Preliminarus vertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŢMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA NOVIKAS prieš LIETUVĄ

(Pareiškimo Nr. 45756/05)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2010 m. balandţio 20 d.

Byloje Novikas prieš Lietuvą

Europos Ţmogaus Teisių Teismas (antrasis skyrius), posėdţiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininkės Françoise Tulkens,

teisėjų Ireneu Cabral Barreto,

Vladimiro Zagrebelsky,

Danutė Jočienė,

Dragoljub Popović,

András Sajó,

Nona Tsotsoria

ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,

po svarstymo uţdarame posėdyje 2010 m. kovo 30 d.

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Andrejus Novikas

(pareiškėjas), kuris 2005 m. gruodţio 19 d. Teismui pateikė pareiškimą (Nr.45756/05) pagal

Ţmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Konvencija) 34 straipsnį.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.

3. 2008 m. birţelio 25 d. Teismas nusprendė perduoti pareiškimą Vyriausybei. Taikydamas

Konvencijos 29 straipsnio 3 dalį Teismas nutarė iš karto spręsti dėl pareiškimo priimtinumo ir

esmės.

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

4. Pareiškėjas gimė 1977 metais ir gyvena Klaipėdoje.

5. Pagal policijai pateiktą dviejų liudytojų D. K. ir S. N. pranešimą 1998 m. balandţio 22 d.

buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl kelių nusikalstamų veikų. Vėliau prie bylos buvo prijungti

kitų nusikalstamų veikų tyrimai ir galiausiai buvo tiriama 11 nusikalstamų veikų. 1998 m. balandţio

28 d. pareiškėjo gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata. 1998 m. liepos 30 d. buvo priimtas

nutarimas areštuoti pareiškėjo turtą, tačiau, Vyriausybės teigimu, jokio turto nebuvo rasta. 1998 m.

rugpjūčio 17 d. pareiškėjas buvo apklaustas kaip įtariamasis. 1999 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjui buvo

pareikštas kaltinimas, jis buvo apklaustas kaip kaltinamasis ir jam paskirtas rašytinis pasiţadėjimas

neišvykti iš gyvenamosios vietos. 2001 m. rugpjūčio 13 d. prokuroras pareiškė pareiškėjui papildytą

kaltinimą ir jį apklausė. 2001 m. rugpjūčio 20 d. tyrimas buvo baigtas ir nuo tos dienos iki 2001 m.

gruodţio 21 d. pareiškėjas ir kiti kaltinamieji turėjo galimybę susipaţinti su bylos medţiaga.

2001 m. gruodţio 29 d. ikiteisminis tyrimas buvo uţbaigtas, prokuroras surašė kaltinamąją išvadą ir

perdavė bylą teismui.

6. Vyriausybė patikslino, kad bylą sudarė 10 tomų, joje buvo 9 nukentėjusieji, 10 kaltinamųjų

buvo pareikšti kaltinimai dėl 11 nusikalstamų veikų. Vyriausybė taip pat nurodė, kad ikiteisminio

tyrimo metu, 1998 m. birţelį, dingo D. K. ir S. N. Jie buvo surasti uţsienyje ir 1998 m. lapkritį

grąţinti į Lietuvą, tačiau po 1999 m. birţelio vėl pabėgo. Vėliau institucijos buvo informuotos, kad

2000 m. kovą D. K. buvo nuţudytas. S. N. nebuvo rastas.

2

7. 2002 m. sausio 14 d. Klaipėdos apygardos teismas paskyrė bylos nagrinėjimo datas. Teisme

įvyko 39 posėdţiai, iš jų 17 buvo atidėti dėl kitų bylos šalių nedalyvavimo. Keli teismo posėdţiai

buvo atidėti, kadangi dingo vienas kaltinamasis. 2003 m. sausio 29 d. teismas išskyrė dalį bylos dėl

dingusio kaltinamojo, o likusią bylos dalį nagrinėjo toliau. 2003 m. rugsėjo 1 d. numatytas teismo

posėdis buvo atidėtas iki 2003 m. rugsėjo 15 d., kadangi mirė pareiškėjo advokatas ir reikėjo

paskirti naują gynėją. Pareiškėjui neatvykus į 2003 m. gruodţio 9 d. posėdį, jis buvo atidėtas iki

2003 m. gruodţio 17 d., kuomet buvo nuspręsta nagrinėti bylą jam nedalyvaujant. Teismas

atsiţvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo suteiktas paskutinis ţodis 2003 m. lapkričio 28 d. posėdţio

metu.

