Preliminarus vertimas

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

UŽUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 16965/04)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2010 m. liepos 6 d.

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

1

Byloje Užukauskas prieš Lietuvą,

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant

kolegijai, sudarytai iš:

pirmininkės Françoise Tulkens,

teisėjų Ireneu Cabral Barreto,

Danutės Jočienės,

András Sajó,

Nona Tsotsoria,

Kristina Pardalos,

Guido Raimondi

ir skyriaus kanclerio pavaduotojo Stanley Naismith,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2010 m. birţelio 15 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis

Robertas Uţukauskas (pareiškėjas), kuris 2004 m. balandţio 28 d. Teismui

pateikė pareiškimą (Nr. 16965/04) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių

laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas R. Girdziušas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E.

Baltutytė.

3. Pareiškėjas teigė, kad bylos nagrinėjimas dėl jo išbraukimo iš

„operatyvinės įskaitos“ buvo neteisingas, nes joje nebuvo laikomasi

teisingumo ir šalių procesinės lygybės principų. Jis rėmėsi Konvencijos 6

straipsnio 1 dalimi.

4. 2006 m. gruodţio 11 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą

Vyriausybei. Teismas taip pat nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo

priimtinumo ir jo esmės (29 straipsnio 3 dalis).

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

5. Pareiškėjas gimė 1972 m. ir gyvena Kaune.

6. 1999 metais pareiškėjui buvo suteiktas leidimas laikyti ir nešioti

ginklą.

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

2

7. 2002 m. liepos 17 d. leidimas buvo pratęstas.

8. 2002 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas pateikė prašymą išduoti leidimą

kitokios rūšies ginklui.

9. 2002 m. gruodţio 19 d. policijos pareigūnai nusprendė naujo leidimo

neišduoti, atsiţvelgdami į tai, kad 2002 m. gruodţio 13 d. pareiškėjas buvo

įrašytas į „policijos operatyvinę įskaitą“, t.y. duomenų bazę, kurioje

talpinama operatyvinės veiklos subjektų surinkta informacija (ţr. 17-19

punktus „Bylai reikšmingoje vidaus teisėje“ toliau).

10. 2003 m. balandţio 16 d. policijos pareigūnai pareiškėją raštu

informavo apie tai, kad leidimas laikyti ir nešioti pistoletą bei lygiavamzdį

šautuvą yra panaikintas. Pareiškėjui buvo pranešta, kad pagal Ginklų ir

šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį jis privalo priduoti šiuos ginklus

kompetentingoms institucijoms ir uţ tai jam bus atlyginta.

11. Pareiškėjas pradėjo teisminį procesą, pateikdamas skundą dėl jo

įrašymo į operatyvinę įskaitą.

12. 2003 m. rugsėjo 25 d. Kauno apygardos administracinis teismas

pareiškėjo skundo netenkino. Sprendimas buvo priimtas, remiantis policijos

pateikta įslaptinta medţiaga, kurią teisėjai nagrinėjo, neatskleisdami

pareiškėjui. Teismas nusprendė, kad, atsiţvelgiant į policijos turimą

informaciją apie pareiškėją, jo įrašymas į operatyvinę įskaitą buvo teisėtas ir

pagrįstas.

13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, nurodydamas, kad jis negalėjo

susipaţinti su operatyvinės įskaitos duomenimis. Jis teigė, kad teismas

posėdţio metu neišnagrinėjo įslaptintų įrodymų ir neįvertino, ar dalis tos

informacijos negalėtų būti jam atskleista.

14. 2003 m. spalio 29 d. Vyriausiasis administracinis teismas sprendimą

paliko nepakeistą. Teismas nurodė, inter alia, kad ginčijami įrodymai buvo

įslaptinti kaip sudarantys valstybės paslaptį, ir nors teismas juos ištyrė,

pareiškėjui jie negalėjo būti atskleisti.

