Preliminarusvertimas

EUROPOS TARYBA

EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISMAS

ANTRASIS SKYRIUS

BYLA ŠULCAS prieš LIETUVĄ

(Peticijos Nr. 35624/04)

SPRENDIMAS

STRASBŪRAS

2010 m. sausio 5 d.

Šis sprendimas tapo galutiniu pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį. Jame gali būti daromi

redakcinio pobūdžio pataisymai.

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

Byloje Šulcas prieš Lietuvą

Europos Žmogaus Teisių Teismas (Antrasis skyrius), posėdžiaujant kolegijai, sudarytai iš:

pirmininkės Françoise Tulkens,

teisėjų Vladimiro Zagrebelsky,

Danutės Jočienės,

Dragoljub Popović,

András Sajó,

Nona Tsotsoria,

Kristina Pardalos,

ir skyriaus kanclerės Sally Dollé,

po svarstymo uždarame posėdyje 2009 m. gruodžio 1 d.,

skelbia tą dieną priimtą sprendimą:

PROCESAS

1. Bylą prieš Lietuvos Respubliką pradėjo Lietuvos Respublikos pilietis Donatas Šulcas (toliau

- pareiškėjas), kuris 2003 m. birželio 2 d. pateikė Teismui peticiją (Nr. 35624/04) pagal Žmogaus

teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) 34 straipsnį. Peticijoje

pareiškėjas skundėsi dėl antro baudžiamojo ir administracinio procesų, aprašytų 35-42 punktuose

toliau. 2004 m. spalio 1 d. pareiškėjas papildė Teismui pateiktą peticiją su skundu dėl pirmo

baudžiamojo proceso, aprašyto 4-34 punktuose toliau.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybei (Vyriausybė) atstovavo jos atstovė E. Baltutytė.

3. 2006 m. birželio 7 d. Teismas nusprendė perduoti peticiją Vyriausybei. Taip pat buvo nutarta

iš karto spręsti dėl peticijos priimtinumo ir esmės (29 straipsnio 3 dalis).

FAKTAI

I. BYLOS APLINKYBĖS

1. Pirmas baudžiamasis procesas

4. Pareiškėjas yra kelių įmonių savininkas.

5. 1993 m. gruodžio 15 d. valstybei nuosavybės teise priklausantis bankas Lietuvos valstybinis

komercinis bankas pareiškė civilinį ieškinį pareiškėjui, nurodydamas, kad pastarasis negrąžino

daugybės jo įmonėms suteiktų paskolų.

6. 1994 m. rugpjūčio 30 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas patenkino banko ieškinį ir priteisė

iš pareiškėjo individualios įmonės „Nida“ 97 536, 60 litų sumą. 1997 m. gegužės 28 d. kitas

valstybei nuosavybės teise priklausantis bankas „Turto bankas“ perėmė kreditorinį reikalavimą.

7. 1995 m. sausio 24 d. pirmiau minėtoje civilinėje byloje Kėdainių rajono apylinkės teismas

areštavo pareiškėjo įmonės transporto priemones.

8. Tą pačią dieną prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą įtariant, kad paskolos iš Lietuvos

valstybinio komercinio banko buvo gautos sukčiaujant stambiu mastu (tuo metu galiojusio

Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalis).

2

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

9. 1995 m. vasario 23 d. buvo nutarta pareiškėją atvesdinti apklausai liudytoju, tačiau jis

neatvyko.

10. 1995 m. balandžio 12 d. Lietuvos akcinis inovacinis bankas pateikė civilinį ieškinį

baudžiamojoje byloje su prašymu priteisti iš pareiškėjo 97 536 litų sumą.

11. 1995 m. balandžio 13 d. prokuratūra iškėlė kitą baudžiamąją bylą pagal Baudžiamojo

kodekso 274 straipsnio 3 dalį dėl kito sukčiavimo stambiu mastu epizodo ir pagal 316 straipsnį dėl

skolininko nesąžiningumo ir apgaulės.

12. 1995 m. balandžio 24 d. šios dvi baudžiamosios bylos buvo sujungtos.

13. 1995 m. birželio 7 d. pareiškėjas buvo apklaustas baudžiamojoje byloje liudytoju.

14. 1995 m. rugpjūčio 29 d. pareiškėjui paskirta kardomoji priemonė – pasižadėjimas niekur

neišvykti.

15. 1995 m. rugpjūčio 31 d. Lietuvos valstybinis komercinis bankas pateikė civilinį ieškinį du

prašymu priteisti iš pareiškėjo beveik 3 000 000 litų sumą. 1998 m. kovo 30 d. Turto bankas perėmė

kreditorinį reikalavimą.

16. 1995 m. rugsėjo 22 d. prokuratūra patvirtino kaltinamąją išvadą. Byla buvo perduota teismui.

17. 1996 m. spalio 23 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas nustatė, kad ikiteisminis tyrimas

atliktas neišsamiai ir grąžino bylą tyrėjams. Teismas taip pat nusprendė iškelti baudžiamąją bylą

dviem Lietuvos valstybinio komercinio banko darbuotojams M.B. ir R.L., kurie, kaip įtariama,

padėjo pareiškėjui ir jį kurstė.

18. 1997 m. sausio 29 d. buvo iškelta nauja baudžiamoji byla. Pareiškėjas buvo kaltinamas tuo,

kad perleido ir slėpė turtą, kuris galėjo būti naudojamas paskoloms grąžinti (Baudžiamojo kodekso

316 straipsnio 1 dalis).

19. 1997 m. balandžio 4 d. areštuota dalis pareiškėjo turto.

20. 1998 m. vasario 11 d. civilinė byla prieš pareiškėją buvo nutraukta, nes civilinis ieškinys

buvo pateiktas baudžiamojoje byloje.

21. 1998 m. birželio 8 d. buvo areštuoti keli pareiškėjui ir jo artimiesiems priklausantys namai.

22. 1998 m. liepos 30 d. buvo areštuotos pareiškėjo įmonių banko sąskaitos.

