buvo „neišvengiamai būtina“. Atkreipiamas dėmesys į

vidaus institucijų tvirtinimą, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti prieš

transporto priemonę, o ne prieš joje esančius asmenis. Todėl Teismas visų

pirma turi įvertinti pavojaus, kurį kėlė šaunamųjų ginklų panaudojimas

prieš transporto priemonę, dėl kurio buvo atimta gyvybė, mastą, o ypač

sprunkančio automobilio keliamą pavojų ir neatidėliotiną poreikį jį

sustabdyti.

75. Teismas dar kartą pastebi, kad vertinimą turi atlikti, atsiţvelgdamas

į prieštaringus įvykių paaiškinimus, įskaitant daugelį neatsakytų klausimų.

Remdamasis jam pateikta medţiaga, Teismas negali nei patvirtinti, nei

paneigti pareiškėjams iškilusių abejonių. Ir nemano tai esant būtina. Net ir

darant prielaidą, kad vidaus institucijų pateikti faktai patikimai nušviečia

įvykius, daugybė oficialiai pateiktos nuomonės detalių, netgi spragų,

liudija valstybės nenaudai.

76. Vidaus teismai nustatė, kad pareigūnai R.Z. ir S.G. pradėjo šaudyti į

automobilį tada, kai jis ėmė tolti didindamas greitį ir neprognozuojamai

keisdamas trajektoriją. Tikslus automobilio keleivių skaičius nebuvo

ţinomas, tačiau pareigūnas S.G. ţinojo, kad automobilyje buvo dar bent

vienas asmuo (ţr. § 21 pirmiau). Iš maţdaug 11,4–27,5 metrų atstumo iš

viso buvo paleista 11 šūvių. Kulkos pataikė į „Ford Escort“ padangas,

ratlankius, sėdynes ir langus, taip pat į nukentėjusiųjų kūnus (ţr. § 33

pirmiau). Kai kurios kulkos langus kliudė maţdaug 45 laipsnių kampu,

nors šaudydami pareigūnai neva stovėjo dideliu atstumu nuo automobilio.

77. Tokiomis aplinkybėmis, nukreipę nepertraukiamą ir kiek padriką

ugnį į automobilį, pareigūnai labai rizikavo nušauti keleivius ir pagrįstai

turėjo numatyti tokį pavojų. Iš tiesų dvi pareigūno S.G. paleistos kulkos

buvo mirtinos.

78. Toks didelis pavojus gyvybei gali būti pateisinamas tik tuo atveju,

jeigu šaunamasis ginklas buvo panaudotas kaip kraštutinė priemonė

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

14

siekiant išvengti labai aiškaus ir neišvengiamo pavojaus, kurį keltų

automobilio vairuotojas, jeigu jam būtų leista pabėgti. Todėl Teismas

toliau turi įvertinti ţalą, kurios stengėsi išvengti pareigūnai.

Atsiţvelgdamas į tai, Teismas turi įvertinti sprunkančio vairuotojo

padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo keltą grėsmę (ţr. Nachova and Others,

minėta pirmiau, § 96).

79. Teismui neatrodo, kad pavojus kitiems ţmonėms arba eismo

saugumui buvo toks akivaizdus ir realus, kaip įrodinėjo Vyriausybė. Šalys

sutinka, kad iki tol, kol persekiojimas suintensyvėjo ir buvo partrenktas

policininkas, automobilis vaţiavo taip, lyg jį vairuotų neblaivus ar

neapdairus asmuo, kas vėliau pasitvirtino. Tačiau vidaus institucijoms

nepavyko neginčijamai įrodyti, kad vidutinio dydţio miesto gatvėse apie

vidurnaktį iš tiesų buvo daugybė ţmonių, kuriems dėl tokio vairavimo

galėjo kilti pavojus. Galimą abejonę sustiprina tai, kad tyrimo metu nebuvo

nustatytas nė vienas persekiojimą matęs liudytojas. Todėl Teismas

nenustato jokių akivaizdţių pavojaus, kurį kėlė sprunkantis vairuotojas po

to, kai jis bandė pabėgti iš akistatos su policininkais vietos, poţymių. Ši

byla skiriasi nuo Konvencijos institucijų anksčiau nagrinėtų bylų, kuriose

buvo nustatyta, kad rizikingą šaudymą pateisino būtinumas išvengti

grėsmės, kurią bendroje vyraujančio nesaugumo aplinkoje kėlė įtariami

teroristai (ţr. pirmiau minėtas bylas McCann and Others § 200, ir

Makaratzis, § 65).

