Preliminarus vertimas

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

POCIUS prieš LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 35601/04)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2010 m. liepos 6 d.

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

1

Byloje Pocius prieš Lietuvą,

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant

kolegijai, sudarytai iš:

pirmininkės Françoise Tulkens,

teisėjų Ireneu Cabral Barreto,

Danutės Jočienės,

András Sajó,

Nona Tsotsoria,

Kristina Pardalos,

Guido Raimondi

ir skyriaus kanclerio pavaduotojo Stanley Naismith,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2010 m. birţelio 15 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis

Vidas Pocius (pareiškėjas), kuris 2004 m. rugsėjo 16 d. Teismui pateikė

pareiškimą (Nr. 35601/04) pagal Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Pareiškėjui atstovavo Kaune praktikuojantis advokatas E.

Liutkevičius. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos

atstovė E. Baltutytė.

3. Pareiškėjas teigė, kad bylos nagrinėjimas dėl jo išbraukimo iš

„operatyvinės įskaitos“ buvo neteisingas, nes nebuvo laikomasi teisingumo

ir šalių procesinės lygybės principų. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1

dalimi.

4. 2006 m. gruodţio 11 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą

Vyriausybei. Teismas taip pat nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo

priimtinumo ir jo esmės (29 straipsnio 3 dalis).

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

5. Pareiškėjas gimė 1962 m. ir gyvena Kaune.

6. 2002 m. geguţės 28 d. raštu Kauno miesto vyriausiasis policijos

komisariatas pranešė pareiškėjui, kad jam yra panaikintas leidimas laikyti ir

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

2

nešioti šaunamąjį ginklą savigynai bei medţioklinį šautuvą, kadangi nuo

2002 m. balandţio 19 d. pareiškėjas buvo įrašytas į policijos operatyvinę

įskaitą, t.y. duomenų bazę, kurioje talpinama operatyvinės veiklos subjektų

surinkta informacija (ţr. 24-26 punktus „Bylai reikšmingoje vidaus teisėje“

toliau). Pareiškėjui buvo pranešta, kad jis privalo priduoti šaunamuosius

ginklus kompetentingoms institucijoms ir uţ tai jam bus atlyginta.

7. 2002 m. rugsėjo 19 d. pareiškėjas pateikė skundą Kauno miesto

apylinkės teismui, prašydamas, kad teismas įpareigotų išbraukti jį iš

operatyvinės įskaitos. Pareiškėjas teigė, kad apie įrašymą jis suţinojo tik iš

pirmiau minėto policijos rašto.

8. 2002 m. spalio 11 d. Kauno miesto apylinkės teismas netenkino

pareiškėjo skundo, nuspręsdamas, kad savo skundus jis privalėjo pateikti

administraciniams teismams.

9. Pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos teismui¹, nurodydamas,

kad jis niekada nebuvo informuotas apie įtraukimo į operatyvinę įskaitą

prieţastis ir reikalavo jį išbraukti iš įskaitos. Pareiškėjas taip pat prašė, kad

teismas įpareigotų policijos pareigūnus pateikti jam visą rašytinę medţiagą

dėl jo įrašymo į operatyvinę įskaitą.

10. 2002 m. spalio 21 d. Kauno apygardos administracinis teismas

nusprendė, jog būtina nustatyti, kuriam teismui – bendrosios kompetencijos

ar administraciniam – yra teisminga pareiškėjo byla.

11. 2002 m. spalio 29 d. Kauno miesto vyriausiasis policijos komisariatas

iškėlė baudţiamąją bylą dėl vagystės bendrininkaujant (Baudţiamojo

kodekso 271 straipsnio 3 dalis). 2002 m. lapkričio 16 d. pareiškėjui buvo

pareikšti kaltinimai ir paskirtas namų areštas.

12. 2002 m. lapkričio 26 d. speciali teisėjų kolegija ginčams dėl

teismingumo spręsti, sudaryta iš Aukščiausiojo Teismo ir Vyriausiojo

administracinio teismo teisėjų, nusprendė, kad pareiškėjo byla teisminga

administraciniams teismams.

13. 2003 m. kovo 27 d. pareiškėjui buvo pareikšti kaltinimai dėl kitų

asmenų padaryto nusikaltimo slėpimo (Baudţiamojo kodekso 295

straipsnis). Tyrėjai įtarė, kad 2002 m. spalį ir lapkritį pareiškėjas padėjo

paslėpti pavogtus automobilius įmonės, kurioje jis dirbo direktoriumi,

patalpose. Savo pareiškime pareiškėjas nurodė, kad tai buvo ne nauji

kaltinimai, o perkvalifikuoti ankstesni kaltinimai dėl vagystės padarymo (ţr.

11 punktą pirmiau).

14. 2003 m. geguţės 27 d. Kauno miesto apylinkės teismas panaikino

pareiškėjo namų areštą.

15. 2003 m. geguţės 29 d. Kauno apygardos administracinis teismas

patenkino pareiškėjo skundą ir nurodė, kad jo įrašymas į operatyvinę įskaitą

paţeidė nekaltumo prezumpcijos ir teisinės valstybės principus. Patikrinęs

policijos pateiktą slaptą medţiagą, teismas nerado įrodymų apie pareiškėjo

¹Kauno apygardos administraciniam teismui (vert.past.).