23. 1998 m. spalio 26 d. pareiškėjui pareikšti nauji kaltinimai dėl trijų dokumentų klastojimo

epizodų (tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 207 straipsnio 2 dalis).

24. 1999 m. sausio 7 d. prokuratūra patvirtino kaltinamąją išvadą. Ikiteisminio tyrimo metu buvo

nustatyta, kad pareiškėjas kartu su M.B. ir R.L. veikė organizuotoje grupėje ir nuo 1991 m. iki

1993 m. iššvaistė ir iš Lietuvos valstybinio komercinio banko pasisavino 750 181 litų (apie

217 254 eurų) sumą. Jiems taip pat pareikšti kaltinimai dėl devynių kredito ir turto įkeitimo sutarčių

klastojimo, padarant didelę žalą valstybei. Pareiškėjui ir kitiems dviem kaltinamiesiems iš viso buvo

pareikšti kaltinimai dėl 44 sukčiavimo, klastojimo ir svetimo turto pasisavinimo epizodų.

25. 2001 m. kovo 28 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas pareiškėjo gynėjo prašymu grąžino

baudžiamąją bylą tyrimui papildyti. 2001 m. gegužės 24 d. Panevėžio apygardos teismas panaikino

minėtą teismo nutartį ir perdavė bylą nagrinėti teisme.

26. 2002 m. balandžio 29 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl

klastojimo ir svetimo turto pasisavinimo (tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 207 straipsnio

2 dalis ir 275 straipsnio 3 dalis). Tą pačią dieną panaikinta pareiškėjui taikyta kardomoji priemonė –

rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

27. 2002 m. liepos 11 d. Panevėžio apygardos teismas išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka.

Teismas atmetė pareiškėjo pareikštą nušalinimą teismui, kad šis negali nagrinėti bylos. Dėl bylos

esmės, teismas panaikino Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendį ir dėl įvairių procesinių

pažeidimų bylą perdavė iš naujo nagrinėti teisme. Buvo konstatuota, kad pirmosios instancijos

teismas pažeidė svarstymo slaptumo principą.

28. 2002 m. rugpjūčio 26 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas atidėjo baudžiamosios bylos

nagrinėjimą dėl to, kad viena iš teisiamųjų, R.L., susirgo vėžiu. 2002 m. rugsėjo 23 d. teismas

surengė dar vieną posėdį. Pareiškėjas ir kita teisiamoji M.B. pateikė teismui prašymą atidėti bylos

3

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

nagrinėjimą, kol pagerės R.L. sveikata. Tačiau Kėdainių rajono apylinkės teismas, pažymėdamas,

kad dėl R.L. ligos rimtumo neįmanoma nustatyti, ar ir kada pastaroji galės dalyvauti teismo

posėdžiuose, atmetė jų prašymą. Teismas išskyrė baudžiamąją bylą šios teisiamosios atžvilgiu,

siekiant išvengti proceso vilkinimo pareiškėjo ir M.B. atžvilgiu.

29. 2002 m. spalio 28 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas atmetė pareiškėjo prašymą paskirti

papildomą ekspertizę ir išreikalauti tam tikrus papildomus dokumentus. Teismas atkreipė dėmesį,

kad į tokius pareiškėjo prašymus jau buvo atsižvelgta ankstesnėse teismo nutartyse ir kad teikdamas

tokius prašymus pareiškėjas tik siekia vilkinti bylos nagrinėjimą.

30. 2003 m. sausio 8 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu dėl

dokumentų klastojimo ir svetimo turto pasisavinimo. Teismas nustatė pareiškėjui bausmę – laisvės

atėmimą ketveriems metams su pusės jo turto konfiskavimu. Kita kaltinamoji pareiškėjo byloje

M.B. taip pat buvo pripažinta kalta, tačiau nuo bausmės ji buvo atleista. Teismas taip pat patenkino

Turto banko civilinį ieškinį 750 181, 17 litų sumai ir priteisė jį iš pareiškėjo ir M.B. Teismas

atkreipė dėmesį, kad šio ieškinio išieškojimas galėtų būti nukreiptas į areštuotą turtą.

31. 2003 m. gegužės 13 d. Panevėžio apygardos teisme pareiškėjas tvirtino, kad jo bylą

nagrinėjanti kolegija buvo šališka. Teismas atmetė pareiškėjo pareikštą nušalinimą kaip nepagrįstą.

Toliau tvirtindamas, kad visas Panevėžio apygardos teismas buvo šališkas, pareiškėjas reikalavo

bylą perduoti nagrinėti kitos apygardos teismui. Panevėžio apygardos teismas perdavė pareiškėjo

pareikštus nušalinamus Apeliaciniam teismui.

32. 2003 m. birželio 4 d. Apeliacinis teismas atmetė pareiškėjo pareikštus skundus dėl šališkumo

kaip nepagrįstus. Byla buvo grąžinta nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

33. 2003 m. spalio 14 d. Panevėžio apygardos teismas panaikino 2003 m. sausio 8 d. pirmos

instancijos teismo nuosprendį ir priėmė naują nuosprendį. Pareiškėjas buvo išteisintas dėl svetimo

turto pasisavinimo; veika dėl suklastojimo buvo perkvalifikuota ir šia apimtimi byla nutraukta

suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Pareiškėjo turto areštas buvo panaikintas.

Turto banko civilinis ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas.

34. 2004 m. balandžio 6 d. Aukščiausiasis Teismas atmetė pareiškėjo kasacinį skundą.

2. Antras baudžiamasis procesas

35. 2001 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo apkaltintas dėl netinkamos buhalterinės apskaitos

(tuo metu galiojusio Baudžiamojo kodekso 322 straipsnis).

36. 2002 m. vasario 25 d. buvo patvirtinta kaltinamoji išvada.

37. 2002 m. balandžio 18 d. Kėdainių rajono apylinkės teismas pripažino pareiškėją kaltu.

38. 2002 m. birželio 27 d. Panevėžio apygardos teismas paliko galioti pirmos instancijos

priimtą nuosprendį.

39. Pareiškėjas pateikė kasacinį skundą, teigdamas, kad teismai netinkamai tyrė faktus ir taikė

teisę, kad pirmosios instancijos teisėjas buvo šališkas, o apeliacinis teismas į šiuos jo argumentus

neatsižvelgė.