80. Netgi atsiţvelgdamas į tai, kad vairuotojo veiksmai buvo galimai

pavojingi, Teismas nemano, kad dėl iškilusios grėsmės buvo būtina jį

nedelsiant sustabdyti panaudojant šaunamąjį ginklą.

81. Teismas pripaţįsta, kad policijos pareigūnai automobilį bandė

sustabdyti pasinaudodami kitais būdais. Tačiau panašu, kad būtinumas

toliau šaudyti į automobilį buvo sumaţėjęs, kadangi – apie ką ţinojo bent

jau pareigūnas R.Z. – dėl automobilio radiatoriaus gedimo šis galų gale

būtų sustojęs (ţr. § 18 pirmiau).

82. Teismas atsiţvelgia į tai, kad pareiškėjų sūnūs ţuvo per neplanuotą

operaciją, paskatinusią įvykius, į kuriuos policijai teko reaguoti be

išankstinio pasirengimo (ţr. Makaratzis, minėta pirmiau, § 69). Jis suvokia,

kokį pavojų gali sukelti institucijoms tekusi nelengva našta (ibid.). Tačiau

automobilio keleivių gyvybei kilusi grėsmė, vertinama atsiţvelgiant į tai,

kad vairuotojas nekėlė tiesioginio pavojaus ir nebuvo būtina nedelsiant

sustabdyti automobilio, rodo, kad policijos pareigūnai susidariusioje

situacijoje reagavo gana impulsyviai. Teismas mano, kad jų veiksmai, ypač

padrikas šaudymas į iš įvykio vietos vis didesniu greičiu sprunkantį ir

manevruojantį automobilį, rodo, kad šaunamieji ginklai buvo panaudoti

neapdairiai, nors teisėsaugos profesionalai taip elgtis neturėtų.

83. Esant tokioms aplinkybėms, Teismui tenka padaryti išvadą, kad

pareiškėjų sūnūs ţuvo dėl to, kad buvo panaudota jėga, kuri nebuvo

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

15

neišvengiamai būtina, siekiant teisėtai suimti asmenį Konvencijos 2

straipsnio 2 dalies b punkto poţiūriu.

84. Todėl dėl pareiškėjų sūnų mirties buvo paţeistas Konvencijos 2

straipsnis materialiuoju aspektu.

3. Ar pareiškėjų sūnų mirties tyrimas buvo veiksmingas

a) Bendrieji principai

85. Prievolė saugoti teisę į gyvybę pagal Konvencijos 2 straipsnį kartu

su bendrąja valstybės pareiga, numatyta Konvencijos 1 straipsnyje,

„kiekvienam [jos] jurisdikcijai priklausančiam asmeniui garantuoti

Konvencijoje apibrėţtas teises bei laisves“ taip pat netiesiogiai reikalauja,

kad būtų atliekamas tam tikras veiksmingas oficialus tyrimas, kai asmenys

yra nuţudomi panaudojant jėgą. Esminis tokio tyrimo tikslas yra uţtikrinti

veiksmingą vidaus teisės, kuri saugo teisę į gyvybę, įgyvendinimą, o tais

atvejais, kai mirtys kilo dėl valstybės pareigūnų ar institucijų atsakomybės,

uţtikrinti jų atsakomybę uţ tai. Tačiau Teismas paţymi, kad pareiga atlikti

tyrimą reikalauja imtis tam tikrų priemonių, o ne pasiekti rezultatą (cf.