8. 2004 m. sausio 19 d. Klaipėdos apygardos teismas nuteisė pareiškėją penkeriems metams

laisvės atėmimo uţ plėšimą, įvykdytą trijų asmenų organizuotos grupės. Jis buvo išteisintas dėl

kelių kaltinimų: dėl dviejų nusikaltimų – neįrodţius kaltės, dėl vieno nusikaltimo – suėjus

patraukimo baudţiamojon atsakomybėn senaties terminui. Teismas išnagrinėjo 7 liudytojų bei 4

nukentėjusiųjų parodymus, policijos pateiktą medţiagą ir kitus įrodymus. Teismas konstatavo, kad

pareiškėjas nepateikė jokių įtikinamų įrodymų, kurie paneigtų įvairių liudytojų parodymus.

Ikiteisminio tyrimo metu duoti D. K. ir S. N. parodymai buvo perskaityti teismo posėdţiuose.

Vienas iš kaltinamųjų, M. M., taip pat liudijo prieš pareiškėją. M. M. buvo nuteistas tuo pačiu

nuosprendţiu, tačiau jis buvo atleistas nuo baudţiamosios atsakomybės dėl lengvinančių

aplinkybių.

9. Išnagrinėjęs bylą keturiuose posėdţiuose, 2005 m. sausio 19 d. Apeliacinis teismas

apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo atţvilgiu paliko nepakeistą. Teismas nurodė, kad pareiškėjo

prašymas apklausti D. K. ir S. N. buvo atmestas, kadangi pirmasis buvo miręs, o antrasis – dingęs.

Jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo perskaityti teismo posėdţiuose remiantis

procesiniais įstatymais ir įvertinti kartu su kitais įrodymais bei kitų liudytojų parodymais. Jų

parodymuose nebuvo esminių prieštaravimų. Teismas galėjo remtis šių dviejų liudytojų

parodymais, kadangi ne tik nagrinėjimo teisme metu, bet ir ikiteisminio tyrimo stadijoje duoti

parodymai gali būti teisėti ir svarbūs nagrinėjamoje byloje. Šie parodymai nebuvo laikomi

svarbesniais kitų bylos įrodymų atţvilgiu. Pasisakydamas dėl kaltinamojo M. M. parodymų teismas

taip pat pastebėjo, kad jo parodymai buvo vertinami kartu su kitais įrodymais ir buvo laikomasi

atitinkamų proceso taisyklių. Be to, nekilo jokių abejonių dėl jo psichinės būklės ir gebėjimo atkurti

faktus. Apeliacinis teismas nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus

byloje esančius įrodymus ir pašalino prieštaravimus, taigi byla buvo išsamiai išnagrinėta. Teismo

nuosprendis nebuvo nei šališkas, nei neteisingas.

10. 2005 m. birţelio 28 d. Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo kasacinį skundą

ţodinio proceso tvarka, jį atmetė. Teismas konstatavo, kad, dviejų dingusių liudytojų parodymų

perskaitymas buvo pateisinamas, atsiţvelgiant į bylos aplinkybes, ir neprieštaravo vidaus teisės

normoms. Teismas taip pat paţymėjo, kad jis nevertina bylos aplinkybių, kadangi tai yra ţemesnių

teismų prerogatyva.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

11. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė pareikšti civilinį ieškinį dėl

turtinės ir neturtinės ţalos, atsiradusios dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų ar teismo neteisėtų

veiksmų baudţiamojoje byloje, atlyginimo. Šia nuostata numatytas ţalos atlyginimas uţ neteisėtą

nuteisimą, neteisėtą sulaikymą ar suėmimą, neteisėtą procesinės prievartos priemonių pritaikymą ar

neteisėtą administracinės nuobaudos paskyrimą. Vadovaujantis naujausia vidaus teismų praktika, ši

nuostata taip pat suteikia galimybę reikalauti ţalos atlyginimo dėl per ilgos baudţiamojo proceso

trukmės. 2007 m. vasario 6 d. nutartimi Aukščiausiasis Teismas, remdamasis šia nuostata, priteisė

asmeniui ţalos atlyginimą dėl pernelyg ilgos baudţiamojo proceso, trukusio nuo 1998 m. iki 2004