15. Vyriausybė nurodė, kad 2004 m. liepą, po to, kai pareiškėjui buvo

suteiktas naujas leidimas ginklui, jam buvo grąţinti jo ginklai.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

16. Konstitucijos 21 straipsnyje numatyta, kad ţmogaus orumą gina

įstatymas. 22 straipsnyje įtvirtinta, kad ţmogaus privatus gyvenimas

neliečiamas ir kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti

renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir

teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo ar

jos asmeninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 23

straipsnyje numatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir kad nuosavybės

teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta

tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

3

30 straipsnį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi

teisę kreiptis į teismą. 48 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas ţmogus gali

laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

17. Operatyvinės veiklos įstatymo 3 straipsnio 10 dalis „operatyvinę

įskaitą“ apibrėţė kaip operatyvinių veiksmų atlikimo metu gautų duomenų

apie asmenis, įvykius ar kitus objektus tvarkymo sistemą, kuri yra skirta

aprūpinti informacija operatyvinės veiklos subjektus. Įstatymo 9 straipsnis

numatė, kad operatyvinis tyrimas atliekamas, kai turima informacijos apie

rengiamą ar padarytą sunkų nusikaltimą.

18. Bylai reikšmingu metu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17

straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti

ir turėti fizinis asmuo, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos. Pagal minėto

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą nepriekaištingos reputacijos

asmeniu nebuvo laikomas į operatyvinę įskaitą įrašytas asmuo. Įstatymo 38

straipsnis numatė, kad panaikinus leidimą laikyti ir nešioti ginklą, ginklas ir

šaudmenys paimami iš atitinkamo asmens ir realizuojami per Ginklų fondą

(Vyriausybės įstaiga) arba per įmones, turinčias teisę pardavinėti tokių rūšių

ginklus.

19. Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punktas

numato, kad asmuo, įrašytas į operatyvinę įskaitą, negali būti apsaugos

darbuotoju.

20. Bylai reikšmingos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos

numato:

57 straipsnis. Įrodymai

„1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą

nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas <...> konstatuoja, kad yra

aplinkybės, pagrindţiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios

aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. <...>

3. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali

būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta

tvarka.“

21. Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje

byloje Nr. A10-786-02, kiek tai reikšminga šiai bylai, nurodė, kad:

„faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti

įrodymai administracinėje byloje kol jie nebus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka

(Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 3 d.). Todėl, nesant kitų įrodymų,

remtis vien raštiška Valstybės saugumo departamento informacija, paţymėta slaptumo

ţymomis, teismui įstatyminio pagrindo nebuvo.“

22. 2007 m. liepos 15 d.^Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies bei Valstybės

^2007 m. geguţės 15 d. (vert.past.)

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

4

ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai,

kuriame nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindţiamas šalims

neţinoma vien valstybės paslaptį sudarančia informacija. Vyriausiasis

administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartyje byloje Nr. A⁸²²-

326/2009 patvirtino minėtus principus.

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

23. Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad procesas administraciniuose

teismuose buvo neteisingas, nes buvo paţeistas šalių procesinės lygybės

principas. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje, kiek yra

reikšminga, numatyta:

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų ar jam

pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą

<...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas. <...>“

A. Priimtinumas

1. Šalių teiginiai

a) Vyriausybė

24. Vyriausybė tvirtino, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina

šioje byloje. Ji paaiškino, kad operatyvinės įskaitos įrašai yra naudojami tik

kaip priemonė, ypač nusikaltimų prevencijoje, o tam tikrais atvejais padeda

juos tiriant. Operatyvinėje įskaitoje buvo kaupiama informacija apie

asmenis, įvykius ar kitus objektus. Duomenys apie konkretų asmenį į

operatyvinę įskaitą galėjo būti įrašomi tik tada, kai jie buvo gauti atliekant

operatyvinį tyrimą kitų asmenų atţvilgiu. Tačiau tai, kad konkretaus asmens

atţvilgiu buvo atliekami tam tikri operatyviniai veiksmai, nereiškė, jog tas

asmuo buvo įtariamas nusikaltimo padarymu. Be to, vien tik asmens

įrašymas į operatyvinę įskaitą negali būti prilygintas įtariamojo teisiniam

statusui arba oficialiam pranešimui apie įtarimus, kad asmuo yra padaręs

nusikaltimą. Operatyvinė informacija buvo suprantama tik kaip tam tikra

pirminė informacija, todėl ji turėjo būti išslaptinama, jei valdţios institucijos

būtų norėjusios ją panaudoti kaip įrodymą baudţiamojoje byloje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo byloje

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

5

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina, kadangi nebuvo sprendţiamas

baudţiamojo kaltinimo klausimas.