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

3

dalyvavimą kokioje nors nusikalstamoje veikloje. Teismas taip pat

paţymėjo, jog pareiškėjo atţvilgiu nėra priimtas joks apkaltinamasis

nuosprendis. Priešingai, teismui pateiktos gamtosauginių institucijų bei

visuomeninių organizacijų charakteristikos liudijo apie pareiškėjo

geranoriškumą ir principingumą saugant gamtą. Dėl minėtų prieţasčių

teismas nurodė Kauno policijos pareigūnams panaikinti pareiškėjo įrašymą į

operatyvinę įskaitą.

16. 2003 m. birţelio 12 d. Kauno miesto vyriausiasis policijos

komisariatas pateikė apeliacinį skundą, ginčydamas, kad, įrašydami

pareiškėją į operatyvinę įskaitą, policijos pareigūnai laikėsi nustatytos

tvarkos. Apeliaciniame skunde buvo pastebėta, kad Kauno apygardos

administraciniam teismui buvo pateikta medţiaga ir teisėjai turėjo galimybę

su ta informacija susipaţinti. Galiausiai, policija nurodė, kad buvo tiriama

baudţiamoji byla dėl vagystės, kurioje pareiškėjas buvo vienas iš

kaltinamųjų.

17. 2003 m. liepos 23 d. Vyriausiasis administracinis teismas panaikino

ţemesnės instancijos teismo sprendimą ir grąţino bylą nagrinėti iš naujo.

Buvo paţymėta, kad ţemesnės instancijos teismas padarė teisės taikymo

klaidų ir neištyrė tam tikrų reikšmingų įrodymų. Apeliacinės instancijos

teismas pabrėţė, kad, priimdamas sprendimą, ţemesnės instancijos teismas

privalėjo įvertinti visus teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir konstatuoti,

kurios aplinkybės yra nustatytos, o kurios ne. Būtent, ţemesnės instancijos

teismas tinkamai neįvertino aplinkybės apie baudţiamosios bylos dėl

vagystės iškėlimą bei pareiškėjo procesinės padėties joje. Vyriausiasis

administracinis teismas paţymėjo, kad buvo būtina įvertinti visas

aplinkybes, reikšmingas nagrinėjant ginčą dėl pareiškėjo įrašymo į

operatyvinę įskaitą.

18. 2003 m. gruodţio 1 d. Kauno apygardos administracinis teismas

atmetė pareiškėjo skundą. Teismas pripaţino, jog asmens įrašymas į

operatyvinę įskaitą gali jam turėti įvairių neigiamų pasekmių, pavyzdţiui,

jis gali prarasti leidimą ginklui ar susidurti su apribojimais pretenduoti į tam

tikras pareigas. Tačiau, išnagrinėjęs „rašytinius įrodymus“ byloje, taip pat

teisėjų pasitarimų kambaryje išnagrinėjęs operatyvinę informaciją apie

pareiškėją, teismas paţymėjo, kad pareiškėjas į operatyvinę įskaitą buvo

įrašytas teisėtai ir pagrįstai. Nors teismas pripaţino, kad pareiškėjas neturėjo

galimybės susipaţinti su operatyvine byla, tačiau pabrėţė, kad pareiškėjui

buvo sudaryta galimybė įrodinėti reikalavimo pagrįstumą, teikiant įrodymus

pačiam ar prašant teismo išreikalauti atitinkamą medţiagą, nesant galimybės

jos gauti pačiam. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių

skundą dėl įrašymo į operatyvinę įskaitą neteisėtumo pagrindţiančių

įrodymų.

19. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, atkreipdamas dėmesį į

ţemesnės instancijos teismo pastebėjimą, jog jo įrašymas į operatyvinę

įskaitą galėjo sukelti jam neigiamų pasekmių. Pareiškėjas taip pat nurodė,

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

4

jog jis buvo gamtos apsaugos inspektorius ir tai, kad ne kartą buvo uţpultas

brakonierių. Todėl, jei iš jo būtų paimti ginklai, jam būtų per daug

pavojinga tęsti šią veiklą. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad ginklas jam buvo

reikalingas atokioje ir nesaugioje vietovėje gyvenančios šeimos apsaugai,

taip pat ir darbui, kadangi retkarčiais jis perveţdavo dideles pinigų sumas iš

įmonės seifo į banką.

20. Pareiškėjas ginčijo, kad jis neturėjo galimybės susipaţinti su

informacija, kuri tapo jo įrašymo į operatyvinę įskaitą pagrindu. Išskyrus

prielaidas, jam nebuvo atskleista jokių prieţasčių. Remdamasis minėtais

argumentais, pareiškėjas teigė, kad jo gynybos teisės buvo paţeistos ir, kad

įrašymas į operatyvinę įskaitą turi būti panaikintas.

21. 2004 m. kovo 24 d. Vyriausiasis administracinis teismas,

palaikydamas ţemesnio teismo argumentus, atmetė pareiškėjo apeliacinį

skundą. Teismas paţymėjo, kad „byloje esantys įrodymai ir atsakovo

pateikta operatyvinė informacija [kuri, remiantis Valstybės ir tarnybos

paslapčių įstatymu, negalėjo būti atskleista gynybai] leidţia daryti išvadą,

kad pareiškėjas buvo teisėtai ir pagrįstai įrašytas į operatyvinę įskaitą“.

22. 2004 m. birţelio 28 d. ikiteisminis tyrimas dėl vagystės pareiškėjo

atţvilgiu buvo nutrauktas suėjus senaties terminui².

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

23. Konstitucijos 21 straipsnyje numatyta, kad ţmogaus orumą gina

įstatymas. 22 straipsnyje įtvirtinta, kad ţmogaus privatus gyvenimas

neliečiamas ir kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti

renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir

teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo ar

jos asmeninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 23

straipsnyje numatyta, kad nuosavybė yra neliečiama ir kad nuosavybės

teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta

tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama. Pagal Konstitucijos

30 straipsnį asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės paţeidţiamos, turi

teisę kreiptis į teismą. 48 straipsnyje numatyta, kad kiekvienas ţmogus gali

laisvai pasirinkti darbą bei verslą.