3

m., trukmės (ţr. Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, §§ 26 ir 30, 2009-01-20). Kita bylai reikšminga

vidaus teisė, susijusi su veiksminga teisinės gynybos priemone dėl pernelyg ilgos civilinio proceso

trukmės yra pateikta sprendime Četvertakas and Others v. Lithuania (no. 16013/02, §§ 20–22,

2009-01-20).

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŢEIDIMO

12. Pareiškėjas skundėsi, kad proceso trukmė neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko”

reikalavimo, įtvirtinto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, kurioje numatyta:

„Kai yra sprendţiamas tam tikro asmens <...> jam pareikšto kokio nors baudţiamojo kaltinimo klausimas, toks

asmuo turi teisę, kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų <...> nepriklausomas

ir bešališkas teismas.“

A. Priimtinumas

1. Šalių teiginiai

13. Vyriausybė tvirtino, kad pareiškėjas nepanaudojo visų veiksmingų vidaus teisinės gynybos

priemonių, kadangi nesikreipė į vidaus teismus, reikalaudamas atlyginti ţalą, patirtą dėl ilgos

baudţiamojo proceso trukmės pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį, kuris gali būti taikomas

atgaline data. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip

pat tvirtino, kad net ir manant, jog konkretus ţalos atlyginimo atvejis jokiame įstatyme nebuvo

nurodytas, pareiškėjas galėjo reikalauti ţalos atlyginimo tiesiogiai remdamasis Konstitucija. Be to,

atsiţvelgiant į tai, kad Konvencija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas ir turi viršenybę Lietuvos

teisės atţvilgiu, skųsdamasis dėl valstybės institucijų neveikimo pareiškėjas galėjo remtis

Konvencija ir reikalauti ţalos atlyginimo vidaus teismuose. Galiausiai Vyriausybė teigė, kad

baudţiamojo proceso trukmė buvo pagrįsta, todėl šis skundas yra aiškiai nepagrįstas.

14. Pareiškėjas ginčijo šiuos teiginius, teigdamas, kad veiksmingos teisinės gynybos priemonės

nebuvo.

2. Teismo vertinimas

15. Kaip Teismas ne kartą yra nurodęs, 35 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta vidaus teisinės

gynybos priemonių panaudojimo taisyklė, siekiama suteikti Susitariančioms Valstybėms galimybę

uţkirsti kelią tariamiems paţeidimams ar juos atitaisyti, kol dėl jų bus kreiptasi į Teismą ( ţr.

Scordino v. Italy, (no. 1), [GC], no. 36813/97, § 141 , ECHR 2006-V). Ši taisyklė grindţiama 13

straipsnyje numatyta prielaida (su kuria ji yra glaudţiai susijusi), kad Konvencijoje įtvirtintų

asmens teisių paţeidimo atveju yra prieinama veiksminga vidaus teisinės gynybos priemonė (ţr.

Kudla v. Poland, [GC], no. 30210/96, § 152, ECHR 2000-XI). Nepaisant to, pagal Konvencijos 35

straipsnio 1 dalį privalo būti panaudotos tik tos teisinės gynybos priemonės, kurios yra susijusios su

tariamais paţeidimais ir tuo pačiu metu yra prieinamos bei pakankamos. Šios priemonės turi būti

prieinamos ne tik teoriškai, bet ir praktiškai, priešingu atveju, jos neatitiks prieinamumo ir

veiksmingumo reikalavimų (ţr. inter alia Vernillo v. France, 1991-02-20, § 27, Series A Nr. 198;

Dalia v. France, 1998-02-19, § 38, Reports of Judgments and Decisions 1998-I; Mifsud v. France

(dec.) [GC], no. 57220/00, ECHR 2002-VIII).