25. Kita vertus, Vyriausybė įrodinėjo, kad skundų dėl pareiškėjo įrašymo

į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas administracine

tvarka negali būti laikomas civilinio pobūdţio teisių nustatymu.

Nagrinėjama byla susijusi su administraciniu ginču, konfliktu tarp

pareiškėjo ir viešo administravimo subjekto – policijos komisariato.

Pareiškėjas vidaus teismuose skundė veiksmus valstybės pareigūno,

atliekančio vieną iš pagrindinių valstybės funkcijų – valstybės saugumo

uţtikrinimą – ir šiuo konkrečiu atveju valstybės institucija neveikė kaip

privatus asmuo. Valstybė turėjo plačią veikimo laisvę, reguliuodama teisę

nešioti ginklą. Be to, administracinis sprendimas suteikti leidimą arba jį

panaikinti neturėjo tiesioginės įtakos asmens nuosavybės teisėms ar

teisėtiems interesams. Vyriausybės manymu, teisė nešioti ginklą negalėjo

būti prilyginta, pavyzdţiui, teisei uţsiimti tam tikra profesine veikla, ji taip

pat neturėjo įtakos asmens nuosavybei.

26. Dėl pastarojo aspekto Vyriausybė nurodė, kad negalima teigti, jog

veiksmai pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį, kai dėl

asmens įrašymo į operatyvinę įskaitą iš jo ar jos gali būti paimamas ginklas,

prilygtų asmens nuosavybės teises ribojantiems valstybės veiksmams.

Panaikinus leidimą nešioti ginklą, ginklas turėjo būti laikinai laikomas

policijoje, o po to parduodamas uţ pagrįstą kainą ir pinigai grąţinami

atitinkamam asmeniui. Todėl asmeniui būtų teisingai kompensuojama ir

nebūtų sprendţiamas joks jo ar jos civilinio pobūdţio teisių klausimas.

27. Dėl konkrečios pareiškėjo situacijos Vyriausybė nurodė, kad,

panaikinus pareiškėjui leidimą ginklui, jo ginklai buvo laikomi policijoje ir

nebuvo parduoti. 2004 m. liepą, kai pareiškėjui buvo išduotas naujas

leidimas laikyti ir nešioti ginklą, ginklai jam buvo grąţinti.

28. Remdamasi tuo kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo

skundai ratione materiae nepriimtini pagal Konvencijos 6 straipsnį. Kita

vertus, Vyriausybė nurodė, kad skundas buvo aiškiai nepagrįstas.

b) Pareiškėjas

29. Pareiškėjas teigė, kad nepaisant to, jog bylos nagrinėjimas vyko

vidaus administraciniuose teismuose, o ginčas buvo administracinio

pobūdţio, jis turėjo įtakos jo civilinėms teisėms. Po to, kai 2002 m.

gruodţio 13 d. informacija apie jį buvo įrašyta į operatyvinę įskaitą, policija

nusprendė panaikinti jam leidimą laikyti ir nešioti ginklą. Pagal Ginklų ir

šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį valstybės institucijos buvo

įpareigotos paimti iš jo ginklus. Iš to seka, kad įrašymas į operatyvinę

įskaitą buvo jo nuosavybės teises ribojantis veiksmas.