24. Operatyvinės veiklos įstatymo (galiojusio iki 2002 m. birţelio 28 d.)

2 straipsnio 1 dalis „operatyvinę veiklą“ apibrėţė kaip valstybės įgaliotų

institucijų teisinę ţvalgybinio ir kontrţvalgybinio pobūdţio kovos su

nusikalstamumu formą. Pagal 2 straipsnio 8 dalį „operatyvinė įskaita“ yra

operatyvinės veiklos procese gautos informacijos apie asmenis, įvykius ar

2

Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės

(vert.past.).

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

5

kitus objektus sistema, skirta operatyvinės veiklos subjektų informaciniam

aprūpinimui.

25. Pagal Įstatymo 4 straipsnį buvo numatyta, kad operatyvinių veiksmų

pagrindas yra pirminė informacija apie rengiamą arba padarytą valstybinį ar

kitą sunkų nusikaltimą, nusikaltimą rengusį arba padariusį asmenį, asmens

priklausymą nusikalstamam susivienijimui, taip pat kitų valstybių

specialiųjų tarnybų veiklą.

26. Įstatymo 13 straipsnis numatė:

13 straipsnis. Informacijos panaudojimas

„1. Operatyviniais veiksmais gauta informacija gali būti atskleista teismo

procese, iš anksto gavus generalinio prokuroro ar jo įgalioto generalinio prokuroro

pavaduotojo leidimą. Operatyviniais veiksmais gautą informaciją draudţiama

panaudoti ne tiems tikslams, kuriems pasiekti jie buvo taikomi.

2. Operatyviniais veiksmais gauta informacija Lietuvos Respublikos

baudţiamojo proceso kodekso nustatytais atvejais ir tvarka gali būti panaudota kaip

įrodymai baudţiamojoje byloje.

3. Jeigu teismo procese atskleidţiama specialia technika gauta informacija

apie asmenį, asmuo turi teisę apskųsti ir neigti ją, remdamasis tuo, kad informacija

buvo gauta neteisėtai. Šiuo atveju teismas turi teisę atskleisti motyvuoto teikimo

sankcijai gauti [pradėti operatyvinę veiklą] ištraukas, kurios įrodo sankcijos

teisėtumą.“

27. Bylai reikšmingu metu Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17

straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, kad ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti

ir turėti fizinis asmuo, kuris nėra nepriekaištingos reputacijos. Pagal minėto

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punktą nepriekaištingos reputacijos

asmeniu nebuvo laikomas į operatyvinę įskaitą įrašytas asmuo. Įstatymo 38³

straipsnis numatė, kad panaikinus leidimą laikyti ir nešioti ginklą, ginklas ir

šaudmenys paimami iš atitinkamo asmens ir realizuojami per Ginklų fondą

(Vyriausybės įstaiga) arba per įmones, turinčias teisę pardavinėti tokių rūšių

ginklus.

28. Asmens ir turto saugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 4 punktas

numato, kad asmuo, įrašytas į operatyvinę įskaitą, negali dirbti apsaugos

darbuotoju.

29. Bylai reikšmingos Administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos

numato:

57 straipsnis. Įrodymai

„1. Įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą

nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas <...> konstatuoja, kad yra

³41 straipsnis. (vert.past.).

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

6

aplinkybės, pagrindţiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios

aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. <...>

3. Faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali

būti įrodymai administracinėje byloje, kol jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta

tvarka.“

30. Vyriausiasis administracinis teismas 2002 m. rugsėjo 4 d. nutartyje

byloje Nr. A10-786-02, kiek tai reikšminga šiai bylai, nurodė, kad:

„faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti

įrodymai administracinėje byloje kol jie nebus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka

(Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 3 d.). Todėl, nesant kitų įrodymų,

remtis vien raštiška Valstybės saugumo departamento informacija, paţymėta slaptumo

ţymomis, teismui įstatyminio pagrindo nebuvo.“

31. 2007 m. liepos 15 d.⁴Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą dėl

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 3 dalies bei Valstybės

ir tarnybos paslapčių įstatymo 10 straipsnio 4 dalies atitikties Konstitucijai,

kuriame nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindţiamas šalims

neţinoma, vien valstybės paslaptį sudarančia informacija. Vyriausiasis

administracinis teismas 2009 m. spalio 8 d. nutartyje byloje Nr. A⁸²²-

326/2009 patvirtino minėtus principus.

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

32. Pareiškėjas skundėsi dėl to, kad procesas administraciniuose

teismuose buvo neteisingas, nes buvo paţeistas šalių procesinės lygybės

principas. Jis rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, kurioje, kiek yra

reikšminga, numatyta:

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens civilinio pobūdţio teisių ir pareigų ar jam

pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks asmuo turi teisę, kad bylą

<...> teisingai išnagrinėtų <...> teismas. <...>“

⁴2007 m. geguţės 15 d. (vert.past.).