4

16. Dėl to Teismas remiasi savo išvada, padaryta bylose Šulcas prieš Lietuvą (no. 35624/04,

§§ 60–63, 2010-01-05) ir Norkūnas prieš Lietuvą (cituotas pirmiau, § 30), kuriose jis nusprendė,

kad ieškinys dėl ţalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį ar tiesiogiai remiantis

Konstitucija šioje situacijoje neatitiko „veiksmingumo“ kriterijaus. Teismas konstatuoja, kad

Vyriausybė nepateikė jokių įtikinamų argumentų, dėl kurių Teismas turėtų nukrypti nuo savo

nusistovėjusios praktikos.

17. Todėl Vyriausybės prieštaravimas dėl vidaus teisinių gynybos priemonių nepanaudojimo

turi būti atmestas.

18. Teismas mano, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies

poţiūriu. Jis taip pat paţymi, kad skundas nėra nepriimtinas kokiu nors kitu pagrindu, todėl turi būti

paskelbtas priimtinu.

B. Esmė

1. Šalių teiginiai

19. Pirmiausia Vyriausybė įrodinėjo, kad nagrinėtinas laikotarpis prasidėjo 1998 m. rugpjūčio

17 d., kai pareiškėjas buvo apklaustas kaip įtariamasis, kadangi tik nuo šios dienos jis patyrė

baudţiamojo proceso poveikį. Šiuo atţvilgiu Vyriausybė teigė, kad 1998 m. balandţio 28 d.

pareiškėjo gyvenamosios vietos kratos metu policija nerado ir nepaėmė jokių įrodymų, o 1998 m.

liepos 30 d. nutarimu nebuvo areštuotas joks pareiškėjui priklausęs turtas.

20. Nors pripaţino, kad pareiškėjas iš esmės nevilkino baudţiamojo proceso, Vyriausybė vis

dėlto nurodė, jog jis prisidėjo prie tyrimo trukmės. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas buvo

atsakingas uţ bylos nagrinėjimo pertraukas nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 15 d. ir nuo gruodţio 9 d.

iki 17 d. Pirmasis laikotarpis buvo skirtas pareiškėjui susirasti naują advokatą, o antroji pertrauka

buvo paskelbta dėl pareiškėjo neatvykimo į teismą. Nuo 2003 m. gruodţio 17 d. byla buvo

nagrinėjama apygardos teisme bei aukštesnių instancijų teismuose pareiškėjui nedalyvaujant,

kadangi jis slapstėsi nuo teismo.

21. Vyriausybė taip pat teigė, kad byla buvo sudėtinga dėl didelio įrodymų kiekio, dėl to, kad

ikiteisminio tyrimo metu institucijos turėjo atlikti daug procesinių veiksmų, tirdamos nusikalstamas

veikas, įvykdytas prieš daugelį metų, dėl pareiškėjui bei kitiems 9 kaltinamiesiems pareikštų

kaltinimų skaičiaus, nusikaltimų sudėtingumo ir dėl to, kad buvo apklausta daug liudytojų bei

nukentėjusiųjų ir kai kuriems iš jų buvo reikalingi vertėjai. Vyriausybė taip pat atkreipė dėmesį į

faktą, kad D. K. ir S. N. pabėgo iš Lietuvos. Jie buvo surasti ir grąţinti į Lietuvą, tačiau ir vėl

pabėgo. Vyriausybė paţymėjo, kad pareiškėjui buvo leista susipaţinti su byla nuo 2001 m. spalio 10

d. iki gruodţio 3 d. atskirai nuo savo gynėjo. Vyriausybė nurodė, kad iš 39 teismo posėdţių 13 buvo

atidėti dėl kai kurių kitų kaltinamųjų, jų gynėjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų neatvykimo į teismą.

Galiausiai, 3 teismo posėdţiai buvo atidėti, kadangi vienas kaltinamasis pabėgo ir byla jo atţvilgiu

turėjo būti sustabdyta.

22. Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės argumentus. Jis teigė, kad nagrinėtinas laikotarpis prasidėjo

1998 m. balandţio 22 d., kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jis taip pat teigė, kad institucijos

buvo atsakingos uţ proceso vilkinimą.

2. Teismo vertinimas

23. Dėl nagrinėtino laikotarpio Teismas pastebi, kad iki pareiškėjo gyvenamosios vietos kratos

jo atţvilgiu nebuvo atlikti jokie procesiniai veiksmai , kurie būtų galėję stipriai paveikti jo situaciją.

Teismas keletą kartų yra nusprendęs, kad pareiškėjo gyvenamosios vietos krata iš esmės yra

kišimasis į to asmens gyvenimą (tarp kitų bylų ţr. Strategies and Communications and Demoulin v.

Belgium, no. 37370/97, § 42, 2002-07-15). Teismo manymu, net jei institucijos neranda nieko

5

reikšmingo tyrimui, tokia krata pati savaime stipriai paveikia asmens situaciją. Todėl Teismas daro

išvadą, kad nagrinėtinas laikotarpis prasidėjo 1998 m. balandţio 28 d., kai pareiškėjo namuose buvo

atlikta krata. Procesas baigėsi 2005 m. birţelio 28 d., kai Aukščiausiasis Teismas priėmė galutinį

sprendimą. Taigi procesas trijų instancijų teismuose truko maţdaug 7 metus ir 2 mėnesius.

24. Teismas vertins proceso trukmės pagrįstumą atsiţvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir

į savo praktikoje suformuluotus kriterijus, būtent, į bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei valdţios

institucijų elgesį. Taip pat turi būti vertinamas proceso poveikis pareiškėjui (tarp daugelio kitų bylų

ţr. Philis v. Greece (no.2), 1997-06-27, § 35, Reports 1997-IV; Portington v. Greece, 1998-09-23, §

21, Reports 1998-VI).

25. Teismas daţnai nustato Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies paţeidimus bylose, kuriose

nagrinėjami klausimai panašūs į keliamus šiame pareiškime (tarp daugelio kitų sprendimų ţr.

pirmiau minėtus Portington v. Greece, § 21 ir Norkūnas v. Lithuania, § 41).

26. Grįţdamas prie nagrinėjamos bylos faktų, Teismas mano, kad procesą galima laikyti

sudėtingu inter alia dėl kaltinamųjų skaičiaus ir jiems pateiktų kaltinimų bei vertintinų įrodymų

apimties (ţr. § 21), tačiau vien tuo visa proceso trukmė negali būti pateisinta. Vyriausybė nurodė,

kad delsimus lėmė kai kurių kaltinamųjų ir liudytojų elgesys (ţr. § 21 pirmiau). Vis dėlto Teismas

paţymi, kad uţ visų procesui svarbių asmenų dalyvavimo uţtikrinimą yra atsakingos institucijos ir

tam jos turi daug priemonių. Teismui nesuprantama, kodėl byla besislapsčiusio kaltinamojo

atţvilgiu negalėjo būti sustabdyta ankstesnėje stadijoje. Priešingai, Teismas paţymi, kad

laikotarpiai nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 15 d. (susijęs su pareiškėjo gynėjo mirtimi) ir nuo 2003 m.

gruodţio 9 d. iki 17 d. (kuomet pareiškėjas neatvyko į teismo posėdį) yra priskirtini pareiškėjui,

tačiau tik dėl 22 dienų laikotarpio.

27. Vis dėlto Teismas negali sutikti su Vyriausybe dėl to, kad pareiškėjo slapstymasis lėmė

ţymų bylos vilkinimą. Nors pareiškėjas pasislėpė prieš apygardos teismui priimant nuosprendį, jis

dalyvavo daugumoje pirmosios instancijos teismo posėdţių, kuriuose buvo vertinami įrodymai ir

nustatomi faktai. Kaip nurodė apygardos teismas, pareiškėjui buvo suteiktas paskutinis ţodis prieš

jam pasislepiant. Vėliau teismai tęsė bylos nagrinėjimą pareiškėjui nedalyvaujant, tačiau

dalyvaujant jo advokatui, palaikiusiam gynybos poziciją. Todėl pareiškėjo nedalyvavimas

paskutiniuosiuose pirmosios instancijos teismo ir aukštesnių instancijų teismų posėdţiuose pernelyg

netrukdė bylos nagrinėjimui.

