Preliminarus vertimas  
EUROPOS TARYBA  
EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS  
ANTRASIS SKYRIUS  
ČETVERTAKAS IR KITI prieš LIETUVĄ  
(Pareiškimo Nr. 16013/02)  
SPRENDIMAS  
STRASBŪRAS  
2009 m. sausio 20 d.  
Byloje Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą,  
Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:  
pirmininkės Françoise Tulkens,  
teisėjų Ireneu Cabral Barreto,  
Vladimiro Zagrebelsky,  
Danutės Jočienės,  
Dragoljub Popović,  
András Sajó,  
Işil Karakaş  
ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,  
po svarstymo uţdarame posėdyje 2008 m. sausio 16 d.  
skelbia tą dieną priimtą sprendimą:  
PROCESAS  
1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Andrius Četvertakas  
(pareiškėjas), kuris 2002 m. kovo 14 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr. 16013/02) pagal Ţmogaus  
teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį. 2003 m. rugsėjo 26 d.  
Ona-Danguolė Četvertakienė ir Viktor Četvertak, kurie taip pat yra Lietuvos Respublikos piliečiai,  
prisijungė prie pareiškimo.  
2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.  
3. 2006 m. lapkričio 5 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Vadovaudamasis  
Konvencijos 29 straipsnio 3 dalimi, Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir jo  
esmės.  
FAKTAI  
I. BYLOS APLINKYBĖS  
4. Pirmasis pareiškėjas, Andrius Četvertakas, gimė 1973 m. Antroji pareiškėja, Ona-Danguolė  
Četvertakienė, gimė 1941 m. Trečiasis pareiškėjas, Viktor Četvertak, gimė 1943 m. Pareiškėjai  
gyvena Vilniuje. Antroji ir trečiasis pareiškėjai yra pirmojo pareiškėjo tėvai.  
5. 1993 m. pirmasis pareiškėjas įsigijo dalį pastato su rūsiu ir sandėliu bei ţemės sklypą greta  
pastato. Turto pardavėja, R.R., šį turtą buvo įsigijusi iš vietos valdţios institucijų.  
6. 1994 m. pirmojo pareiškėjo kaimynas, A.K., tame pačiame pastate nusipirko kitą butą.  
Privatizavimo sutartis, sudaryta su vietos valdţios institucijomis, numatė, kad A.K. taip pat įgijo  
dalį sandėlio ir rūsio.  
7. 1994 m. liepos 18 d. A.K. pateikė ieškinį reikalaudamas pripaţinti negaliojančiais sprendimus,  
kuriais remiantis pirmajam pareiškėjui buvo parduodas greta pastato esantis ţemės sklypas.  
8. Nenustatytą dieną šalys pateikė naujus papildomus reikalavimus dėl sandėlio nuosavybės.  
9. 1995 m. vasario 23 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas iš dalies patenkino A.K. ieškinį ir  
įpareigojo vietos valdţios institucijas iš naujo nustatyti ginčijamo ţemės sklypo ribas.  
10. 1995 m. lapkričio 7 d. Vilniaus apygardos teismas panaikino sprendimą ir grąţino bylą nagrinėti  
iš naujo. Buvo nustatyta, kad ţemesnės instancijos teismas nusprendė dėl reikalavimų, kurių šalys  
nekėlė, ir neįvertino, ar nebuvo paţeistos A.K. teisės. Be to, vietos valdţios institucijos taip pat  
turėjo būti pakviestos dalyvauti procese kaip trečioji šalis.  
11. 1996 m. sausio 12 d. A.K. pateikė keletą papildomų reikalavimų. Pareiškėjas pateikė naują  
priešieškinį, reikalaudamas atlyginti neturtinę ţalą.  
12. 1997 m. balandţio 4 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas atmetė A.K ieškinį, iš dalies  
patenkindamas pirmojo pareiškėjo reikalavimus. Teismas pripaţino negaliojančia sutartį, pagal  
kurią A.K. įsigijo pusę sandėlio.  