30. Kita vertus, pareiškėjas teigė, kad, vadovaujantis Konvencijos 6

straipsnio 1 dalimi, „baudţiamojo kaltinimo“ samprata neturi būti aiškinama

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

6

siaurai. O būtent, Operatyvinės veiklos įstatymo 9 straipsnis numatė, kad

operatyvinis tyrimas turi būti pradedamas, kai turima informacijos, jog yra

planuojamas ar padarytas sunkus nusikaltimas. Tokia Įstatymo formuluotė

sudarė įspūdį, kad operatyvinė įskaita buvo susijusi su įtarimais, kad asmuo

tam tikru mastu yra įsitraukęs į nusikalstamą veiklą. Šį įspūdį stiprino ir tai,

kad leidimas ginklui turėjo būti panaikinamas asmeniui, kurio atţvilgiu

buvo atliekamas operatyvinis tyrimas. Tokiu būdu valstybė išreiškė

nepasitikėjimą tokiais asmenimis. Todėl suprantama, kad tokiam asmeniui

buvo numatyta teisė ţinoti, kokie faktiniai duomenys leidţia manyti, kad jis

yra įsitraukęs į nusikalstamą veiklą.

31. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjas padarė išvadą, kad jo

skundas pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį patenka į Teismo

kompetenciją ir civiliniu, ir baudţiamuoju tos nuostatos aspektu.

2. Teismas

a) Dėl 6 straipsnio 1 dalies taikymo

32. Visų pirma Teismas vertins, ar taikytina Konvencijos 6 straipsnio 1

dalis civilinio pobūdţio teisių ir pareigų aspektu. Teismas primena, kad

pagal jo praktikoje nustatytus principus (ţr. pvz., Kerojärvi v. Finland,

1995-07-19, § 32, Series A no. 322; Gülmez v. Turkey, no. 16330/02, § 28,

2008-05-20), pirmiausia turi būti nustatyta, ar buvo kilęs ginčas dėl „teisės“,

kuri bent ginčyjamais pagrindais yra pripaţįstama vidaus teisėje, nepaisant

to, ar ji taip pat yra ginama ir pagal Konvenciją. Ginčas turi būti tikras ir

rimtas, jis gali būti kilęs ne tik dėl teisės buvimo, bet ir dėl jos apimties ir

įgyvendinimo būdo, o proceso rezultatas turi tiesiogiai daryti įtaką ginčo

dalyku esančiai teisei.

33. Kas susiję su paminėtu pirmuoju kriterijumi, kad ginčas turi būti

susijęs su teise, kurios įtvirtinimą vidaus teisėje galima įrodinėti, reikia dar

priminti, kad 6 straipsnio 1 dalis negarantuoja, kad Susitariančiųjų Šalių

materialioji teisė turi numatyti tokių civilinio pobūdţio teisių konkretų

turinį: aiškindamas 6 straipsnio 1 dalį, Teismas negali sukurti materialiosios

teisės, kuri neturi teisinio pagrindo atitinkamoje valstybėje (ţr. Fayed v. the

United Kingdom, 1994-09-21, § 65, Series A no. 294-B).

34. Nagrinėjant klausimą, ar šioje byloje buvo kilęs toks ginčas, Teismas

sutinka su Vyriausybės nuomone, kad valdţios institucijos turi plačią

nuoţiūros teisę nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti išduotas leidimas ginklui.

Vis dėlto, dėl toliau išdėstomų prieţasčių, Teismas daro išvadą, kad leidimo

panaikinimas ir vėlesnis teisminis bylos nagrinėjimas dėl pareiškėjo

įrašymo į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo, nors ir

administracinio proceso tvarka, turėjo įtakos pareiškėjo civilinėms teisėms.

35. Teismas primena, kad pareiškėjo leidimas ginklui buvo panaikintas,

nes buvo pradėta operatyvinės įskaitos byla, vedama policijos pareigūnų,

apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę visuomenei. Pareiškėjas

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

7

nesėkmingai siekė su teismo pagalba gauti šią informaciją iš policijos ir

ginčyti vidaus teismuose jos pagrįstumą. Sunku abejoti, kad tokia

informacija neturėjo įtakos pareiškėjo reputacijai, kuri yra saugoma pagal

Lietuvos teisę (ţr. 16 punktą pirmiau) ir patenka į Konvencijos 8 straipsnio

sritį (ţr. pvz., Fayed v. the United Kingdom, nurodyta pirmiau, § 67-68;

Chauvy and Others v. France, no. 64915/01, § 70, ECHR 2004-VI).