Hugh Jordan v. the United Kingdom, no. 24746/94, § 107, 2001-05-04).

86. Toks tyrimas turi būti nepriklausomas, prieinamas nukentėjusiojo

šeimai, atliekamas pakankamai greitai ir operatyviai bei veiksmingas, t. y.

jis turi padėti nustatyti, ar tokiais atvejais panaudota jėga buvo pateisinama

tokiomis aplinkybėmis ar ji buvo neteisėta. Tyrimas arba jo rezultatai taip

pat turi būti pakankamai vieši (ţr., mutatis mutandis, McCann and Others,

minėta pirmiau, p. 49, § 161; Kaya v. Turkey, 1998-02-19, Reports 1998-I,

p. 324, § 86; pirmiau minėta Hugh Jordan v. the United Kingdom, §§ 105–

109; Makaratzis, pirmiau minėta, §§ 73 ir 74; Huohvanainen v. Finland,

no. 57389/00, § 95, 2007-03-13).

87. Tyrimo išvados turi būti grindţiamos išsamia, objektyvia ir

nešališka visos reikšmingos informacijos analize. Bet kuris tyrimo

trūkumas, kuris sumaţina galimybes nustatyti bylos aplinkybes arba

atsakingą asmenį, gali neatitikti privalomo veiksmingumo reikalavimo (ţr.

Nachova and Others, minėta pirmiau, § 113, ir, a contrario,

Huohvanainen, minėta pirmiau, §§ 110–115).

b) Šių principų taikymas šioje byloje

88. Teismas pastebi, kad tyrimas dėl šaudymo teisėtumo buvo pradėtas

praėjus beveik 10 mėnesių po įvykio. Kai kurie faktai jau buvo surinkti

baudţiamojoje byloje, iškeltoje vairuotojui R.M. Tačiau šioje byloje buvo

nagrinėjama tik R.M. atsakomybė. Kaip 1999 m. geguţės 18 d. nutartyje

pastebėjo Kauno apygardos teismas, nebuvo vertinama, kokiomis

aplinkybėmis ir ar teisėtai pareigūnas S.G. panaudojo jėgą (§ 26 pirmiau).

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

16

89. Teismas primena, kad iš Konvencijos 2 straipsnio kylanti pozityvi

pareiga reikalauja, kad tyrimas padėtų nustatyti, ar panaudota jėga buvo ar

ne pateisinama tam tikromis aplinkybėmis (ţr., pvz., Hugh Jordan, minėta

pirmiau, § 107). R.M. bylos nagrinėjimas neatitiko šio reikalavimo, todėl

Teismas mano, kad nebuvo vykdoma prievolė greitai pradėti tyrimą, kaip

to reikalauja 2 straipsnis (ţr., mutatis mutandis, Hugh Jordan,§ 136).

90. Pareigūno S.G. veiksmų tyrimą atliko prokuratūra, kuri tyrimą

nusprendė nutraukti nenustačiusi S.G. veiksmuose nusikaltimo sudėties. Šį

nutarimą perţiūrėjo pirmos instancijos teismas (ţr. §§ 28–36 ir §§ 39–41

pirmiau). Nors institucijos formaliai ėmėsi daugelio tyrimo priemonių (ţr.

§ 29 pirmiau), Teismas pastebi, kad daug pagrindinių įvykio aplinkybių

nebuvo tinkamai įvertintos (ţr. §§ 66–69 pirmiau). Taip ir nebuvo

nustatytas tikslus persekiojimo laikas ir trukmė, kokia padėtis buvo Kauno

gatvėse apie vidurnaktį tą penktadienį, o ši informacija ne tik buvo svarbi

bendram įvykio aplinkybių suvokimui, bet ir esminė vertinant mirtiną

grėsmę keliančios jėgos panaudojimo būtinumą.