13. 1998 m. geguţės 11 d. Vilniaus apygardos teismas dėl įvairių procesinių paţeidimų panaikino  
sprendimą, t.y. dėl neišspręsto mokėtino ţyminio mokesčio dydţio klausimo. Taip pat paţymėta,  
kad ţemesnės instancijos teismas neišreikalavo tam tikrų įrodymų ir todėl nenustatė atitinkamų  
faktų, susijusių su ginčijama nuosavybe. Taip pat nebuvo nustatyta, ar R.R. teisėtai įgijo ţemės  
sklypą iš vietos valdţios institucijų. Byla buvo perduota Vilniaus miesto 3 apylinkės teismui  
nagrinėti iš naujo.  
14. 2000 m. nenustatytą dieną A.K. pareiškė keletą naujų reikalavimų. Jis reikalavo, inter alia,  
įpareigoti pirmąjį pareiškėją netrukdyti jam naudotis pastato rūsiu. 2000 m. geguţės 18 d. pirmasis  
pareiškėjas pateikė priešieškinį.  
15. 2000 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas patenkino A.K. ieškinį. Buvo  
nustatyta, kad R.R. neteisėtai įgijo didesnį nei turėjo teisę ţemės sklypą, taip paţeisdama A.K.  
teises. Kadangi R.R. neturėjo teisės parduoti šio ţemės sklypo pirmajam pareiškėjui, teismas  
pripaţino negaliojančia sutartį, sudarytą tarp pirmojo pareiškėjo ir R.R. bei pritaikė visišką  
restituciją. Pirmajam pareiškėjui nurodyta netrukdyti A.K. naudotis rūsiu. Pirmojo pareiškėjo  
priešiniai reikalavimai dėl sandėlio buvo atmesti kaip nepagrįsti. Vietos valdţios institucijos ir  
pirmasis pareiškėjas padavė apeliacinius skundus.  
16. 2001 m. vasario 21 d. Vilniaus apygardos teismas sprendimą paliko nepakeistą.  
17. 2001 m. rugsėjo 5 d. pirmasis pareiškėjas padavė kasacinį skundą, prašydamas Aukščiausiojo  
Teismo panaikinti ţemesnių instancijų teismų sprendimus ir priimti naują sprendimą neperduodant  
bylos nagrinėti iš naujo.  
18. 2001 m. spalio 10 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pirmojo pareiškėjo kasacinį skundą ir  
paliko ţemesnių instancijų teismų sprendimus nepakeistus.  
II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA  
2
19. Konstitucijos 30 straipsnis numato:  
„Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi teisę kreiptis į teismą.”  
20. Civilinis kodeksas, galiojęs iki 2001 m. liepos 1 d., numatė:  
483 straipsnis. Bendrieji atsakomybės uţ ţalos padarymą pagrindai  
„Ţalą, padarytą fizinio asmens asmenybei ar turtui <...> turi atlyginti ją padariusis asmuo pilnutinai,  
išskyrus Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus atvejus <...>.”  
„Padariusis ţalą asmuo atleidţiamas nuo jos atlyginimo, jeigu įrodo, kad ţala padaryta ne dėl jo kaltės.”  
„Ţala, padaryta teisėtais veiksmais, turi būti atlyginama tik įstatymo numatytais atvejais <...>.”  
21. Civilinio kodekso, įsigaliojusio nuo 2001 m. liepos 1 d., 6.272 straipsnio 2 ir 3 dalys numato,  
kad:  
„2. Ţalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė  
visiškai, jeigu ţala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės.  
3. Be turtinės ţalos, atlyginama ir neturtinė ţala.”  
22. Konstitucinio teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatuota, kad:  
„<...> asmuo pagal Konstituciją turi teisę reikalauti neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų  
veiksmais padarytos ţalos atlyginimo ir tada, kai atitinkamas ţalos atlyginimo atvejis jokiame  
įstatyme nėra nurodytas, o teismai, pagal savo kompetenciją sprendţiantys tokias bylas, turi <...>  
įgaliojimus atitinkamą ţalos atlyginimą priteisti, tiesiogiai taikydami Konstituciją <...> bendruosius  
teisės principus, vadovaudamiesi inter alia protingumo principu ir kt.“  
TEISĖ  
I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO  
23. Pareiškėjai skundėsi, kad civilinio proceso trukmė neatitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje  
numatyto „įmanomai trumpiausio laiko” reikalavimo, kuris, kiek tai reikšminga bylai, numato:  
„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks  
asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką <...> išnagrinėtų <...> teismas.“  
24. Vyriausybė ginčijo šį argumentą.  
A. Priimtinumas  
1. Šalių pareiškimai  
25. Vyriausybė teigė, kad antrasis ir trečiasis pareiškėjai negali būti laikomi aukomis dėl jokio  
Konvencijos paţeidimo, nes civilinis procesas, kuriame dalyvavo pirmasis pareiškėjas, jiems  
neturėjo įtakos.  