40. 2003 m. sausio 14 d. Aukščiausiasis Teismas pareiškėjo kasacinį skundą atmetė,

nenustatydamas proceso įstatymo reikalavimų pažeidimo.

3. Administracinis procesas

41. 2002 m. spalio 25 d. Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė pareiškėjui sumokėti tam

tikrus mokesčius ir priemokas nuo nesumokėtų mokesčių.

42. 2002 m. liepos 4 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė pareiškėjo skundą

dėl nurodymo. 2002 m. rugsėjo 10 d. Vyriausiasis administracinis teismas paliko nutartį galioti.

4

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

4. Civilinis procesas dėl žalos atlyginimo

43. 2005 m. rugsėjo 13 d. Panevėžio apygardos teismas nutarė patvirtinti Turto banko

finansinį reikalavimą 3 015 423,17 litų sumai, nukreiptą į pareiškėjo individualią įmonę „Nida“.

44. 2006 m. gegužės 11 d. Lietuvos apeliacinis teismas panaikino minėtą nutartį ir grąžino

byla nagrinėti iš naujo.

45. 2006 m. sausio 25 d. pareiškėjas, remdamasis, inter alia, Civilinio kodekso 6.246 ir

6.272 straipsniais kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

priteisiant 6 015 423, 17 litų, kurią, kaip jis teigė, patyrė „dėl neteisėtų teismo veiksmų nagrinėjant

civilinę bylą“. Pareiškėjas ypač kreipė dėmesį į tai, kad nuo 1990 m. jis buvo individualios įmonės

„Nida“ savininku. Nuo 1993 m. iki 1996 m. valdžios institucijos pateikė jam daugybę kaltinimų. Be

to, įmonei buvo pateikta daugybė civilinių ieškinių. 1998 m. kovo 30 d. Turto bankas perėmė

kreditorinį reikalavimą. Pareiškėjas pastebėjo, kad 2005 m. rugsėjo 13 d. Panevėžio apygardos

teismas nusprendė patenkinti Turto banko ieškinį 3 015 423,17 litų sumai. Pareiškėjo nuomone,

toks sprendimas buvo nepagrįstas. Pareiškėjas toliau teigė, kad:

„nuo 1993 m. iki 2003 m. gyniau savo teises teisme nuo nusikalstamų ieškinių. Net 10 metų korumpuoti

teisėtvarkos pareigūnai vykdė neteisėtą baudžiamąjį persekiojimą ir siekė morališkai ir psichologiškai mane

palaužti... Tačiau po 10 metų teisingumas iš dalies nugalėjo ir 2003 m. spalio 14 d. nuosprendžiu aš buvau

išteisintas, nusikalstami civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti... Tačiau Panevėžio apygardos teismo teisėjas

atvirai pasityčiodamas iš įsiteisėjusio nuosprendžio ir mano 10 metų pastangų surasti Lietuvos teismuose

teisingumą 2005 m. rugsėjo 13 d. nutartimi atliko Judo darbą – neteisėtai pripažino [Turto banko] kreditorinį

reikalavimą 3 015 423,17 litų sumai <...>“

46. Pabaigoje pareiškėjas teigė, kad Panevėžio apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 13 d.

nutartis be turtinės žalos, padarė jam ir neturtinę žalą, nes tokia nutartis pažemino jį, sukeldamas

dvasinį skausmą. Pareiškėjas iš Lietuvos valstybės pareikalavo 3 000 000 litų neturtinei žalai

atlyginti.

47. 2006 m. sausio 26 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė jo ieškinį.

48. 2006 m. birželio 21 d. Vilniaus apygardos teismas sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą

sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą, kol bus nuspręsta dėl kreditorių reikalavimų civilinė byloje

prieš pareiškėjo individualią įmonę. Teismas inter alia atkreipė dėmesį, kad:

„ieškovas Donatas Šulcas pateikė ieškinį, kurio dalykas – Panevėžio apygardos teismo neteisėta [2005 m. rugsėjo

13 d.] nutartimi [tariamai] padaryta žala, kuria teismas patenkino Turto banko kreditorinį reikalavimą Donato Šulco

individualios įmonės „Nida“ byloje <...>“.

49. 2006 m. birželio 30 d. nutartimi Panevėžio apygardos teismas patenkino Turto banko

kreditorinį reikalavimą 97 536,60 litų sumai.

50. Teismas neturi informacijos apie civilinio proceso dėl žalos atlyginimo baigtį.

II. BYLAI REIKŠMINGA VIDAUS TEISĖ IR PRAKTIKA

51. Civilio proceso kodekso 135 straipsnio 4 dalis numato, kad ieškinyje turi būti nurodoma

ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Pagal 138 straipsnį, jeigu ieškinys neatitinka 135 straipsnio

reikalavimų, teisėjas gali nurodyti ieškovui pašalinti trūkumus.

52. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 1 dalis leidžia pateikti civilinį ieškinį dėl turtinės ir

neturtinės žalos atlyginimo dėl neteisėtų valdžios institucijų ar teismų veiksmų, nagrinėjant

baudžiamąją bylą. Nuostata apima žalą, atsiradusią dėl neteisėto nuteisimo, neteisėto suėmimo ar

sulaikymo, neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo, ar neteisėto administracinės

nuobaudos paskyrimo. Pagal naujausią nacionalinių teismų praktiką, ši nuostata taip pat apima

5

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

ieškinius dėl žalos, kilusios dėl pernelyg ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, atlyginimo.

2007 m. vasario 6 d. Aukščiausiasis Teismas, remdamasis šia nuostata, priteisė žalos atlyginimą dėl

pernelyg ilgo baudžiamosios bylos nagrinėjimo, kuris buvo pradėtas 1998 m. ir nutrauktas 2004 m.

(žr. Norkūnas v. Lithuania, no. 302/05, § 26, 2009-01-20). Kitas atitinkamos nacionalinių teismų

praktikos vidaus teisinės priemonės pavyzdys dėl pernelyg ilgo civilinės bylos nagrinėjimo

pateiktas sprendime Četvertakas ir kiti prieš Lietuvą (no. 16013/02, § 22, 2009-01-20).