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

7

A. Priimtinumas

1. Šalių teiginiai

a) Vyriausybė

33. Vyriausybė tvirtino, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina

šioje byloje. Ji paaiškino, kad operatyvinės įskaitos įrašai yra naudojami tik

kaip priemonė, ypač nusikaltimų prevencijoje, o tam tikrais atvejais padeda

juos tiriant. Operatyvinėje įskaitoje buvo kaupiama informacija apie

asmenis, įvykius ar kitus objektus. Duomenys apie konkretų asmenį į

operatyvinę įskaitą galėjo būti įrašomi tik tada, kai jie buvo gauti atliekant

operatyvinį tyrimą kitų asmenų atţvilgiu. Tačiau tai, kad konkretaus asmens

atţvilgiu buvo atliekami tam tikri operatyviniai veiksmai, nereiškė, jog tas

asmuo buvo įtariamas nusikaltimo padarymu. Be to, vien tik asmens

įrašymas į operatyvinę įskaitą negali būti prilygintas įtariamojo teisiniam

statusui arba oficialiam pranešimui apie įtarimus, kad asmuo yra padaręs

nusikaltimą. Operatyvinė informacija buvo suprantama tik kaip tam tikra

pirminė informacija, todėl ji turėjo būti išslaptinama, jei valdţios institucijos

būtų norėjusios ją panaudoti kaip įrodymą baudţiamojoje byloje.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo byloje

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis netaikytina, kadangi nebuvo sprendţiamas

baudţiamojo kaltinimo klausimas.

34. Kita vertus, Vyriausybė įrodinėjo, kad skundų dėl pareiškėjo įrašymo

į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo nagrinėjimas administracine

tvarka negali būti laikomas civilinio pobūdţio teisių nustatymu.

Nagrinėjama byla susijusi su administraciniu ginču, konfliktu tarp

pareiškėjo ir viešo administravimo subjekto – policijos komisariato.

Pareiškėjas vidaus teismuose skundė veiksmus valstybės pareigūno,

atliekančio vieną iš pagrindinių valstybės funkcijų – valstybės saugumo

uţtikrinimą – ir šiuo konkrečiu atveju valstybės institucija neveikė kaip

privatus asmuo. Valstybė turėjo plačią veikimo laisvę, reguliuodama teisę

nešioti ginklą. Be to, administracinis sprendimas suteikti leidimą arba jį

panaikinti neturėjo tiesioginės įtakos asmens nuosavybės teisėms ar

teisėtiems interesams. Vyriausybės manymu, teisė nešioti ginklą negalėjo

būti prilyginta, pavyzdţiui, teisei uţsiimti tam tikra profesine veikla, ji taip

pat neturėjo įtakos asmens nuosavybei.

35. Dėl pastarojo aspekto Vyriausybė nurodė, kad negalima teigti, jog

veiksmai pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 38 straipsnį, kai dėl

asmens įrašymo į operatyvinę įskaitą iš jo ar jos gali būti paimamas ginklas,

prilygtų asmens nuosavybės teises ribojantiems valstybės veiksmams.

Panaikinus leidimą nešioti ginklą, ginklas turėjo būti laikinai laikomas

policijoje, o po to parduodamas uţ pagrįstą kainą ir pinigai grąţinami

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

8

atitinkamam asmeniui. Todėl asmeniui būtų teisingai kompensuojama ir

nebūtų sprendţiamas joks jo ar jos civilinio pobūdţio teisių klausimas.

36. Remdamasi tuo kas išdėstyta, Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjo

skundai ratione materiae nepriimtini pagal Konvencijos 6 straipsnį. Kita

vertus, Vyriausybė nurodė, kad skundas buvo aiškiai nepagrįstas.

b) Pareiškėjas

37. Pareiškėjas aiškiai nenurodė, ar Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis

taikytina jo byloje. Tačiau jis tvirtino, kad dėl jo įrašymo į operatyvinę

įskaitą jis buvo labai paţemintas ir emociškai sukrėstas. Jis taip pat

įrodinėjo, kad dėl viešo įtarimo, jog yra susijęs su tariama neįvardinta

nusikalstama veikla, nors tuo pat metu jam nebuvo pateikta informacija apie

tokių įtarimų pagrindą ar sudaryta galimybė apginti savo gerą vardą, buvo

ţymiai apribotos jo galimybės bendrauti su kitais ir siekti darbo. Pareiškėjas

taip pat paţymėjo, kad 2002 m. geguţės 8 d.⁵policija paragino priduoti jo

ginklus. Pareiškėjo manymu, leidimo laikyti ginklus, jo teisėtai įgytą

nuosavybę, panaikinimas ir priverstinis jų paėmimas parduoti kitiems

asmenims gali būti prilyginamas savininko teisių apribojimams.

2. Teismas

a) Dėl 6 straipsnio 1 dalies taikymo

38. Visų pirma Teismas vertins, ar taikytina Konvencijos 6 straipsnio 1

dalis civilinio pobūdţio teisių ir pareigų aspektu. Teismas primena, kad

pagal jo praktikoje nustatytus principus (ţr. pvz., Kerojärvi v. Finland,

1995-07-19, § 32, Series A no. 322; Gülmez v. Turkey, no. 16330/02, § 28,

2008-05-20), pirmiausia turi būti nustatyta, ar buvo kilęs ginčas dėl „teisės“,

kuri bent ginčijamais pagrindais yra pripaţįstama vidaus teisėje, nepaisant

to, ar ji taip pat yra ginama ir pagal Konvenciją. Ginčas turi būti tikras ir

rimtas, jis gali būti kilęs ne tik dėl teisės buvimo, bet ir dėl jos apimties ir

įgyvendinimo būdo, o proceso rezultatas turi tiesiogiai daryti įtaką ginčo

dalyku esančiai teisei.