26. Vyriausybė taip pat tvirtino, kad pirmasis pareiškėjas nepanaudojo visų veiksmingų vidaus  
teisinės gynybos priemonių ir nesikreipė į vidaus teismus reikalaudamas atlyginti ţalą uţ per ilgą  
civilinį procesą pagal Civilinio kodekso, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 483 straipsnį ir Civilinio  
kodekso, įsigaliojusio po nurodytos datos, 6.272 straipsnį. Remiantis Konstitucinio Teismo 2006 m.  
rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat tvirtino, kad net ir preziumuojant, jog konkretus  
3
teisės gynimo būdas nebuvo numatytas jokiame įstatyme, pareiškėjas galėjo reikalauti atlyginti ţalą  
tiesiogiai remdamasis Konstitucija ar bendraisiais teisės principais.  
27. Pirmasis pareiškėjas ginčijo šiuos teiginius.  
2. Teismas  
28. Teismas sutinka su Vyriausybės prieštaravimu, kad antrasis ir trečiasis pareiškėjai, kurie nebuvo  
minėto civilinio proceso šalys, negali būti laikomi Konvencijos paţeidimo aukomis 34 straipsnio  
poţiūriu. Todėl jų skundai pagal 6 straipsnio 1 dalį turi būti atmesti pagal Konvencijos 35 straipsnio  
3 ir 4 dalis kaip neatitinkantys ratione personae.  
29. Dėl Vyriausybės pareiškimo apie vidaus teisinės gynybos priemonių panaudojimą, Teismas  
primena savo išvadą byloje Baškienė prieš Lietuvą (no. 11529/04, §§ 68-72, 2007-07-24), kurioje  
jis nusprendė, kad reikalavimas dėl ţalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį  
neatitiko „veiksmingumo” reikalavimo tokio pobūdţio kontekste. Teismas nemato prieţasties  
nukrypti nuo esamos praktikos. Teismo neįtikina, kad galimybė reikalauti ţalos atlyginimo dėl  
pernelyg ilgos proceso trukmės pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį šio pareiškimo pateikimo  
metu buvo įgijusi pakankamą teisinį tikrumą, kad būtų privaloma ją panaudoti pagal Konvencijos  
35 straipsnio 1 dalį.  
30. Galiausiai, nors Vyriausybė teigė, kad pirmasis pareiškėjas galėjo pareikšti ieškinį remdamasis  
iki 2001 m. liepos 1 d. galiojusio Civilinio kodekso 483 straipsniu ir bendraisiais teisės principais  
bei Konstitucija, Teismas nusprendė, kad ji nepateikė įrodymų, parodančių, jog tokia priemonė  
tikrai galėjo būti sėkminga, ypač iki Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimo.  
31. Darytina išvada, kad Vyriausybės prieštaravimai turi būti atmesti.  
32. Teismas mano, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas remiantis Konvencijos 35 straipsnio 3  
dalimi. Jis taip pat paţymi, kad skundas nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu. Todėl  
pareiškimas turi būti paskelbtas priimtinu.  
B. Esmė  
33. Kas yra susiję su laikotarpiu, kuris turi būti įvertintas, Teismas pirmiausia pastebi, kad civilinis  
procesas buvo pradėtas 1994 m. liepos 18 d. Tačiau laikotarpis, į kurį turi būti atsiţvelgiama,  
prasidėjo tik 1995 m. birţelio 20 d., kai Lietuvoje įsigaliojo individualios peticijos teisė. Jis baigėsi  
2001 m. spalio 10 d., Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį. Taigi procesas truko beveik šešerius  
metus ir keturis mėnesius trijose teismo instancijose.  