53. Baudžiamojo proceso kodekso, galiojusio iki 2003 m. gegužės 1 d., 340 straipsnis numatė,

kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turi visiškai ar iš dalies patenkinti

baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį. Pagal 341 straipsnį, jei priimamas išteisinamasis

nuosprendis, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu, o ieškovas įgyja teisę kreiptis į teismus

civilinio proceso tvarka.

TEISĖ

I. DĖL KONVENCIJOS 6 STRAIPSNIO 1 DALIES PAŽEIDIMO

54. Pareiškėjas teigė, kad proceso trukmė jo byloje neatitiko „įmanomai trumpiausio laiko”

reikalavimo, nustatyto Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, kuri numato:

„Kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų <...> klausimas, toks asmuo turi teisę,

kad bylą per įmanomai trumpiausią laiką <...> išnagrinėtų <...> teismas.“

A. Priimtinumas

1. Šalių argumentai

55. Vyriausybė pateikė bendrus argumentus dėl abiejų skundų, - dėl pernelyg ilgos

baudžiamojo proceso trukmės pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir dėl tariamo Konvencijos

13 straipsnio pažeidimo, - priimtinumo.

56. Vyriausybė teigė, kad pareiškėjas galėjo kreiptis į vidaus teismus reikalaudamas atlyginti

žalą dėl per ilgo baudžiamojo proceso pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį, kuo pareiškėjas ir

pasinaudojo. 2006 m. sausio 25 d. pareiškėjas pateikė Vilniaus apygardos teismui civilinį ieškinį,

teigdamas, kad teisminis jo atžvilgiu procesas buvo pernelyg ilgas ir neteisėtas. Tuo ieškininiu

pareiškėjas aiškiai siekė žalos atlyginimo už „10 neteisėto baudžiamojo persekiojimo metų“. Jei

pareiškėjas nebūtų taip suformulavęs reikalavimo, vidaus teismo teisėjas būtų turėjęs grąžinti

ieškinį pareiškėjui trūkumams ištaisyti. Tačiau 2006 m. sausio 26 d. teismas nusprendė pareiškėjo

ieškinį nagrinėti. Darytina išvada, kad pareiškėjas turėjo teisę į veiksmingą teisinės gynybos

priemonę ne tik teoriškai, bet ir praktiškai Konvencijos 13 straipsnio požiūriu. Vyriausybė teigė,

kad atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas dėl tariamai pernelyg ilgo proceso laukė nagrinėjimo

vidaus teismuose, jo skundai pagal Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį turėjo būti

atmestini dėl vidaus teisinių priemonių nepanaudojimo pagal Konvencijos 35 straipsnio 1 ir 4 dalis.

57. Remdamasi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu, Vyriausybė taip pat

tvirtino, kad net ir darant prielaidą, jog konkretus teisės gynimo būdas nebuvo numatytas jokiame

įstatyme, pareiškėjas galėjo reikalauti atlyginti žalą remdamasis tiesiogiai Konstitucija. Be to,

atsižvelgiant į tai, kad Konvencija buvo tiesiogiai taikomas teisės aktas ir turėjo viršenybę prieš

Lietuvos teisę, pareiškėjas galėjo ja remtis tiesiogiai, tvirtindamas, kad valstybės valdžios institucijų

neveikimas buvo neteisėtas ir reikalaudamas žalos atlyginimo nacionaliniu lygmeniu.

58. Pareiškėjas ginčijo Vyriausybės argumentus.

6

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

2. Teismas

59. Kaip Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 35 straipsnio 1 dalies, kuri numato

vidaus teisės priemonių panaudojimo taisyklę, tikslas – suteikti Susitariančiajai šaliai galimybę

užkirsti kelią arba ištaisyti pažeidimus, kuriais yra kaltinama, prieš pateikiant tokius skundus

Teismui (žr. Scordino v. Italy (no.1) [GC], no. 36813/97, § 141, ECHR 2006-V). Ši taisyklė

paremta prielaida, atspindėta 13 straipsnyje (su kuriuo ji glaudžiai susijusi), kad yra veiksminga

teisinės gynybos priemonė, prieinama, siekiant apginti tariamai pažeistas Konvencijoje įtvirtintas

asmens teises (žr. Kudła v. Poland [GC], no. 30210/96, § 152, ECHR 2000-XI). Ir vis dėlto

vienintelės priemonės, kurias Konvencija reikalauja panaudoti, yra tos, kurios susiję su tariamais

pažeidimais ir tuo pačiu yra prieinamos ir pakankamos. Tokių priemonių buvimas turi būti

pakankamai aiškus ne tik teorijoje, bet ir praktikoje, o priešingu atveju jos nebus prieinamos, kaip

reikia, ir nebus veiksmingos (žr., inter alia, Vernillo v. Frqnce, 1991-02-20, § 27, Series A no. 198;

Dalia v. France, 1998-02-19, § 38, Reports 1998-I; Mifsud v. France (dec.) [GC], no. 57220/00,

ECHR 2002-VIII).

60. Į tai atsižvelgiant, Teismas remiasi savo išvada Norkūno byloje (nurodyta pirmiau, § 30),

kur nusprendė, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo pagal Civilinio kodekso 6.272 straipsnį netenkino

„veiksmingumo“ kriterijaus panašaus pobūdžio bylose. Teismas mano, kad Vyriausybė nepateikė

jokių įtikinamų argumentų, dėl kurių Teismas galėtų nukrypti nuo savo jurisprudencijos.

61. Be to, Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo ieškinio Vilniaus apygardos teismui

dalykas, kaip pastarasis konstatavo savo 2006 m. birželio 21 d. nutartyje, buvo žala, kilusi dėl

Panevėžio apygardos teismo tariamai neteisėtos nutarties civilinėje byloje, kurioje buvo

nagrinėjamas kreditorių reikalavimų pagrįstumas ir sumos (žr. 48 punktą pirmiau), bet ne žala, kurią

pareiškėjas tariamai patyrė dėl pernelyg ilgos baudžiamojo proceso trukmės. Šioje byloje Teismas

pakartoja, kad vidaus teismai yra palankesnėje padėtyje geriau įvertinti, interpretuoti taikyti

materialinės ir procesinės teisės normas (žr. Pekinel v. Turkey, no. 9939/02, § 53, 2008-03-18).