39. Kas susiję su paminėtu pirmuoju kriterijumi, kad ginčas turi būti

susijęs su teise, kurios įtvirtinimą vidaus teisėje galima įrodinėti, reikia dar

priminti, kad 6 straipsnio 1 dalis negarantuoja, kad Susitariančiųjų Šalių

materialioji teisė turi numatyti tokių civilinio pobūdţio teisių konkretų

turinį: aiškindamas 6 straipsnio 1 dalį, Teismas negali sukurti materialiosios

teisės, kuri neturi teisinio pagrindo atitinkamoje valstybėje (ţr. Fayed v. the

United Kingdom, 1994-09-21, § 65, Series A no. 294-B).

40. Nagrinėjant klausimą, ar šioje byloje buvo kilęs toks ginčas, Teismas

sutinka su Vyriausybės nuomone, kad valdţios institucijos turi plačią

⁵2002 m. geguţės 28 d. (vert.past.).

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

9

nuoţiūros teisę nustatyti, ar pareiškėjui galėjo būti išduotas leidimas ginklui.

Vis dėlto, dėl toliau išdėstomų prieţasčių, Teismas daro išvadą, kad leidimo

panaikinimas ir vėlesnis teisminis bylos nagrinėjimas dėl pareiškėjo

įrašymo į operatyvinę įskaitą teisėtumo ir pagrįstumo, nors ir

administracinio proceso tvarka, turėjo įtakos pareiškėjo civilinėms teisėms.

41. Teismas primena, kad pareiškėjo leidimas ginklui buvo panaikintas,

nes buvo pradėta operatyvinės įskaitos byla, vedama policijos pareigūnų,

apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę visuomenei. Pareiškėjas

nesėkmingai siekė su teismo pagalba gauti šią informaciją iš policijos ir

ginčyti vidaus teismuose jos pagrįstumą. Sunku abejoti, kad tokia

informacija neturėjo įtakos pareiškėjo reputacijai, kuri yra saugoma pagal

Lietuvos teisę (ţr. 23 punktą pirmiau) ir patenka į Konvencijos 8 straipsnio

sritį (ţr. pvz., Fayed v. the United Kingdom, nurodyta pirmiau, § 67-68;

Chauvy and Others v. France, no. 64915/01, § 70, ECHR 2004-VI).

42. Atsiţvelgdamas į savo praktiką, Teismas taip pat pastebi, kad tais

atvejais, kai informacija apie asmens gyvenimą, įskaitant, inter alia, ţinias

apie teistumą, yra sistemiškai renkama ir saugoma valstybės pareigūnų

turimose bylose, tokia informacija patenka į „privatų gyvenimą“ pagal

Konvencijos 8 straipsnio 1 dalį (ţr. Rotaru v. Romania [GC], no. 28341/95,

§§ 43-44, ECHR 2000-V; Amann v. Switzerland [GC], no. 27798/95, §§ 65-

67,

ECHR

2000-II;

Leander

v.

Sweden,

1987-03-26,

§ 48, Series A no. 116). Teismas taip pat paţymi, kad Lietuvos

Konstitucijos 22 straipsnis numato asmens privataus gyvenimo apsaugos

garantijas.

43. Teismas negali atmesti galimybės, nors ir teorinės, kad dėl pareiškėjo

įrašymo į operatyvinę įskaitą jam galėjo būti apribotos galimybės uţsiimti

tam tikromis profesijomis privačiame sektoriuje ar kitokiu būdu uţsidirbti

pragyvenimui, tokiu būdu darant įtaką jo privačiam gyvenimui (ţr. Sidabras

and Džiautas v. Lithuania, nos. 55480/00 and 59330/00,

§§ 47-50, ECHR 2004-VIII). Iš tiesų, kaip matyti pagal Lietuvos teisę (ţr.

28 punktą pirmiau), asmenys, kurių atţvilgiu yra atliekamas operatyvinis

tyrimas, negali uţsiimti tam tikromis profesijomis, pavyzdţiui, apsaugos

darbuotojo. Šiuo atţvilgiu Teismas paţymi Lietuvos Konstitucijos 48

straipsnį, kuriame numatyta kiekvieno asmens teisė laisvai pasirinkti darbą

ar verslą.

44. Galiausiai Teismas atkreipia dėmesį į pareiškėjo argumentą apie tai,

kad, panaikinus leidimą ginklui, jis privalėjo priduoti turimus ginklus

valstybės institucijoms, kad ir uţ piniginį atlygį (ţr. 6 punktą pirmiau).

Maţai abejotina, kad tai yra susiję su kitos Lietuvos Konstitucijos 23

straipsnio ir Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnio garantuojamos civilinio

pobūdţio teisės, t.y. teisės į nuosavybės apsaugą, apribojimu.

45. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, Teismas daro išvadą, kad 6 straipsnio

1 dalis yra taikytina ginčijamam procesui civilinio pobūdţio teisių ir pareigų

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

10

aspektu. Todėl Vyriausybės prieštaravimas, kad pareiškėjo skundas yra

ratione materiae nepriimtinas, turi būti atmestas.

46. Atsiţvelgdamas į savo išvadą ankstesniame punkte, Teismas nemano,

kad yra būtina nustatyti, ar šioje byloje Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis

buvo taikytina procesui Lietuvos teismuose baudţiamojo kaltinimo aspektu.

b) Kitos pastabos

47. Teismas nustato, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas pagal

Konvencijos 35 straipsnio 3 dalį. Teismas toliau paţymi, kad jis nėra

nepriimtinas ir jokiais kitais pagrindais. Taigi jis turi būti paskelbtas

priimtinu.