36. Atsiţvelgdamas į savo praktiką, Teismas taip pat pastebi, kad tais

atvejais, kai informacija apie asmens gyvenimą, įskaitant, inter alia, ţinias

apie teistumą, yra sistemiškai renkama ir saugoma valstybės pareigūnų

turimose bylose, tokia informacija patenka į „privatų gyvenimą“ pagal

Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį (ţr. Rotaru v. Romania [GC], no. 28341/95,

§§ 43-44, ECHR 2000-V; Amann v. Switzerland [GC], no. 27798/95, §§ 65-

67,

ECHR

2000-II;

Leander

v.

Sweden,

1987-03-26,

§ 48, Series A no. 116). Teismas taip pat paţymi, kad Lietuvos

Konstitucijos 22 straipsnis numato asmens privataus gyvenimo apsaugos

garantijas.

37. Teismas negali atmesti galimybės, nors ir teorinės, kad dėl pareiškėjo

įrašymo į operatyvinę įskaitą jam galėjo būti apribotos galimybės uţsiimti

tam tikromis profesijomis privačiame sektoriuje ar kitokiu būdu uţsidirbti

pragyvenimui, tokiu būdu darant įtaką jo privačiam gyvenimui (ţr. Sidabras

and Džiautas v. Lithuania, nos. 55480/00 and 59330/00,

§§ 47-50, ECHR 2004-VIII). Iš tiesų, kaip matyti pagal Lietuvos teisę (ţr.

19 punktą pirmiau), asmenys, kurių atţvilgiu yra atliekamas operatyvinis

tyrimas, negali uţsiimti tam tikromis profesijomis, pavyzdţiui, apsaugos

darbuotojo. Šiuo atţvilgiu Teismas paţymi Lietuvos Konstitucijos 48

straipsnį, kuriame numatyta kiekvieno asmens teisė laisvai pasirinkti darbą

ar verslą.

38. Galiausiai, Teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą apie tai,

kad, panaikinus leidimą ginklui, jis privalėjo priduoti turimus ginklus

valstybės institucijoms, kad ir uţ piniginį atlygį (ţr. 6 punktą pirmiau).

Maţai abejotina, kad tai yra susiję su kitos Lietuvos Konstitucijos 23

straipsnio ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio garantuojamos civilinio

pobūdţio teisės, t.y. teisės į nuosavybės apsaugą, apribojimu.

39. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad 6 straipsnio

1 dalis yra taikytina ginčijamam procesui civilinio pobūdţio teisių ir pareigų

aspektu. Todėl Vyriausybės prieštaravimas, kad pareiškėjo skundas yra

ratione materiae nepriimtinas, turi būti atmestas.

40. Atsiţvelgdamas į savo išvadą ankstesniame punkte, Teismas nemano,

kad yra būtina nustatyti, ar šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis

buvo taikytina procesui Lietuvos teismuose baudţiamojo kaltinimo aspektu.

b) Kitos pastabos

41. Teismas nustato, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal

Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Teismas toliau paţymi, kad jis nėra

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

8

nepriimtinas ir jokiais kitais pagrindais. Taigi jis turi būti paskelbtas

priimtinu.

B. Esmė

1. Šalių teiginiai

42. Vyriausybė tvirtino, kad jei Teismas nustatytų, jog Konvencijos 6

straipsnio 1 dalis taikytina šioje byloje, tai pareiškėjo teisė į teisingą bylos

nagrinėjimą buvo apribota proporcingai. Nors ir pripaţindama, kad teisingas

bylos nagrinėjimas turi būti rungtyniškas, Vyriausybė teigė, kad 6 straipsnio

1 dalies garantijos nėra absoliutaus pobūdţio ir teisė į atitinkamų įrodymų

turinio atskleidimą nėra absoliuti. Todėl buvo leistina apriboti teisę į

procesinį šalių lygiateisiškumą, jei tam tikros garantijos buvo ribojamos

proporcingai, siekiant teisėtų tikslų.