Įvertinęs visą jam pateiktą medžiagą, Teismas nemato priežasties nesutikti su Vilniaus apygardos

teismo išvadomis).

62. Galiausiai, atsižvelgiant į Vyriausybės teiginius, kad pareiškėjas galėjo pateikti ieškinį

remdamasis Konstitucija, atkreiptinas dėmesys, kad nė vienas pavyzdys, iliustruojantis, kad tokia

priemonė būtų buvusi sėkminga, ypač prieš Konstituciniam Teismui priimant 2006 m. rugpjūčio

19 d. nutarimą, nebuvo pateiktas. Vyriausybė nepateikė ir teismų praktikos pavyzdžių, įrodančių,

kad pareiškėjas galėjo veiksmingai remtis Konvencija nacionaliniu lygmeniu prieš pateikdamas

Teismui savo peticijos papildymą 2004 m. spalio 1 d.

63. Esant tokioms aplinkybėms, Vyriausybės prieštaravimas dėl nepriimtinumo, remiantis

vidaus teisinių priemonių nepanaudojimu, turi būti atmestas.

64. Teismas taip pat pažymi, kad šis skundas nėra aiškiai nepagrįstas Konvencijos

35 straipsnio 3 dalies požiūriu. Jis taip pat pažymi, kad jis nėra nepriimtinas dėl kokių nors kitų

pagrindų. Todėl peticija turi būti paskelbta priimtina.

B. Bylos esmė

1. Šalių argumentai

65. Iš pradžių Vyriausybė atkreipė dėmesį į tai, kad nepaisant to, jog procesas pareiškėjo

atžvilgiu prasidėjo 1995 m. birželio 7 d., kai jis buvo pirmą kartą apklaustas liudytoju

baudžiamojoje byloje, laikotarpis, kurį reikėtų vertinti, taikant „kuo trumpiausio laiko“ kriterijų,

skaičiuotinas nuo 1995 m. birželio 20 d., kai įsigaliojo Konvencija Lietuvoje. Ji taip pat teigė, kad

dėl finansinio nusikalstamų veikų pobūdžio, kuriomis pareiškėjas buvo kaltinamas, byla buvo

7

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

sudėtinga. Pareiškėjui pateikti 40 kaltinimų apėmė sukčiavimą, klastojimą ir svetimo turto

pasisavinimą. Be to, byla buvo daugiatomė; perduotą teismui bylą sudarė 6 tomai per 1 500

puslapių. Vyriausybė atkreipė dėmesį, kad per visą baudžiamąjį procesą pareiškėjas nebuvo

sulaikytas, jam taikyta kardomoji priemonė – pasižadėjimas niekur neišvykti. Vyriausybė taip pat

teigė, kad pateikdamas daugybę nepagrįstų prašymų tyrėjams ir teismams pareiškėjas pats prisidėjo

prie baudžiamojo proceso vilkinimo ir galiausiai turėjo naudos iš jo trukmės. Ypač atkreiptinas

dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos teisę baudžiamojoje byloje pateiktas civilinis ieškinys

išnagrinėjamas priimant apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendį, pailgėjusi baudžiamojo proceso

trukmė suteikė jam galimybę vilkinti savo paskolų grąžinimą. Vyriausybės nuomone valdžios

institucijos atliko išsamų bylos aplinkybių tyrimą ir veikė stropiai ir be nepagrįstų atidėliojimų.

66. Pareiškėjas nesutiko su Vyriausybe ir teigė, kad baudžiamojo proceso trukmė jo byloje

buvo pernelyg ilga.

2. Teismo vertinimas

67. Teismas pritaria Vyriausybės nuomonei, kad, nors tam tikri veiksmai baudžiamojoje

byloje pareiškėjo atžvilgiu ir buvo atlikti prieš 1995 m. birželio 20 d., nuo pastarosios dienos turėtų

būti skaičiuojamas vertintinas laikotarpis, nes būtent tą dieną įsigaliojo Lietuvos individualios

peticijos teisės pripažinimas. Atsižvelgiant į tai, kad procesas baigėsi 2004 m. balandžio 6 d., kai

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė kasacinį pareiškėjo skundą, Konvencijos ratione termporis

požiūriu, jis truko aštuonerius metus ir devynis mėnesius. Pareiškėjo byla buvo nagrinėjama trijų

instancijų teismuose.

68. Teismas vertins proceso trukmės pagrįstumą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos

aplinkybes ir į jo jurisprudencijoje nustatytus kriterijus, t.y. bylos sudėtingumą ir pareiškėjo bei

susijusių valdžios institucijų elgesį. Atkreiptinas dėmesys ir į poveikį pareiškėjui (žr. tarp daugelio

kitų Philis v. Greece (no.2), 1997-06-27, § 35, Reports of Jugments and Decisions 1997-IV, ir

Portington v. Greece, 1998-09-23, § 21, Reports 1998-VI).

69. Teismas dažnai nustatydavo Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimus panašaus

pobūdžio, kaip pareiškėjo atveju, bylose (žr. naujausią pirmiau nurodytą Norkūno bylą, §§ 36-41).

70. Šiuo atveju Teismas pritaria Vyriausybei, kad byla buvo sudėtinga. Teismas taip pat negali

nekreipti dėmesio, kad pareiškėjas savo elgesiu taip pat prisidėjo prie proceso trukmės. Pats

pareiškėjas, reikšdamas tuščius nušalinimus teismams, pratęsė procesą dviem mėnesiais (žr. 31-32

punktus pirmiau) ir be to bandė dar labiau jį vilkinti, teikdamas nereikalingus prašymus atlikti

papildomą ekspertizę (žr. 29 punktą pirmiau) ar reikalaudamas sustabdyti bylos nagrinėjimą (žr.