B. Esmė

1. Šalių teiginiai

48. Vyriausybė tvirtino, kad jei Teismas nustatytų, jog Konvencijos 6

straipsnio 1 dalis taikytina šioje byloje, tai pareiškėjo teisė į teisingą bylos

nagrinėjimą buvo apribota proporcingai. Nors ir pripaţindama, kad teisingas

bylos nagrinėjimas turi būti rungtyniškas, Vyriausybė teigė, kad 6 straipsnio

1 dalies garantijos nėra absoliutaus pobūdţio ir teisė į atitinkamų įrodymų

turinio atskleidimą nėra absoliuti. Todėl buvo leistina apriboti teisę į

procesinį šalių lygiateisiškumą, jei tam tikros garantijos buvo ribojamos

proporcingai, siekiant teisėtų tikslų.

49. Vyriausybė teigė, kad Lietuvos teismai kruopščiai išnagrinėjo bylos

aplinkybes. Remdamiesi visais surinktais įrodymais, įskaitant įslaptinta

informacija, teismai atsiţvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo iškelta

baudţiamoji byla, ir priėmė motyvuotus sprendimus, nustatydami, kad

informacija apie pareiškėją buvo teisėtai įrašyta į operatyvinę įskaitą.

Pareiškėjas turėjo galimybę pateikti įrodymus, savo argumentus ir pastabas,

dalyvauti sprendimų priėmimo procese tiek, kiek buvo įmanoma

neatskleidţiant jam įslaptintos medţiagos, kurios slaptumą teismai siekė

išlaikyti viešo intereso labui. Vyriausybė pabrėţė, kad pareiškėjas

nesiskundė dėl to, kad Lietuvos teismai buvo šališki ar neobjektyvūs. Kas

susiję su informacija, įrašyta operatyvinėje įskaitoje, ji sudarė valstybės

paslaptį. Interesas išsaugoti valstybės paslaptis buvo pirmaeilis. Todėl buvo

teisėta teisminio proceso metu tokios informacijos neatskleisti pareiškėjui.

Vis dėlto teisingos pusiausvyros principas buvo išlaikytas, kadangi minėtas

neatskleidimas buvo pasirinktas, siekiant apsaugoti tinkamą teisingumo

vykdymą bei uţtikrinti esamus viešuosius poreikius bei Lietuvos

visuomenės saugumą. Valstybė turėjo teisėtą tikslą išsaugoti policijos

taikomų baudţiamųjų bylų tyrimo metodų slaptumą, tuo pačiu metu

uţtikrindama galimybę teismams patiems įvertinti visą reikšmingą

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

11

medţiagą teisminio nagrinėjimo metu tam, kad būtų priimtas teisėtas ir

pagrįstas sprendimas. Apibendrinant, teisinga pusiausvyra tarp visuomenės

bendrųjų interesų ir teisingo teismo garantijų pareiškėjui buvo išlaikyta, nes

kompromisas, taikant šalių procesinio lygiateisiškumo principą, buvo

proporcingas siekiamiems tikslams.

50. Pareiškėjas teigė, kad draudimas jam susipaţinti su operatyvinės

įskaitos duomenimis buvo neproporcingas. Vidaus teismai savo sprendimus

grindė įslaptinta informacija, kuri jam nebuvo atskleista. Pareiškėjui buvo

pateiktos tik prielaidos, o ne įrodymai. O dėl jam pareikštų baudţiamųjų

kaltinimų pareiškėjas tvirtino, kad savo 2003 m. birţelio 12 d. apeliaciniame

skunde policija suklaidino teismą, nurodydama, kad jam buvo pareikšti

kaltinimai dėl sunkaus nusikaltimo padarymo. Policijos pareigūnai, kurie

patys tyrė vagystės bylą, puikiai ţinojo tai, kad 2003 m. kovo 27 d.

kaltinimai vagyste buvo pakeisti į lengvesnį kaltinimą nusikaltimo slėpimu.

Be to, pateikdama apeliacinį skundą, policija taip pat ţinojo, kad 2003 m.

geguţės 27 d. jam buvo panaikintas namų areštas. Vyriausiasis

administracinis teismas tinkamai neįvertino šių aplinkybių, nepaisant

pareiškėjo pateiktų dokumentų – pakeisto kaltinimo kopijos ir nutarties dėl

namų arešto panaikinimo kopijos.

2. Teismo vertinimas

51. Teismas primena, kad pagal jo praktiką, šalių procesinio

lygiateisiškumo principas – vienas iš platesnės teisingo bylos nagrinėjimo

koncepcijos elementų – reikalauja, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą

galimybę pristatyti bylą tokiomis sąlygomis, kad jos padėtis nebūtų kur kas

nepalankesnė nei priešingos šalies (ţr. tarp daugelio šaltinių, Kress v.

France [GC], no. 39594/98, § 72, ECHR 2001-VI). Iš esmės tai reiškia, kad

šalys turi turėti galimybę ţinoti ir pasisakyti dėl visų įrodymų byloje ir

pateiktų pastabų, siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui (ţr. Fretté v.

France, no. 36515/97, § 47, ECHR 2002-I).