43. Vyriausybė teigė, kad dviejų instancijų teismai išnagrinėjo bylos

aplinkybes ir, remdamiesi visais surinktais įrodymais, įskaitant įslaptinta

informacija, priėmė motyvuotus sprendimus, nustatydami, kad informacija

apie pareiškėją buvo teisėtai įrašyta į operatyvinę įskaitą. Pareiškėjas turėjo

galimybę pateikti įrodymus, savo argumentus ir pastabas, dalyvauti

sprendimų priėmimo procese tiek, kiek buvo įmanoma neatskleidţiant jam

įslaptintos medţiagos, kurios slaptumą teismai siekė išlaikyti viešo intereso

labui. Vyriausybė pabrėţė, kad pareiškėjas nesiskundė dėl to, kad Lietuvos

teismai buvo šališki ar neobjektyvūs. Kas susiję su informacija, įrašyta

operatyvinėje įskaitoje, ji sudarė valstybės paslaptį. Interesas išsaugoti

valstybės paslaptis buvo pirmaeilis. Todėl buvo teisėta teisminio proceso

metu tokios informacijos neatskleisti pareiškėjui. Vis dėlto teisingos

pusiausvyros principas buvo išlaikytas, kadangi minėtas neatskleidimas

buvo pasirinktas, siekiant apsaugoti tinkamą teisingumo vykdymą bei

uţtikrinti esamus viešuosius poreikius bei Lietuvos visuomenės saugumą.

Valstybė turėjo teisėtą tikslą išsaugoti policijos taikomų baudţiamųjų bylų

tyrimo metodų slaptumą, tuo pačiu metu uţtikrindama galimybę teismams

patiems įvertinti visą reikšmingą medţiagą teisminio nagrinėjimo metu tam,

kad būtų priimtas teisėtas ir pagrįstas sprendimas. Apibendrinant, teisinga

pusiausvyra tarp visuomenės bendrųjų interesų ir teisingo teismo garantijų

pareiškėjui buvo išlaikyta, nes kompromisas, taikant šalių procesinio

lygiateisiškumo principą, buvo proporcingas siekiamiems tikslams.

44. Pareiškėjas teigė, kad draudimas jam susipaţinti su operatyvinės

įskaitos duomenimis buvo neproporcingas. Nors sutikdamas, kad tam

tikromis aplinkybėmis viešo intereso labui gali būti būtina neatskleisti

teisminio proceso dalyviui ir jo atstovui įrodymų, tačiau jis tvirtino, kad

teisėjo vienašališkas bylos nagrinėjimas (ţr. 12 punktą pirmiau) paţeidė

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nes nebuvo suteikta jokių apsaugos

priemonių nuo teismo šališkumo ar klaidų, be to, jam nebuvo suteikta

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

9

galimybė pateikti savo komentarų. Vidaus teismai savo sprendimus grindė

valstybės paslaptį sudarančia informacija; tačiau ta informacija buvo

vienintelis įrodymas prieš pareiškėją. Pareiškėjo manymu, operatyvinėje

įskaitoje įrašytų jam pareikštų kaltinimų nepagrįstumą dar labiau parodo tai,

kad praėjus kuriam laikui po bylinėjimosi Lietuvos institucijos išbraukė

pareiškėją iš operatyvinės įskaitos ir grąţino teisę laikyti ginklą.

2. Teismo vertinimas

45. Teismas primena, kad pagal jo praktiką, šalių procesinio

lygiateisiškumo principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo

koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą

galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas

nepalankesnė nei priešingos šalies (ţr. tarp daugelio šaltinių, Kress v.

France [GC], no. 39594/98, § 72, ECHR 2001-VI). Iš esmės tai reiškia, kad

šalys turi turėti galimybę ţinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir

pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui (ţr. Fretté v.

France, no. 36515/97, § 47, ECHR 2002-I).