28. Atsiţvelgdamas į visą pateiktą medţiagą bei savo praktiką nagrinėjamu klausimu Teismas

mano, kad šioje byloje baudţiamojo proceso trukmė buvo per ilga ir neatitiko „įmanomai

trumpiausio laiko” reikalavimo.

29. Todėl buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

II. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŢEIDIMŲ

30. Pareiškėjas taip pat skundėsi, kad jam nebuvo suteikta teisė apklausti liudytojus D. K. ir

S. N., todėl bylos nagrinėjimas buvo neteisingas. Jis taip pat teigė, kad jo prašymai leisti uţduoti

liudytojams tam tikrus klausimus buvo atmesti. Pareiškėjas rėmėsi Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies

d punktu, kuriame, kiek yra reikšminga, numatyta:

„3. Kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi maţiausiai šias teises:

<...>

d) pats apklausti kaltinimo liudytojus arba turėti galimybę, kad tie liudytojai būtų apklausti, ir kad gynybos

liudytojai būtų iškviesti ir apklausti tokiomis pat sąlygomis, kokios taikomos kaltinimo liudytojams;

<...>“

31. Teismas pirmiausia paţymi, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintos

garantijos yra specifiniai teisės į teisingą teismą, įtvirtintos šio straipsnio 1 dalyje, aspektai. Todėl

6

skundas bus nagrinėjamas pagal abi šias nuostatas kartu (tarp kitų sprendimų ţr. Asch v. Austria,

1991-04-26, Series A no. 203, p. 10, § 25).

32. Teismas primena, kad paprastai įrodymai turi būti pateikiami viešame posėdyje dalyvaujant

kaltinamajam, kad būtų uţtikrintas proceso rungtyniškumas. Šis principas turi išimčių, tačiau jos

negali paţeisti gynybos teisių. Paprastai pagal 6 straipsnio 1 dalį ir 3 dalies d punktą reikalaujama,

kad kaltinamajam būtų suteikta adekvati ir reali galimybė ginčyti ir apklausti kaltinimo liudytoją

arba tuo metu, kai tas asmuo duoda parodymus, arba vėliau (ţr. Van Mechelen and Others v. the

Netherlands, 1997-04-23, § 51, Reports 1997-III).

33. Teismas ne kartą yra konstatavęs (tarp kitų ţr. Isgrò v. Italy, 1991-02-19, Series A no. 194-a,

p. 12, § 34), kad tam tikromis aplinkybėmis gali tekti remtis parodymais, duotais ikiteisminio

tyrimo metu. Jeigu kaltinamajam buvo suteikta adekvati ir tinkama galimybė ginčyti tokius

parodymus jų davimo metu arba vėliau, jų pripaţinimas įrodymais pats savaime nėra nesuderinamas

su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies d punktu. Todėl jei nuteisimas grindţiamas tiktai

arba iš esmės asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti arba neturėjo galimybės, kad toks

asmuo būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo arba bylos nagrinėjimo teisme metu, parodymais,

gynybos teisės apribojamos tiek, kad tuo paţeidţiamos Konvencijos 6 straipsnyje numatytos

garantijos (ţr. Unterpertinger v. Austria, 1986-11-24, Series A no. 110, p. 14–15, §§ 31–33; Saïdi

v. France, 1993-09-20, Series A no. 261-C, p. 56–57, §§ 43–44; Van Mechelen and Others,

nurodyta pirmiau, § 55).

34. Atsiţvelgdamas į šios bylos aplinkybes Teismas pastebi, kad priešingai, nei Lucà v. Italy

byloje (no. 33354/96, ECHR 2001-II), D. K. ir S. N. parodymai nebuvo vieninteliai įrodymai,

kuriais vidaus teismai grindė savo išvadas (ţr. §§ 8 ir 9 pirmiau). Be to, Teismas negali nepaisyti to,

kad institucijos nebegalėjo apklausti šių liudytojų teisme dėl faktinių aplinkybių. Teismas paţymi,

kad šių dviejų liudytojų parodymai buvo perskaityti apygardos teismo posėdţio metu. Šios bylos

aplinkybėmis laikytina, kad priemonių, kurių buvo imtasi, pakako, kad pareiškėjas galėtų ginčyti

tokius parodymus ir jų patikimumą baudţiamojo proceso metu (ţr. mutatis mutandis S.N. v.