91. Teismas taip pat paţymi, kad vidaus institucijos visą dėmesį sutelkė

tik į vieną versiją, kurią iškėlė policija, ir neaptarė kitų hipotezių,

pavyzdţiui, pareiškėjų iškeltų. Svarbiausia yra tai, kad pareiškėjams, kurie

savo nuomonę grindė įvairiais vidaus institucijų pripaţintų įrodymų

aspektais, pareiškus abejonių dėl šaudymo atstumo, šios abejonės nebuvo

tikrinamos siekiant jas patvirtinti arba išsklaidyti. Tačiau Teismui nebuvo

pateikta įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad policijos paaiškinimas buvo

vienintelė objektyviai galima įvykių versija. Pavyzdţiui, Vyriausybė

nepateikė jokių ekspertų išvadų dėl šaudymo atstumo ir kulkų trajektorijų

koreliacijos ar kitų panašių įrodymų.

92. Teismas dar kartą primena, kokios svarbios yra iš 2 straipsnio

kylančios garantijos, kurios įpareigoja atlikti išsamų tyrimą, padedantį

nustatyti visas bylos aplinkybes laikantis paties išsamiausio patikrinimo

standartų (ţr., pavyzdţiui, Nachova and Others, minėta pirmiau, §§ 93 ir

113).

93. Anksčiau aprašyti tyrimo trūkumai, ypač laiku nepradėtas ir išsamiai

neatliktas tyrimas, yra pakankamai svarūs ir leidţia Teismui padaryti

išvadą, kad institucijos neįvykdė 2 straipsnyje numatytos pareigos

veiksmingai ištirti gyvybės atėmimo aplinkybes.

94. Todėl šiuo poţiūriu buvo padarytas Konvencijos 2 straipsnio

procesinis paţeidimas.

III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

95. Konvencijos 41 straipsnis numato:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios

Susitariančiosios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą

ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

17

A. Ţala

96. Kiekvienas pareiškėjas reikalavo po 300 000 litų (apie 86 886 eurų)

kompensacijos turtinei ir neturtinei ţalai atlyginti. Jie tvirtino, kad be

patirto skausmo ir sielvarto taip pat neteko būsimos finansinės paramos

senatvėje, kurią jiems būtų suteikę jų sūnūs.

97. Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus ir pernelyg

didelius.

98. Teismas mano, kad, atsiţvelgiant į Konvencijos 2 straipsnio

materialųjį ir procesinį paţeidimą, pareiškėjai patyrė ir turtinę, ir neturtinę

ţalą. Vertindamas teisingumo pagrindais, kaip to reikalauja Konvencijos

41 straipsnis, Teismas kiekvienam pareiškėjui priteisia po 30 000 eurų visų

rūšių patirtai ţalai atlyginti.

B. Kaštai ir išlaidos

99. Atsiţvelgiant į tai, kad nė vienas pareiškėjas nereikalavo padengti

jokių kaštų ir išlaidų, šiuo poţiūriu nėra pagrindo priteisti jokios sumos.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

100. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti

skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant 3 procentus.

JUOZAITIENĖ IR BIKULČIUS prieš LIETUVĄ SPRENDIMAS

18

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Nustato, kad dėl pareiškėjų sūnų mirties buvo paţeistas Konvencijos 2

straipsnio materialusis aspektas;

2. Nustato, kad dėl valstybės atsakovės neatlikto veiksmingo tyrimo buvo

paţeistas Konvencijos 2 straipsnio procesinis aspektas;

3. Nustato, kad:

a) per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu pagal

Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti

kiekvienam pareiškėjui po 30 000 EUR (trisdešimt tūkstančių eurų)

turtinei ir neturtinei ţalai atlyginti, konvertuojant į valstybės atsakovės

valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą, ir bet kokį mokestį,

kuris gali būti taikomas šiai sumai;

b) nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo

įvykdymo per įsipareigojimų nevykdymo laiką turės būti mokamos

paprastosios palūkanos nuo minėtos sumos pagal ribinę Europos

centrinio banko skolinimo normą pridedant tris procentus;

4. Atmeta kitus pareiškėjų reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2008 m. balandţio 24 d.

vadovaujantis Teismo reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

S. DOLLÉ

F. TULKENS

Kanclerė

Pirmininkė