46. Tačiau Teismas paţymi, kad teisė susipaţinti su reikšmingais

įrodymais nėra absoliuti. Kiekviename teismo procese gali būti

konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas ar būtinumas

apsaugoti liudytojus, kuriems kyla susidorojimo pavojus, arba policijos

taikomų nusikaltimų tyrimo metodų slaptumo išlaikymas, kurie turi įtakos

gynybos teisių apimčiai. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti

gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų uţtikrinamos kitų asmenų

fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešas interesas. Vis dėlto

pagal 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios gynybos teises apribojančios

priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant uţtikrinti

asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais

susiduria gynyba dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių

institucijų taikomos procedūros (ţr., mutatis mutandis, Jasper v. the United

Kingdom [GC], no. 27052/95, § 52, 2000-02-16).

47. Tais atvejais, kai gynybai nepateikiami įrodymai dėl viešo intereso

apsaugos, ne šis Teismas privalo nuspręsti, ar toks neatskleidimas buvo

neišvengiamai būtinas, nes pagal bendrą taisyklę turimus įrodymus vertina

nacionaliniai teismai. Šiaip ar taip, daugeliu atvejų, įskaitant šį, kai

atitinkami įrodymai niekada nebuvo atskleisti, Teismui nėra galimybės

bandyti įvertinti pusiausvyros tarp viešo intereso neatskleisti ir kaltinamojo

teisės susipaţinti su medţiaga. Todėl jis turi kruopščiai ištirti sprendimų

priėmimo procesą tam, kad kiek įmanoma galėtų įsitikinti, kad procesas

atitiko rungtyniškumo bei šalių procesinės lygybės reikalavimus, taip pat,

kad buvo sudarytos tinkamos galimybės apsaugoti kaltinamojo interesus

(ibid., § 53). Atsiţvelgiant į šios bylos aplinkybes, t.y. pareiškėjas ginčijo,

kad buvo įsitraukęs į nusikalstamą veiklą, kuri buvo pagrindas įrašyti jį į

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

10

operatyvinę įskaitą, Teismas mano, kad minėti principai taip pat galėjo būti

taikomi bylą nagrinėjant Lietuvos administraciniuose teismuose.

48. Grįţtant prie šios bylos, Teismas pastebi, kad Vyriausybė neginčijo

to, kad operatyvinės įskaitos duomenys, kuriais remiantis teismai priėmė

pareiškėjui nepalankius sprendimus, niekada jam nebuvo atskleisti. Teismas

nėra abejingas tikslams, kurių Lietuvos teisėsaugos institucijos siekė

operatyvine veikla. Taip pat Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei, kad

valstybės paslaptį sudarantys dokumentai gali būti pateikti susipaţinti tik

atitinkamą leidimą turintiems asmenims. Tačiau Teismas paţymi, kad

Lietuvos teisė ir teismų praktika nurodo, kad tokia informacija teisme negali

būti panaudota kaip įrodymas prieš asmenį, jei ji nėra išslaptinta, ir tai, kad

tokia informacija negali būti vienintelis įrodymas, kuriuo teismas grindţia

savo sprendimą (ţr. 20-22 punktus pirmiau).

49. Kaip matyti, nepateikti įrodymai šioje byloje buvo susiję su fakto

klausimu, kurį nagrinėjo Lietuvos teismai. Pareiškėjas skundėsi, kad jis

buvo įrašytas į operatyvinę įskaitą be tinkamo pagrindo ir prašė teismų

įvertinti, ar operatyvinė byla jo atţvilgiu neturi būti panaikinta. Tam, kad

nuspręstų, ar pareiškėjas iš tiesų buvo įsitraukęs į kokią nors nusikalstamą

veiklą, teisėjai turėjo išnagrinėti daugelį aspektų, įskaitant operatyvinių

veiksmų pagrindą ir pareiškėjo įsitraukimo į įtariamą nusikaltimą pobūdį bei

mastą. Jei gynyba būtų galėjusi įtikinti teisėjus, kad policija veikė

nepagrįstai, tai reikštų, kad pareiškėją būtų reikėję išbraukti iš operatyvinės

įskaitos. Todėl operatyvinės įskaitos duomenys turėjo lemiamą reikšmę

pareiškėjo byloje (ţr., nors ir baudţiamoji byla, Lucà v. Italy, no. 33354/96,

§ 40, ECHR 2001-II).