28 punktą pirmiau). Ir vis dėlto Teismas konstatuoja, kad kai kurie delsimai procese kilo dėl vidaus

valdžios institucijų klaidų ar nepaslankumo. Todėl byla buvo grąžinta tyrimui Kėdainių rajono

apylinkės teismo 1996 m. spalio 23 d. nutartimi ir teismui Panevėžio apygardos teismo 2002 m.

liepos 11 d. nutartimi (žr. 11 ir 27 punktus pirmiau).

71. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta pirmiau, ir į savo praktiką panašaus pobūdžio bylose,

Teismas sprendžia, kad šioje byloje bendra proceso trukmė buvo pernelyg ilga ir neatitiko

„įmanomai trumpiausio laiko” reikalavimo. Todėl buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis.

II. DĖL KONVENCIJOS 13 STRAIPSNIO PAŽEIDIMO

72. Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, kad Lietuvoje nebuvo veiksmingų vidaus teisinės gynybos

priemonių dėl ilgos proceso trukmės. Jis rėmėsi Konvencijos 13 straipsniu, kuriame numatyta:

„Kiekvienas, kurios teisės ir laisvės, nustatytos šioje Konvencijoje, yra pažeistos, turi teisę pasinaudoti

veiksminga teisinės gynybos priemone kreipdamasis į valstybės instituciją nepriklausomai nuo to, ar tą pažeidimą

asmenys padarė eidami savo oficialias pareigas.“

8

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

73. Vyriausybė ginčijo šį teiginį.

74. Teismas pažymi, kad šis skundas yra susijęs su prieš tai nagrinėtu skundu, todėl taip pat turi

būti pripažįstamas priimtinu.

75. Teismas primena, kad pagal Konvencijos 13 straipsnį užtikrinama, jog nacionaliniu lygmeniu

būtų prieinama teisinės gynybos priemonė, pagal kurią būtų išnagrinėjama „įrodomo reikalavimo“

pagal Konvenciją esmė ir būtų skiriama tinkama kompensacija (žr. pirmiau minėtą Kudła bylą,

§ 157). Atsižvelgdamas į savo išvadas dėl per didelės proceso trukmės, šioje byloje Teismas mano,

kad pareiškėjas turėjo įrodomą reikalavimą dėl 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo. Teismas taip pat

pažymi, kad Vyriausybės pateikti prieštaravimai ir argumentai dėl vidaus teisinės gynybos

priemonės dėl baudžiamojo proceso trukmės prieinamumo buvo atmesti (žr. 60-63 punktus

pirmiau).

76. Todėl Teismas mano, kad šioje byloje buvo pažeistas Konvencijos 13 straipsnis dėl

neužtikrintų veiksmingų priemonių vidaus teisėje, kuriomis pasinaudodamas bylai reikšmingu metu

2004 m. spalio 1 d., kai pareiškėjas pateikė savo skundą Teismui, jis būtų galėjęs apginti savo teisę į

bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką, kaip to reikalaujama pagal Konvencijos

6 straipsnio 1 dalį.

III. DĖL KONVENCIJOS 1 PROTOKOLO 1 STRAIPSNIO PAŽEIDIMO

77. Pareiškėjas tvirtino, kad dėl jo ir jo įmonės turto arešto baudžiamojo proceso metu buvo

pažeista teisė netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Pareiškėjas rėmėsi Konvencijos 1 Protokolo

1 straipsniu, kurio nuostatos numato, kad:

„Kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomai naudotis savo nuosavybe. Iš nieko negali būti

atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tik įstatymo nustatytomis

sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais.

Tačiau ankstesnės nuostatos jokiu būdu neriboja valstybės teisės taikyti tokius įstatymus, kokie, jos manymu, jai

reikalingi, kad ji galėtų kontroliuoti nuosavybės naudojimą atsižvelgdama į bendrąjį interesą arba kad garantuotų

mokesčių, kitų rinkliavų ar baudų mokėjimą.“

78. Vyriausybės manymu, dėl turto areštavimo pareiškėjas nepanaudojo vidaus teisinės gynybos

priemonių, atsižvelgiant į tai, kad jis niekada neskundė šio arešto vidaus teisėje nustatyta tvarka.

Antraip Vyriausybė tvirtino, kad dėl pareiškėjui pareikštų kaltinimų padarius finansinius

nusikaltimus laikinas apribojimas naudotis nuosavybe buvo proporcingas siekiamiems teisėtiems

tikslams užtikrinti baudžiamojo proceso pradžioje pareikštus ir toliau palaikomus civilinius

ieškinius.

79. Net nespręsdamas vidaus teisinių gynybos priemonių panaudojimo klausimo, Teismas mano,

kad, atsižvelgus į pareiškėjui pareikštus kaltinimus, Lietuvos institucijos turėjo teisę nustatyti

pareiškėjo ir jo įmonės nuosavybės laikinus apribojimus, kol nebus išnagrinėta baudžiamoji byla

(žr., mutatis mutandis, Raimondo v. Italy, 1994-02-22, § 27, Series A no. 281-A). Taip pat

pažymėtina, kad areštas buvo panaikintas 2003 m. spalio 14 d., kai Panevėžio apygardos teismas

išteisino pareiškėją dėl kelių jam pareikštų kaltinimų ir nutraukė bylą dėl likusių kaltinimų. Taigi šis

skundas yra aiškiai nepagrįstas Konvencijos 35 straipsnio 3 dalies požiūriu ir vadovaujantis

35 straipsnio 4 dalimi turi būti atmestas.

IV. DĖL KITŲ KONVENCIJOS PAŽEIDIMŲ

80. Remdamasis Konvencijos 3 straipsniu ir neaiškiais bendrais principais, pareiškėjas taip pat

skundėsi, kad pradėjusios baudžiamąją bylą ir vilkindamos ją iki dešimties metų, Lietuvos

institucijos siekė sužlugdyti jo asmenybę ir apriboti jo dvasines ir fizines galimybes.

