Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA NAUGŢEMYS PRIEŠ LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 17997/04)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2009 m. liepos 16 d.

Byloje Naugţemys prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius) posėdţiaujant kolegijai,

sudarytai iš:

pirmininkės F. TULKENS,

teisėjų I. C. BARRETO

V. ZAGREBELSKY,

D. JOČIENĖS,

D. POPOVIĆ,

A. SAJÓ,

N. TSOTSORIA

ir skyriaus kanclerės S. DOLLÉ,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2009 m. birţelio 23 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1.

Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis

Antanas Naugţemys (pareiškėjas), kuris 2004 m. geguţės 9 d. Teismui pateikė

Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje

pareiškimą (Nr. 17997/04) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos

konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė

E. Baltutytė.

3.

2006 m. geguţės 11 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei.

Taip pat buvo nutarta spręsti pareiškimo priimtinumo ir esmės klausimus kartu (29

straipsnio 3 dalis).

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

4.

5.

Pareiškėjas gimė 1948 m. ir gyvena Kaune.

1995 m. lapkričio 28 pareiškėjas pateikė civilinį ieškinį, reikalaudamas

panaikinti kelis 1987 m. sudarytus sandorius, pagal kuriuos trečiasis asmuo Z.D.

įgijo namą bei kitus nekilnojamuosius daiktus. Pareiškėjas teigė, kad būtent jis

buvo tikrasis pirkėjas, o Z.D. veikė tik formaliai. Kiti šeši asmenys buvo atsakovai

civilinėje byloje.

6.

7.

Z.D. pateikė priešieškinį.

Atsiţvelgdamas į tam tikrus įrodymus, kad praeityje pareiškėjas sirgo

šizofrenija, 1997 m. balandţio 30 d. teismas skyrė psichiatrinę ekspertizę tam, kad

būtų nustatyta, ar pareiškėjas dėl savo psichinės būklės gali dalyvauti bylos

nagrinėjime.

8.

1997 m. rugsėjo 15 d. Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba informavo

teismą apie tai, kad pareiškėjas neatvyko atlikti ekspertizės. Ekspertizė buvo

padaryta 1997 m. spalio 14 d.

9.

1997 m. gruodţio 23 d. Pasvalio apylinkės teismas atmetė pareiškėjo

ieškinį kaip nepagrįstą.

10.

1998 m. geguţės 20 d. Panevėţio apygardos teismas panaikino ankstesnio

teismo nutartį ir grąţino bylą nagrinėti de novo. Nustatyta, kad pirmosios

instancijos teismas neišnagrinėjo kai kurių šalių reikalavimų.

11.

12.

1999 m. vasario 1 d. Kėdainių apylinkės teismas vėl atmetė ieškinį.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Jis taip pat reikalavo, kad Kėdainių

apylinkės teismas atleistų nuo pareigos sumokėti ţyminį mokestį. 1999 m. vasario

17 d. minėtas teismas patenkino jo prašymą.

13.

pareiškėjas buvo atleistas nuo ţyminio mokesčio sumokėjimo.

14. 1999 m. geguţės 25 d. Panevėţio apygardos teismas atmetė pareiškėjo

apeliacinį skundą dėl bylos esmės ir paliko nepakeistą 1999 m. vasario 1 d. nutartį.

15. 2000 m. vasario 10 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino ţemesnių

1999 m. kovo 9 d. Panevėţio apygardos teismas panaikino nutartį, kuria

instancijų teismų sprendimus, motyvuodamas tuo, kad jie nenustatė visų bylai

2

Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje

reikšmingų aplinkybių. Byla grąţinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos

teisme.

16.

2000 m. lapkričio 27 d. Kėdainių apylinkės teismas visa apimtimi

patenkino pareiškėjo ieškinį.

17.

2001 m. sausio 16 d. Panevėţio apygardos teismas pirmosios instancijos

teismo nutartį paliko nepakeistą.

18.

2001 m. birţelio 20 d. Aukščiausiasis Teismas panaikino ţemesnių

instancijų teismų sprendimus ir grąţino bylą nagrinėti iš naujo pirmosios

instancijos teisme. Nustatyta, kad ţemesnių instancijų teismai ir vėl nenustatė bei

neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, nors tai padaryti Aukščiausiasis

Teismas buvo nurodęs 2000 m. vasario 10 d. nutartyje.

19.

2002 m. rugpjūčio 14 d. Panevėţio miesto apylinkės teismas atmetė

pareiškėjo skundus.

20.

2002 m. rugpjūčio 27 d. pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą. Tačiau

Panevėţio miesto apylinkės teismas nusprendė grąţinti nenagrinėtą apeliacinį

skundą pareiškėjui dėl ţyminio mokesčio nesumokėjimo. Pareiškėjo skundas dėl

minėtos nutarties buvo atmestas 2002 m. spalio 1 d. Buvo nustatyta, kad

pareiškėjas buvo ir vis dar yra turtingas ţmogus, atsiţvelgiant į tai, kad turi daug

nekilnojamojo turto. Todėl nebuvo pagrindo jį atleisti nuo ţyminio mokesčio.