50. Dar svarbiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų sprendimų, operatyvinės

įskaitos duomenys buvo laikomi pagrindiniu pareiškėjo tariamai keliamos

grėsmės visuomenei įrodymu. Teismas paţymi, kad pareiškėjas daugelį

kartų prašė leisti jam susipaţinti su medţiaga arba bent su jos dalimi. Tačiau

vidaus institucijos – policija ir teismai – atmetė jo prašymus. Nepaisant to,

kad prieš atmesdami pareiškėjo skundus, Lietuvos teisėjai uţ uţdarų durų

pasitarimų kambaryje nagrinėjo operatyvinės įskaitos duomenis, pareiškėjui

jie pateikdavo tik savo išvadas. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės

suţinoti apie įrodymus jo nenaudai ir į juos atskirsti, o policija galėjo

veiksmingai naudotis šiomis teisėmis (ţr., mutatis mutandis, Gulijev v.

Lithuania, no. 10425/03, § 44, 2008-12-16).

51. Apibendrindamas Teismas nusprendţia, kad sprendimų priėmimo

procesas neatitiko rungtyniško proceso ir šalių procesinio lygiateisiškumo

reikalavimų ir nenumatė tinkamos pareiškėjo interesų apsaugos. Todėl šioje

byloje buvo paţeista 6 straipsnio 1 dalis.

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

11

II. KONVENCIJOS 41 STRAIPNSIO TAIKYMAS

52. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios

Susitariančios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą,

tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Žala

53. Teigdamas, kad administracinių teismų sprendimai pakenkė jo

reputacijai, pareiškėjas reikalavo 35 000 litų, apytiksliai 10 135 eurų,

neturtinei ţalai atlyginti.

54. Vyriausybė nurodė, kad šie reikalavimai yra nepagrįsti ir per dideli.

55. Teismas mano, kad dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimo

pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę ţalą, kurios, vien konstatuojant

paţeidimą, negalima kompensuoti. Vertindamas teisingumo pagrindais, kaip

reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį, Teismas šiuo pagrindu

priteisia pareiškėjui 3 500 eurų.

B. Kaštai ir išlaidos

56. Pareiškėjas reikalavo 4 455 litų, apytiksliai 1 290 eurų, patirtoms

teisinėms išlaidoms ir kaštams padengti. Šią sumą jis išskaidė į 300 litų uţ

bylinėjimosi vidaus teismuose kaštus, 975 litų uţ vertimo išlaidas ir 3 180

litų mokestį advokatui uţ jo paslaugas Lietuvos teismuose ir Teisme.

Pareiškėjas pateikė Teismui visą sumą padengiančias sąskaitas.

57. Vyriausybė ginčijo reikalavimą.

58. Pagal Teismo praktiką, pareiškėjas turi teisę į kaštų ir išlaidų

atlyginimą tiek, kiek buvo įrodyta, kad jie buvo realiai patirti, būtini ir

pagrįsto dydţio. Atsiţvelgęs šioje byloje į pateiktus dokumentus ir į minėtus

kriterijus, Teismas priteisia pareiškėjui visą prašytą sumą.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

59. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti

skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant tris procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Skelbia pareiškimą priimtinu;

Sprendimas byloje UŢUKAUSKAS prieš LIETUVĄ

12

2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

3. Nustato

a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu

pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti

pareiškėjui šias sumas, kurios turi būti konvertuojamos į valstybės

atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos kursą:

i) 3 500 (trys tūkstančiai penki šimtai) eurų neturtinei ţalai atlyginti

bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai,

ii) 1 290 (vienas tūkstantis du šimtai devyniasdešimt) eurų

bylinėjimosi kaštams ir išlaidoms padengti bei bet kokį mokestį,

kuris gali būti taikomas šiai sumai;

b) nuo minėto trijų mėnesio termino pasibaigimo iki sprendimo

įvykdymo per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės

būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio

banko skolinimo normą, pridedant tris procentus;

5. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2010 m. liepos 6 d. vadovaujantis

Teismo Reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

Stanley Naismith

Kanclerio pavaduotojas

Françoise Tulkens

Pirmininkė