9

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

81. Teismo manymu, šis skundas, nors ir kažkiek kitaip suformuluotas, tačiau iš esmės yra toks

pats, kaip kad išnagrinėtasis pagal 6 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgdamas į savo sprendimą dėl

pastarosios nuostatas, Teismas mano, kad nebūtina atskirai nagrinėti pareiškėjo skundų pagal

3 straipsnį esmės.

1. Remdamasis Konvencijos 5 straipsniu, pareiškėjas skundėsi dėl įpareigojimo niekur neišvykti,

kuris jam buvo taikomas nuo 1995 m. rugpjūčio 29 d. iki 2002 m. balandžio 29 d. Pareiškėjo

manymu, toks įpareigojimas prilygo neteisėtam judėjimo laisvės apribojimui.

83. Šiuo požiūriu Teismas pastebi, kad baudžiamojo proceso eigoje pareiškėjui iš tiesų buvo

nustatyti judėjimo laisvės apribojimai šešerius su pusę metų. Tačiau pažymėtina, kad pareiškėjas

pats pripažįsta, jog kardomąją priemonę 2002 m. balandžio 29 d. panaikino Kėdainių rajono

apylinkės teismas, tačiau pareiškėjas savo skundą pateikė tik 2004 m. spalio 1 d., kai papildė

Teismui pateiktą peticiją. Tai reiškia, kad šis skundas nebuvo pateiktas per Konvencijos

35 straipsnio 1 dalyje numatytą šešių mėnesių terminą, todėl vadovaujantis 35 straipsnio 4 dalimi

turi būti atmestas.

84. Pareiškėjas taip pat skundėsi pagal Konvencijos 6 straipsnį, nurodydamas, kad jam pareikšti

kaltinimai buvo išgalvoti, o nagrinėdami jo bylą Lietuvos teismai buvo šališki, neteisingi ir

netinkamai įvertino įrodymus bei netinkamai pritaikė vidaus teisę.

85. Šiuo požiūriu Teismas primena, kad jis nenagrinėja fakto ar teisės klaidų, kurias tariamai

padarė nacionaliniai teismai, nebent, ir tik ta apimtimi, kiek šios klaidos galėjo pažeisti Konvencijos

saugomas teises ir laisves. Be to, nors Konvencijos 6 straipsnis numato teisę į teisingą bylos

nagrinėjimą, jis nenumato jokių įrodymų vertinimo taisyklių, kurios visų pirma yra vidaus teisės

reguliavimo dalykas ir priklauso nacionalinių teismų kompetencijai (žr., be daugelio kitų, García

Ruiz v. Spain [GC], no. 30544/96, § 28, ECHR 1999-I). Atsižvelgdamas į pateiktą bylos medžiagą,

Teismas pažymi, kad baudžiamojo proceso metu pareiškėjas turėjo galimybę pats arba

naudodamasis advokato pagalba pateikti visus argumentus savo interesų gynybai ir teismai juos

tinkamai įvertino. Pareiškėjo bylą nagrinėjo trijų instancijų teismai. Vidaus teismų sprendimai nėra

nepagrįsti. Galiausiai Teismui nebuvo pateikta įrodymų, pagrindžiančių skundus dėl Lietuvos

teismų šališkumo. Taigi ši peticijos dalis turi būti atmesta kaip aiškiai nepagrįsta vadovaujantis

Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalimis.

86. Remdamasis Konvencijos 7 straipsniu, pareiškėjas tvirtino, kad vidaus teismai netinkamai

pritaikė baudžiamuosius įstatymus ir persekiojo jį už nusikaltimus, kurių jis nepadarė. Jis teigė, kad

baudžiamosios teisės netinkamą pritaikymą pagrindžia tai, kad 2003 m. spalio 14 d. Panevėžio

apygardos teismas jį išteisino dėl dalies pareikštų kaltinimų, o dėl likusių kaltinimų baudžiamąjį

procesą nutraukė suėjus senaties terminams.

87. Šiuo požiūriu Teismas primena, kad Konvencijos 7 straipsnis užtikrina teisę, kad asmuo

nebūtų nuteistas be įstatymo. Tuo tarpu pareiškėjas pats pripažįsta, kad jo atžvilgiu baudžiamasis

procesas buvo arba užbaigtas, arba jis buvo išteisintas. Todėl Teismas negali nustatyti, kad jis buvo

nuteistas už nusikaltimą 7 straipsnio požiūriu. Todėl pareiškėjas negali būti laikomas auka

Konvencijos 34 straipsnio požiūriu ir ši peticijos dalis turi būti atmesta kaip nesuderinama

ratione personae požiūriu vadovaujantis Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalimis.

88. Remdamasis Konvencijos 14 straipsniu pareiškėjas teigia, kad baudžiamojo proceso metu

vidaus teismai diskriminavo jį Lietuvos valstybinio komercinio banko darbuotojos M.B. atžvilgiu,

kadangi tik pareiškėjui buvo skirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

89. Išnagrinėjęs pareiškėjo skundą pagal Konvencijos 14 straipsnį, Teismas mano, kad jis iš

esmės yra susijęs su pagal 6 straipsnį pateiktu skundu dėl neteisingo baudžiamojo proceso, kurį

Teismas atmetė kaip aiškiai nepagrįstą (žr. 85 punktą pirmiau). Todėl nebūtina atskirai nagrinėti

skundų dėl tariamo 14 straipsnio pažeidimo.

90. Galiausiai dėl pirmojo baudžiamojo proceso pareiškėjas skundėsi, kad jis negalėjo apskųsti

Panevėžio apygardos teismo 2002 m. liepos 11 d. nutarties. Jis rėmėsi Konvencijos 7 Protokolo

2 straipsniu. Teismas primena, kad ši nuostata užtikrina nuteisto asmens teisę apeliacine tvarka

10

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

apskųsti nuteisimą. Tačiau, kaip pažymėta pirmiau (87 punktas) pareiškėjas nebuvo nuteistas. Taigi

pareiškėjo skundas pagal 7 Protokolo 2 straipsnį yra nesuderinamas ratione materiae Konvencijos

35 straipsnio 3 dalies požiūriu ir vadovaujantis 35 straipsnio 4 dalimi turi būti atmestas.