21.

2003 m. vasario 14 d. Panevėţio apygardos teismas paliko nepakeistą 2002

m. rugpjūčio 14 d. sprendimą.

22.

2003 m. lapkričio 11 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo kasacinį

skundą.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

23.

Civilinio kodekso 6.246 straipsnyje numatyta, kad civilinė atsakomybė

atsiranda neįvykdţius įstatymuose nustatytos pareigos arba paţeidus bendro

pobūdţio pareigą elgtis atidţiai ir rūpestingai. Kitos reikšmingos vidaus teisės

nuostatos, susijusios su vidaus priemonėmis dėl per ilgos civilinio proceso

trukmės, pateikiamos sprendime byloje Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (no.

16013/02, §§ 21-22, 2009-01-20).

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

24.

Pareiškėjas skundėsi, kad bylos nagrinėjimo trukmė neatitiko „įmanomai

trumpiausio laiko“ reikalavimo, įtvirtinto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje,

kurioje numatyta:

3

Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks

asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką <...> išnagrinėtų <...> teismas.“

A. Priimtinumas

1. Šalių argumentai

25.

Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas nepanaudojo visų veiksmingų vidaus

teisinės gynybos priemonių, kadangi nesikreipė į vidaus teismus su prašymu

priteisti dėl civilinio proceso trukmės patirtos ţalos atlyginimą pagal Civilinio

kodekso 6.246 ir 6.272 straipsnius. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m.

rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat teigė, jog net tariant, kad

atitinkamas ţalos atlyginimas nebuvo nurodytas jokiame teisės akte, pareiškėjas

galėjo reikalauti ţalos atlyginimo tiesiogiai remdamasis Konstitucija. Be to,

atsiţvelgiant į tai, kad Konvencija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir turi

viršenybę prieš Lietuvos įstatymus, pareiškėjas galėjo ja remtis vidaus teismuose,

skųsdamasis dėl neteisėto valstybės institucijų neveikimo ir reikalaudamas ţalos

atlygimo. Galiausiai, Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad civilinės bylos

nagrinėjimo trukmė atitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimą, todėl

skundas yra aiškiai nepagrįstas.

26.

Pareiškėjas ginčijo šiuos teiginius.

2. Teismas

27.

Pasisakydamas dėl Vyriausybės argumentų dėl vidaus priemonių

panaudojimo, Teismas remiasi savo išvada, padaryta byloje Baškienė prieš Lietuvą

(no. 11529/04, §§ 68–72, 2007-07-24), kurioje jis nusprendė, kad tokio pobūdţio

aplinkybėmis ieškinys dėl ţalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį

neatitinka „veiksmingumo“ kriterijaus. Teismas šiuo atţvilgiu nemato prieţasčių

nukrypti nuo savo esamos praktikos. Teismas lieka neįtikintas, jog galimybė

reikalauti ţalos atlyginimo uţ pernelyg ilgą proceso trukmę pagal Civilinio

kodekso 6.272 straipsnį pareiškimo pateikimo metu jau buvo įgijusi pakankamą

teisinį tikrumą, kad būtų privaloma ja pasinaudoti pagal Konvencijos 35 straipsnio

1 dalį.

28.

Be to, nors Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas galėjo pareikšti ieškinį

remdamasis Civilinio kodekso 6.246 straipsniu ar Konstitucija, ji nepateikė jokių

įrodymų, kad parodytų, jog tokia priemonė galėjo pagrįstai būti sėkminga, ypač iki

Konstituciniam Teismui priimant 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą. Vyriausybė

Teismui nepateikė ir jokių praktikos pavyzdţių, patvirtinančių, kad pareiškėjas

būtų galėjęs veiksmingai remtis Konvencija vidaus teismuose.

29.

Todėl Vyriausybės prieštaravimas turi būti atmestas.

4

Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje

30.

Teismas mano, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35

straipsnio 3 dalies poţiūriu. Teismas paţymi, kad jis nėra nepriimtinas jokiais

kitais pagrindais, todėl privalo būti pripaţintas priimtinu.

B. Esmė

1. Šalių argumentai

31.

Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas, tinkamai nesielgdamas, pats prisidėjo

prie bylos nagrinėjimo trukmės. Būtent, daug kartų pareiškėjas ir jo advokatas,

remdamiesi įvairiais pagrindais, prašė teismo atidėti posėdţius. Be to, pareiškėjas,

kaip buvo nustatyta, neprisistatė teismo psichiatrijos komisijai, kad būtų ištirta jo

psichinė būsena, o nesutikdamas mokėti ţyminio mokesčio, klaidino teismus dėl

savo turtinės padėties.

32.

Pareiškėjas nesutiko su Vyriausybės pozicija.

2. Teismas

33.

Dėl vertintino laikotarpio Teismas pirmiausia pastebi, kad civilinė byla

buvo pradėta 1995 m. lapkričio 28 d., o baigėsi 2003 m. lapkričio 11 d., kai

Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį. Taigi procesas tęsėsi beveik 8 metus

trijose teismų instancijose.

34.