52. Tačiau Teismas paţymi, kad teisė susipaţinti su reikšmingais

įrodymais nėra absoliuti. Kiekviename teismo procese gali būti

konkuruojančių interesų, tokių kaip nacionalinis saugumas ar būtinumas

apsaugoti liudytojus, kuriems kyla susidorojimo pavojus, arba policijos

taikomų nusikaltimų tyrimo metodų slaptumo išlaikymas, kurie turi įtakos

gynybos teisių apimčiai. Kai kuriose bylose gali būti būtina nepateikti

gynybai tam tikrų įrodymų tam, kad būtų uţtikrinamos kitų asmenų

fundamentalios teisės arba apsaugotas svarbus viešas interesas. Vis dėlto

pagal 6 straipsnio 1 dalį leistinos tik tokios gynybos teises apribojančios

priemonės, kurios yra neišvengiamai būtinos. Be to, siekiant uţtikrinti

asmens teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, bet kokius sunkumus, su kuriais

susiduria gynyba dėl teisių apribojimo, turi pakankamai atsverti teisminių

institucijų taikomos procedūros (ţr., mutatis mutandis, Jasper v. the United

Kingdom [GC], no. 27052/95, § 52, 2000-02-16).

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

12

53. Tais atvejais, kai gynybai nepateikiami įrodymai dėl viešo intereso

apsaugos, ne šis Teismas privalo nuspręsti, ar toks neatskleidimas buvo

neišvengiamai būtinas, nes pagal bendrą taisyklę turimus įrodymus vertina

nacionaliniai teismai. Šiaip ar taip, daugeliu atvejų, įskaitant šį, kai

atitinkami įrodymai niekada nebuvo atskleisti, Teismui nėra galimybės

bandyti įvertinti pusiausvyros tarp viešo intereso neatskleisti ir kaltinamojo

teisės susipaţinti su medţiaga. Todėl jis turi kruopščiai ištirti sprendimų

priėmimo procesą tam, kad kiek įmanoma galėtų įsitikinti, kad procesas

atitiko rungtyniškumo bei šalių procesinės lygybės reikalavimus, taip pat,

kad buvo sudarytos tinkamos galimybės apsaugoti kaltinamojo interesus

(ibid., § 53). Atsiţvelgiant į šios bylos aplinkybes, t.y. pareiškėjas ginčijo,

kad buvo įsitraukęs į nusikalstamą veiklą, kuri buvo pagrindas įrašyti jį į

operatyvinę įskaitą, Teismas mano, kad minėti principai taip pat galėjo būti

taikomi bylą nagrinėjant Lietuvos administraciniuose teismuose.

54. Grįţdamas prie šios bylos, Teismas pastebi, kad Vyriausybė

neginčijo to, kad operatyvinės įskaitos duomenys, kuriais remiantis teismai

priėmė pareiškėjui nepalankius sprendimus, niekada jam nebuvo atskleisti.

Teismas nėra abejingas tikslams, kurių Lietuvos teisėsaugos institucijos

siekė operatyvine veikla. Taip pat Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei,

kad valstybės paslaptį sudarantys dokumentai gali būti pateikti susipaţinti

tik atitinkamą leidimą turintiems asmenims. Tačiau Teismas paţymi, kad

Lietuvos teisė ir teismų praktika nurodo, kad tokia informacija teisme negali

būti panaudota kaip įrodymas prieš asmenį, jei ji nėra išslaptinta, ir tai, kad

tokia informacija negali būti vienintelis įrodymas, kuriuo teismas grindţia

savo sprendimą (ţr. 29-31 punktus pirmiau).

55. Kaip matyti, nepateikti įrodymai šioje byloje buvo susiję su fakto

klausimu, kurį nagrinėjo Lietuvos teismai. Pareiškėjas skundėsi, kad jis

buvo įrašytas į operatyvinę įskaitą be tinkamo pagrindo ir prašė teismų

įvertinti, ar operatyvinė byla jo atţvilgiu neturi būti panaikinta. Tam, kad

nuspręstų, ar pareiškėjas iš tiesų buvo įsitraukęs į kokią nors nusikalstamą

veiklą, teisėjai turėjo išnagrinėti daugelį aspektų, įskaitant operatyvinių

veiksmų pagrindą ir pareiškėjo įsitraukimo į įtariamą nusikaltimą pobūdį bei

mastą. Jei gynyba būtų galėjusi įtikinti teisėjus, kad policija veikė

nepagrįstai, tai reikštų, kad pareiškėją būtų reikėję išbraukti iš operatyvinės

įskaitos. Todėl operatyvinės įskaitos duomenys turėjo lemiamą reikšmę

pareiškėjo byloje (ţr., nors ir baudţiamoji byla, Lucà v. Italy, no. 33354/96,

§ 40, ECHR 2001-II).

56. Dar svarbiau, kaip matyti iš Lietuvos teismų sprendimų, operatyvinės

įskaitos duomenys buvo laikomi pagrindiniu pareiškėjo tariamai keliamos

grėsmės visuomenei įrodymu. Teismas paţymi, kad pareiškėjas daugelį

kartų prašė leisti jam susipaţinti su medţiaga arba bent su jos dalimi. Tačiau

vidaus institucijos – policija ir teismai – atmetė jo prašymus. Nepaisant to,

kad prieš atmesdami pareiškėjo skundus, Lietuvos teisėjai uţ uţdarų durų

pasitarimų kambaryje nagrinėjo operatyvinės įskaitos duomenis, pareiškėjui

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

13

jie pateikdavo tik savo išvadas. Todėl pareiškėjas neturėjo galimybės

suţinoti apie įrodymus jo nenaudai ir į juos atskirsti, o policija galėjo

veiksmingai naudotis šiomis teisėmis (ţr., mutatis mutandis, Gulijev v.

Lithuania, no. 10425/03, § 44, 2008-12-16).