34. Teismas pakartoja, kad proceso trukmės pagrįstumas turi būti vertinamas atsiţvelgiant į bylos  
aplinkybes, remiantis šiais kriterijais: bylos sudėtingumo, pareiškėjo ir atitinkamų institucijų elgesio  
ir proceso įtakos pareiškėjui (tarp daugelio kitų bylų, ţr. Frydlender v. France [GC], no. 30979/96,  
§ 43, ECHR 2000-VII).  
35. Teismas bylose, kuriose keliami panašūs klausimai į nagrinėjamus šiame pareiškime, daţnai yra  
nustatęs Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimus (ţr. Ožek v. Slovenia, no. 1423/02, §§ 17-19,  
2006 - 04 - 13).  
36. Nagrinėdamas šią bylą, Teismas paţymi, kad procese dalyvavo daug šalių, todėl jis tam tikru  
poţiūriu buvo sudėtingas. Tačiau Teismas nustatė, kad ţymius proceso vilkinimo laikotarpius  
nulėmė vidaus institucijų klaidos ar inertiškumas. Pirmiausia, 1995 m. lapkričio 7 d. Vilniaus  
apygardos teismas grąţino bylą nagrinėti iš naujo dėl daugelio pirmosios instancijos teismo  
padarytų paţeidimų (ţr. 10 punktą pirmiau). Vilniaus apygardos teismas paţymėjo, kad ţemesnės  
instancijos teismas nenagrinėjo, ar nebuvo paţeistos A.K. teisės, nusprendė dėl reikalavimų, kurių  
šalys nekėlė ir neįtraukė vietos valdţios institucijų į procesą trečiąja šalimi.  
37. Be to, Vilniaus apygardos teismas 1998 m. geguţės 11 d. panaikino pirmosios instancijos  
teismo sprendimą antrą kartą dėl įvairių procesinių klaidų ir dėl to, kad ţemesnės instancijos  
4
teismas nenustatė tam tikrų faktų ir neišreikalavo tam tikrų įrodymų, kurie nebuvo išnagrinėti  
teisme (ţr. 13 punktą pirmiau). Byla buvo dar kartą grąţinta nagrinėti iš naujo.  
38. Atsiţvelgiant į visą Teismui pateiktą medţiagą ir į Teismo praktiką nagrinėjamu klausimu,  
Teismas mano, kad šioje byloje civilinio proceso trukmė buvo per ilga ir neatitiko „įmanomai  
trumpiausio laiko” reikalavimo.  
Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.  
II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ  
39. Pirmasis pareiškėjas taip pat tvirtino, kad ţemės pirkimo-pardavimo sutarties pripaţinimas  
negaliojančia prilygo Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio paţeidimui. Teismas sutinka, kad  
pirmajam pareiškėjui buvo trukdoma naudotis nuosavybės teisėmis. Vis dėlto, pripaţindami  
negaliojančia ţemės pirkimo-pardavimo sutartį, teismai siekė apginti teisėtas kaimyno A.K. teises.  
Be to, teismas pritaikė visišką restituciją (ţr. 15 punktą pirmiau). Vadinasi, ši pareiškimo dalis turi  
būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.  
40. Pirmasis pareiškėjas taip pat skundėsi pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, kad teismai buvo  
nesąţiningi ir neteisingai įvertino įrodymus byloje.  
41. Šiuo atţvilgiu Teismas pakartoja, kad jis nėra apeliacinis teismas nacionalinių teismų  
sprendimams ir kad pagal bendrą taisyklę pastarieji turi įvertinti jiems pateiktus įrodymus. Pagal  
Konvenciją Teismo uţduotis yra nustatyti, ar procesas, jį vertinant kaip visumą, buvo teisingas (tarp  
daugelio kitų bylų, ţr. García Ruiz v. Spain [GC], no. 30544/96, §§ 28-29, ECHR 1999-I).  
Atsiţvelgdamas į pirmojo pareiškėjo pateiktą medţiagą, Teismas paţymi, kad civilinio proceso  
metu pareiškėjas turėjo galimybę pateikti visus jo interesų gynybai reikalingus argumentus, ir kad  
teisminės institucijos į juos tinkamai atsiţvelgė. Jo reikalavimai buvo išnagrinėti trijose teismo  
instancijose ir atmesti kaip nepagrįsti pagal vidaus teisę. Nacionalinių teismų sprendimai neatrodo  
nepagrįsti ar savavališki. Todėl ši pareiškimo dalis turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta,  
vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalimis.  