Teismas pakartoja, kad bylos nagrinėjimo trukmės pagrįstumas turi būti

vertinamas atsiţvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir į Teismo praktikoje

suformuluotus kriterijus: bylos sudėtingumą, pareiškėjo bei kompetentingų

institucijų elgesį ir į proceso poveikį pareiškėjui (tarp daugelio šaltinių, ţr.

Frydlender v. France [GC], no. 30979/96, § 43, ECHR 2000-VII).

35.

Teismas daţnai nustatydavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimus

bylose, kuriose buvo keliami panašūs klausimai, kaip ir šiame pareiškime (tarp

daugelio šaltinių, ţr. pirmiau minėtą Frydlender; Pachman and Mates v. the Czech

Republic, no. 14881/02, §§ 28-24, 2006-04-04; Csösz v. Hungary, no. 34418/04,

§ 29, 2008-01-29).

36.

Grįţdamas prie nagrinėjamos bylos, Teismas paţymi, kad bylos

nagrinėjime dalyvavo daug šalių ir tai tam tikra apimtimi lėmė jos sudėtingumą.

Nors ir pritardamas Vyriausybės argumentams, jog iš dalies pareiškėjas pats

prisidėjo prie proceso trukmės (ţr. pirmiau §§ 7-8 ir 20), Teismas negali

nepastebėti, kad bylos nagrinėjimą labai vilkino valdţios institucijų padarytos

klaidos arba neveiklumas. Ypač, kai 1998 m. geguţės 20 d. Panevėţio apygardos

teismas bylą grąţino nagrinėti iš naujo, nes ţemesnės instancijos teismas

neišnagrinėjo šalių kai kurių reikalavimų (ţr. pirmiau § 10). Be to, kadangi

ţemesnių instancijų teismai nenustatė ir neįvertino visų bylos aplinkybių,

5

Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje

Aukščiausiasis Teismas turėjo du kartus grąţinti bylą nagrinėti pirmosios

instancijos teisme (ţr. pirmiau §§ 15 ir 18).

37.

Atsiţvelgdamas į visą jam pateiktą bylos medţiagą ir į nusistovėjusią

praktiką šiuo klausimu, Teismas mano, kad šioje byloje civilio proceso trukmė

buvo per ilga ir neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo.

Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ

38.

skundėsi, kad teismai buvo šališki ir nepaisė bylai reikšmingų aplinkybių.

39. Šiuo klausimu Teismas primena, jog jis nenagrinėja vidaus teismų priimtų

Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas taip pat

sprendimų apeliacine tvarka ir tai, kad pagal bendrą taisyklę būtent šie teismai

vertina jiems pateiktus įrodymus. Pagal Konvenciją Teismo uţduotis yra nustatyti,

ar bylos nagrinėjimas kaip visuma buvo teisingas (tarp daugelio šaltinių, ţr.

García Ruiz v. Spain [GC], no. 30544/96, §§ 28-29, ECHR 1999-1).

Atsiţvelgdamas į pareiškėjo pateiktą medţiagą, Teismas pastebi, kad civilinio

proceso metu pareiškėjas galėjo pateikti visus savo interesų gynybai būtinus

argumentus ir teisminės institucijos į juos tinkamai atsiţvelgė. Jo skundus trijų

instancijų teismai išnagrinėjo ir atmetė kaip nepagrįstus. Vidaus teismų priimti

sprendimai nėra nepagrįsti ar savavališki. Todėl ši pareiškimo dalis pagal

Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta.

III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

40.

Konvencijos 41 straipsnis nustato:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukščiausios

Susitariančios šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus

Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Ţala

41.

Pareiškėjas reikalavo 100 000 litų (apie 28 960 eurų) turtinės ir neturtinės

ţalos atlyginimui.

42.

Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus ir pernelyg

didelius.

43.

Teismas negali nustatyti prieţastinio ryšio tarp nustatyto paţeidimo ir

reikalaujamos turtinės ţalos. Dėl to šį reikalavimą Teismas atmeta. Tačiau

Teismas priteisia pareiškėjui 1 500 eurų neturtinės ţalos atlyginimui.

6

Sprendimas NAUGŢEMYS prieš LIETUVĄ byloje

B. Kaštai ir išlaidos

44. Pareiškėjas neprašė padengti bylinėjimosi kaštų ir išlaidų, todėl Teismas

nepriteisia jų atlyginimo.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

45.

Teismas mano, kad nevykdant įsipareigojimų palūkanos turi būti

skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3

procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Skelbia skundą dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priimtinu, o kitą pareiškimo

dalį nepriimtina;

2. Nusprendžia, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

3. Nusprendžia,

a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai šis sprendimas taps galutinis pagal

Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė privalo sumokėti pareiškėjui

1 500 eurų neturtinei ţalai atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas

šiai sumai, kuri turi būti konvertuota į valstybės atsakovės valiutą pagal

sprendimo įvykdymo dieną taikomą kursą;

b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo

dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės būti mokamos

paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant 3 procentus

4. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2009 m. liepos 16 d., vadovaujantis Teismo

reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

S. DOLLÉ

F. TULKENS

Kanclerė

Pirmininkė

7