57. Kas susiję su kitais įrodymais pareiškėjo nenaudai, Teismas negali

spėlioti, ar 2003 m. kovo 27 d. pareiškėjui buvo pareikšti nauji kaltinimai

dėl nusikaltimo slėpimo, ar tai buvo pareikštų kaltinimų dėl vagystės

pakeitimas (ţr. 13 punktą pirmiau). Vis dėlto jis paţymi, kad 2003 m. liepos

23 d. Vyriausiasis administracinis teismas atkreipė dėmesį į tai, kad

ţemesnės instancijos teismai privalėjo išnagrinėti su vagystės byla

susijusias aplinkybes ir įvertinti pareiškėjo procesinę padėtį tuo aspektu (ţr.

17 punktą pirmiau). Tačiau, kaip matyti iš po to sekusių Lietuvos teismų

sprendimų, jie nesiaiškino šių kaltinimų ir sprendimuose nėra nė vieno

sakinio apie tai. Teismas paţymi, kad Kauno apygardos administracinis

teismas savo 2003 m. gruodţio 1 d. sprendime be detalesnio paaiškinimo

nurodė, kad be operatyvinės medţiagos jis taip pat išnagrinėjo „rašytinius

įrodymus“ pareiškėjo nenaudai. Tas pats pasakytina ir apie Vyriausiojo

administracinio teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartį, kurioje be jokio

paaiškinimo paprasčiausiai uţsimenama apie „rašytinius įrodymus“

pareiškėjo nenaudai.

58. Apibendrindamas Teismas nusprendţia, kad sprendimų priėmimo

procesas neatitiko rungtyniško proceso ir šalių procesinio lygiateisiškumo

reikalavimų ir nenumatė tinkamos pareiškėjo interesų apsaugos. Todėl šioje

byloje buvo paţeista 6 straipsnio 1 dalis.

II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ

59. Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas taip pat

skundţiasi, kad bylos nagrinėjimas Lietuvos teismuose truko per ilgai. Šiuo

atţvilgiu Teismas paţymi, kad procesas buvo pradėtas 2002 m. rugsėjo 19

d. ir baigėsi po pusantrų metų 2004 m. kovo 24 d. (ţr. 7 ir 21 punktus

pirmiau). Tokiomis aplinkybėmis Teismas mano, kad bylos nagrinėjimas

nepaţeidė Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatyto „įmanomai

trumpiausio laiko“ reikalavimo. Todėl šis skundas turi būti atmestas kaip

aiškiai nepagrįstas pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

60. Galiausiai pareiškėjas teigė, kad Lietuvos teismai neišnagrinėjo

papildomų įrodymų bei padarė teisės taikymo klaidų, o jų sprendimai buvo

nemotyvuoti. Pareiškėjas rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi.

61. Teismas nusprendţia, kad į šiuos skundus buvo atsiţvelgta ir jie buvo

išnagrinėti, vertinant, ar pareiškėjui buvo uţtikrinta teisė į teisingą bylos

nagrinėjimą. Todėl Teismas daro išvadą, kad nėra būtina nagrinėti jų

priimtinumo ar esmės.

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

14

IV. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

62. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios

Susitariančios Šalies įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą,

tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Žala

63. Pareiškėjas reikalavo 100 000 eurų turtinei ir neturtinei ţalai

atlyginti. Turtinę ţalą sukėlė reikalavimas priverstinai priduoti jo ginklus.

Neturtinę ţalą sukėlė įtarimai dėl įsitraukimo į nusikalstamą veiklą,

nesuteikiant jokios informacijos apie tokių įtarimų pagrindą ir galimybės

apginti savo gerą vardą ribojimas.

64. Vyriausybė šiuos reikalavimus laikė nepagrįstais ir per dideliais.

65. Atsiţvelgdamas į šalių teiginius ir bylos medţiagą, Teismas paţymi,

kad pareiškėjas nepateikė jokių turtinės ţalos reikalavimą pagrindţiančių

dokumentų. Todėl Teismas atmeta šį reikalavimą. Tačiau Teismas mano,

kad pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę ţalą dėl jo teisių paţeidimo,

kurios, vien Teismui konstatuojant paţeidimą, negalima kompensuoti.

Nepaisant to, reikalaujama suma yra pernelyg didelė. Vertindamas

teisingumo pagrindais, kaip reikalaujama pagal Konvencijos 41 straipsnį,

Teismas priteisia pareiškėjui 3 500 eurų.

B. Kaštai ir išlaidos

66. Pareiškėjas nereikalavo padengti bylinėjimosi kaštų ir išlaidų, todėl

šiuo pagrindu Teismas nieko nepriteisia.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

67. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti

skaičiuojamos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą,

pridedant tris procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Skelbia pareiškėjo skundą dėl teisingo bylos nagrinėjimo (susijusį su

operatyvine įskaita) priimtinu, o skundą dėl bylos nagrinėjimo trukmės

nepriimtinu;

2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

Sprendimas byloje POCIUS prieš LIETUVĄ

15

3. Skelbia, kad nėra būtina nagrinėti likusių skundų pagal Konvencijos 6

straipsnio 1 dalį priimtinumo ir jų esmės;

4. Nustato

a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutiniu

pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti

pareiškėjui 3 500 (tris tūkstančius penkis šimtus) eurų neturtinei ţalai

atlyginti bei bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas šiai sumai, kuri

turi būti konvertuojama į valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo

įvykdymo dienos kursą;

b) nuo minėto trijų mėnesio termino pasibaigimo iki sprendimo

įvykdymo per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtos sumos turės

būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio

banko skolinimo normą, pridedant tris procentus;

5. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2010 m. liepos 6 d. vadovaujantis

Teismo Reglamento 77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

Stanley Naismith

Kanclerio pavaduotojas

Françoise Tulkens

Pirmininkė