Sweden, no. 34209/96, § 52, ECHR 2002-V). Teismas pastebi, kad lemiamą reikšmę pareiškėjo

nuteisimui turėjo M. M. parodymai, kurių svarbą pripaţino ir pats pareiškėjas, o taip pat kiti byloje

esantys įrodymai, patvirtinantys šių trijų asmenų parodymus. Galiausiai Teismas pastebi, kad savo

[apeliaciniame bei kasaciniame] skunduose pareiškėjas nesiskundė dėl liudytojų apklausos. Todėl

atsiţvelgdamas į įvairius argumentus, išdėstytus pirmiau, Teismas daro išvadą, kad skundai dėl 6

straipsnio 1 dalies ir 3 dalies d punkto turi būti atmesti kaip aiškiai nepagrįsti pagal Konvencijos 35

straipsnio 3 ir 4 dalis.

35. Pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį pareiškėjas atskirai skundėsi, kad iš jo buvo atimta

teisė į teisingą ir nešališką bylos nagrinėjimą dėl to, kad jo procesiniai prašymai buvo atmesti, o jo

nuteisimas tariamai buvo grindţiamas tik vieno liudytojo ir kaltinamojo M. M. parodymais.

Pareiškėjas prieštaravo tam, kad teismai nagrinėjo D. K. ir S. N. parodymus bei ginčijo kaltinamojo

M. M. parodymų patikimumą. Remdamasis Konvencijos 6 straipsnio 2 dalimi pareiškėjas teigė,

kad dėl neteisingo bylos nagrinėjimo buvo paţeista nekaltumo prezumpcija. Teismo nuomone, šie

skundai turi būti nagrinėjami pagal pirmiau nurodytą 6 straipsnio 1 dalį (§ 12).

36. Šiuo poţiūriu Teismas pakartoja, kad įrodymų nagrinėjimas pirmiausia yra nacionalinės

teisės reguliavimo dalykas, todėl pagal bendrą taisyklę vertinti jiems pateiktus įrodymus turi

nacionaliniai teismai. Teismas taip pat paţymi, kad Konvencijoje nenumatyta absoliuti teisė į visų

procesinių prašymų patenkinimą, o būtinybę taikyti prašomas priemones pirmiausia vertina vidaus

teismai. Nepaisant to, Teismas turi įsitikinti, ar procesas kaip visuma buvo teisingas ir atitiko 6

straipsnio 1 dalies reikalavimus (ţr. García Ruiz v. Spain [GC], no. 30544/96, §§ 28–29, ECHR

1999-I; Lucà v. Italy, no. 33354/96, § 38, ECHR 2001-II), kurie baudţiamojo proceso atveju apima

ir nekaltumo prezumpcijos uţtikrinimą.

37. Pirmiausia Teismas paţymi, kad kaltinamojo M. M. parodymų patikimumo klausimą

visiškai išnagrinėjo vidaus teismai.

7

38. Remdamasis pateikta medţiaga, Teismas paţymi, kad šio proceso metu pareiškėjas galėjo

pateikti visus reikalingus gynybos argumentus ir ginčyti, jo nuomone, melagingus įrodymus. Be to,

teisminės institucijos tinkamai išnagrinėjo jo pareiškimus. Nuteisimas buvo pagrįstas kelių liudytojų

parodymais bei juos patvirtinančiais įrodymais (ţr. §§ 8 ir 9 pirmiau). Bylą išnagrinėjo trijų

instancijų teismai ir pareiškėjo skundai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Vidaus teismų sprendimai

nebuvo nepagrįsti ar savavališki. Teismas paţymi, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, subjektyviu

ar objektyviu poţiūriu patvirtinančių vidaus teismų šališkumą.