42. Pirmasis pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jo teisės buvo paţeistos pagal Konvencijos 8, 13 ir  
14 straipsnius, kurie atitinkamai garantuoja teisę į būsto neliečiamybę, teisę į veiksmingą teisinės  
gynybos priemonę ir diskriminacijos uţdraudimą.  
43. Atsiţvelgdamas į visą turimą medţiagą bei klausimus, kurie savo apimtimi patenka į Teismo  
kompetenciją, Teismas mano, kad ši byla neatskleidţia jokių pirmiau minėtų Konvencijos nuostatų  
paţeidimų. Vadinasi, šie skundai yra nepriimtini pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį kaip aiškiai  
nepagrįsti ir turi būti atmesti vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 4 dalimi.  
44. Remdamiesi Konvencijos 1 straipsniu, antrasis ir trečiasis pareiškėjai skundėsi, kad  
nacionaliniai teismai buvo neteisingi. Tačiau Teismas primena, kad, be to, jog ši nuostata būdama  
pamatinio pobūdţio negali būti atskiro paţeidimo dalyku, jis jau anksčiau nusprendė, kad šie  
pareiškėjai negali būti laikomi jokio Konvencijos paţeidimo aukomis (ţr. 28 punktą).  
III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS  
45. Konvencijos 41 straipsnis numato:  
„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios  
Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti  
nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“  
A. Ţala  
46. Pirmasis pareiškėjas reikalavo 585 000 litų (apie 169 428 eurų) turtinei ţalai ir 1 205 000 litų  
(apie 348 992 eurų) neturtinei ţalai atlyginti.  
5
47. Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus ir per didelius.  
48. Teismas neįţvelgia jokio prieţastinio ryšio tarp paţeidimo ir reikalaujamos turtinės ţalos, todėl  
atmeta šį reikalavimą. Tačiau Teismas priteisia pirmajam pareiškėjui 1000 eurų neturtinei ţalai  
atlyginimą.  
B. Kaštai ir išlaidos  
49. Pirmasis pareiškėjas reikalavo 1464 litų (apie 423 eurų) kadastrinių duomenų patikros ir ţemės  
sklypo įvertinimo išlaidoms, taip pat 393 litų (apie 113 eurų) vertimo išlaidoms padengti.  
50. Vyriausybė tvirtino, kad šis reikalavimas dėl išlaidų nėra susijęs su tariamu įmanomai  
trumpiausio laiko reikalavimo paţeidimu ir todėl turi būti atmestas.  
51. Pagal Teismo praktiką, pareiškėjas turi teisę į kaštų ir išlaidų atlyginimą tiek, kiek buvo įrodyta,  
kad jie buvo realiai patirti, būtini ir pagrįsto dydţio, siekiant atitaisyti Konvencijos paţeidimą, dėl  
kurio vėliau kreiptasi į Teismą. Šioje byloje Teismas nustatė, kad 423 eurų suma nėra susijusi su  
nustatytu pirmojo pareiškėjo teisės į „bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką”  
paţeidimu. Todėl Teismas pareiškėjui priteisia tik 113 eurų vertimo išlaidoms padengti.  
C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų  
52. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę  
Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.  
DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI  
1. Skelbia pirmojo pareiškėjo skundą dėl per ilgos proceso trukmės priimtinu, o likusią pareiškimo  
dalį – nepriimtina;  
2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;  
3. Nustato  
(a) kad per tris mėnesius nuo datos, kai šis sprendimas taps galutiniu pagal Konvencijos 44  
straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti pareiškėjui toliau išvardintas sumas, kurios turi  
būti konvertuotos į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:  
(i) 1000 eurų (vieną tūkstantį eurų) neturtinei ţalai atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti  
taikomas, ir  
(ii) 113 eurų (vieną šimtą trylika eurų) kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį mokestį, kuris  
gali būti taikomas šiam pareiškėjui;  
(b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo per įsipareigojimų  
nevykdymo laiką nuo pirmiau minėtų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę  
Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus;  
3. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.  
Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2009 m. sausio 20 d., vadovaujantis Teismo reglamento 77  
taisyklės 2 ir 3 dalimis.  
S. DOOLÉ  
Kanclerė  
F. TULKENS  
Pirmininkė  
6