91. Remdamasis Konvencijos 3, 6, 7 ir 13 straipsniais, pareiškėjas taip pat skundėsi dėl antrojo

baudžiamojo proceso ir dėl administracinio proceso. Jis tvirtino, kad šie procesai jam sukėlė

moralinę žalą, nes Lietuvos teismai netinkamai įvertino įrodymus ir netinkamai pritaikė vidaus

teisę, todėl jam buvo apribota teisė veiksmingai ginti savo teises.

92. Teismas išnagrinėjo likusius pareiškėjo pateiktus skundus. Tačiau, atsižvelgdamas į visą

turimą medžiagą, Teismas konstatuoja, kad skundai neatskleidžia kokio nors Konvencijoje ar jos

protokoluose nustatytų teisių ir laisvių pažeidimo. Taigi ši pareiškimo dalis turi būti atmesta kaip

aiškiai nepagrįsta pagal Konvencijos 35 straipsnio 3 ir 4 dalis.

V. KONVENCIJOS 41 STRAIPSNIO TAIKYMAS

93. Konvencijos 41 straipsnis numato:

„Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies

įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai

šaliai teisingą atlyginimą.“

A. Žala

94. Pareiškėjas siekė gauti 6 450 624 litus (apie 1 868 121 eurą) turtinei žalai už dėl

Konvencijos pažeidimų prarastą ir nuvertėjusią nuosavybę. Jis taip pat reikalavo 9 000 000 litų

(2 606 429 eurus) neturtinei žalai atlyginti.

95. Vyriausybė manė, jog šie reikalavimai yra nepagrįsti.

96. Teismas negali nustatyti jokio priežastinio ryšio tarp konstatuoto pažeidimo ir reikalaujamos

turtinės žalos; todėl šį reikalavimą atmeta. Tačiau Teismas mano, jog pareiškėjas patyrė tam tikrą

neturtinę žalą dėl nustatyto pažeidimo. Atsižvelgdamas į šalių teiginius bei į pareiškėjo iš dalies

obstrukcinį elgesį baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu (žr. 70 punktą pirmiau), vertindamas

teisingumo pagrindais, Teismas priteisia jam 1 700 eurų neturtinei žalai atlyginti.

B. Kaštai ir išlaidos

97. Pareiškėjas taip pat reikalavo 93 000 litų (26 933 eurų) bylinėjimosi vidaus teismuose bei

16 900 litų (4 894 eurų) bylinėjimosi Teisme kaštams ir išlaidoms padengti. Jis pateikė Teismui

2001 m. gruodžio mėnesio sąskaitos 2 300 litų (665 eurų) sumai kopiją už teisines paslaugas,

2006 m. lapkričio 3 d. sąskaitą 10 000 litų (2 896 eurų) sumai už teisines paslaugas, suteiktas

bylinėjantis Teisme, ir 2006 m. lapkričio 6 d. sąskaitą 250 litų (72 eurų) sumai už vertimo

paslaugas.

98. Vyriausybė ginčijo šiuos reikalavimus, teigdama, kad sąskaita 2 300 litų sumai nebuvo

susijusi su bylinėjimusi Teisme ir kad 10 000 litų suma buvo akivaizdžiai pernelyg didelė.

99. Atsižvelgiant į Teismo praktiką, kaštai ir išlaidos priteisiami tik tuo atveju, jei nustatoma, jog

jie buvo realiai patirti, būtini ir protingo dydžio.

100. Nagrinėjamoje byloje Teismas atkreipia dėmesį, kad dalis reikalaujamos sumos sietina su

pareiškėjo gynyba, vidaus valdžios institucijoms pateikus jam kaltinimus. Šios sumos nelaikytinos

būtinomis, siekiant žalos atlyginimo už Konvencijos pažeidimą, kurį teismas nustatė pagal

Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį ir 13 straipsnį (žr. Grauslys v. Lithuania, no. 36743/97, § 74, 2000-

10-10). Todėl Teismas mano esant protinga priteisti pareiškėjui 1 000 eurų sumą kaštams ir

išlaidoms padengti.

11

SPRENDIMAS BYLOJE ŠULCAS prieš LIETUVĄ

C. Palūkanos nevykdant įsipareigojimų

101. Teismas mano, kad palūkanos įsipareigojimų nevykdymo atveju turi būti skaičiuojamos

pagal ribinę Europos Centrinio Banko skolinimo normą, pridedant 3 procentus.

DĖL ŠIŲ PRIEŽASČIŲ TEISMAS VIENBALSIAI

1. Skelbia priimtinais skundus dėl pernelyg ilgo proceso ir vidaus teisinės priemonės nebuvimo

priimtinais, o likusią peticijos dalį nepriimtina;

2. Nustato, jog buvo pažeista Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis;

3. Nustato, jog buvo pažeistas Konvencijos 13 straipsnis.

4. Nustato, kad:

(a) atsakovė Valstybė per tris mėnesius nuo dienos, kai Teismo sprendimas taps galutinis pagal

Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi sumokėti pareiškėjui šias sumas, keičiant jas į nacionalinę

valiutą pagal mokėjimo dienos kursą:

(i) 1 700 (vieną tūkstantį septynis šimtus) eurų ir bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas

minėtai sumai, neturtinei žalai atlyginti,

(ii) 1 000 (vieną tūkstantį) eurų ir bet kokį mokestį, kuris gali būti taikomas pareiškėjui, kaštams

ir išlaidoms padengti;

(b) nuo minėto trijų mėnesių termino pasibaigimo iki sprendimo įvykdymo turės būti mokamos

paprastosios palūkanos nuo pirmiau nurodytų sumų pagal ribinę Europos Centrinio Banko

skolinimo normą per visą uždelstą laiką, pridedant 3 procentus;

4. Atmeta likusius pareiškėjo skundus dėl teisingo atlyginimo.

Surašyta anglų kalba ir pagal Teismo reglamento 77 taisyklės 2 bei 3 dalis paskelbta raštu

2010 m. sausio 5 d.

Sally Dollé

Kanclerė

Françoise Tulkens

Pirmininkė

12