39. Teismas taip pat paţymi, kad apygardos teismas nuteisė pareiškėją po rungtyniško proceso,

kurio metu jis turėjo galimybę ginčyti prieš jį pateiktus įrodymus. Perţiūrėję bylą ţodinio proceso

tvarka, Apeliacinis teismas ir Aukščiausiasis Teismas paliko apkaltinamąjį nuosprendį pareiškėjo

atţvilgiu nepakeistą. Nėra poţymių, kad vidaus teismai būtų turėję išankstinę nuomonę dėl

pareiškėjo kaltės.

40. Atsiţvelgdamas į tai, kas buvo išdėstyta pirmiau, Teismas mano, kad baudţiamasis procesas

pareiškėjo atţvilgiu buvo teisingas ir atitiko Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytus

reikalavimus. Todėl ši pareiškimo dalis taip pat turi buti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta pagal

Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

III. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

41. Konvencijos 41 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų paţeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies

įstatymai leidţia tik iš dalies atlyginti paţeidimu padarytą ţalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai

teisingą atlyginimą.“

A. Ţala

42. Pareiškėjas reikalavo 135 398 litų (apie 39 246 eurų) turtinei ir neturtinei ţalai atlyginti.

43. Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus kaip nepagrįstus ir per didelius.

44. Teismas neįţvelgia jokio prieţastinio ryšio tarp nustatyto paţeidimo ir tariamai patirtos

turtinės ţalos, todėl atmeta šį reikalavimą. Tačiau, vertindamas teisingumo pagrindais, Teismas

priteisia pareiškėjui 1 800 eurų neturinei ţalai atlyginti.

B. Kaštai ir išlaidos

45. Pareiškėjas taip pat reikalavo 14 722,60 litų (apie 4267 eurų) bylinėjimosi vidaus teismuose

ir Teisme kaštams ir išlaidoms padengti.

46. Vyriausybė ginčijo šį reikalavimą.

47. Pagal Teismo praktiką pareiškėjas turi teisę į išlaidų atlyginimą tik tiek, kiek parodo, kad jos

iš tikrųjų ir neišvengiamai buvo patirtos, o suma pagrįsta.

48. Šioje byloje Teismas paţymi, kad dalis reikalaujamos sumos yra susijusi su pareiškėjo

gynyba dėl baudţiamųjų kaltinimų vidaus institucijose. Ši suma nebuvo būtinos išlaidos, patirtos

bandant atitaisyti Konvencijos paţeidimą, kurį Teismas pripaţino dėl „įmanomai trumpiausio laiko“

reikalavimo pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį (ţr. Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, § 74,

2000-10-10). Atsiţvelgdamas į turimus dokumentus, Teismas mano, kad pagrįsta pareiškėjui

priteisti 1 500 eurų kaštams ir išlaidoms padengti.

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

49. Teismas mano, kad palūkanos nevykdant įsipareigojimų turi būti skaičiuojamos pagal ribinę

Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.

8

DĖL ŠIŲ PRIEŢASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Skelbia pareiškėjo skundą dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priimtinu, o likusią pareiškimo

dalį – nepriimtina;

2. Nustato, kad buvo paţeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

3. Nustato

(a) kad per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44

straipsnio 2 dalį, valstybė atsakovė turi sumokėti šias sumas, kurios turi būti konvertuotos į

valstybės atsakovės valiutą pagal sprendimo įvykdymo dienos:

(i) 1 800 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus) eurų bei bet kokius mokesčius, kurie gali

būti taikomi, neturtinei ţalai atlyginti,

(ii) 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) eurų bei bet kokius mokesčius, kurie gali būti

taikomi pareiškėjui, kaštams ir išlaidoms padengti;

(b) kad nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo nuo pirmiau

nurodytų sumų turės būti mokamos paprastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko

skolinimo normą, pridedant 3 procentus;

4. Atmeta kitus pareiškėjo reikalavimus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir paskelbta raštu 2010 m. balandţio 20 d., vadovaujantis Teismo reglamento

77 taisyklės 2 ir 3 dalimis.

Sally Dollé

Françoise Tulkens

Kanclerė

Pirmininkė

9